Juodosios pušies sodinimas ir dauginimas yra procesai, reikalaujantys tam tikrų žinių ir kruopštumo, tačiau suteikiantys galimybę savo sode užsiauginti įspūdingą ir ilgaamžį medį. Šis spygliuotis, vertinamas dėl savo atsparumo ir dekoratyvumo, gali būti sėkmingai auginamas įvairiose klimato zonose, jei yra laikomasi pagrindinių sodinimo ir priežiūros taisyklių. Tinkamas sodinimo laikas, teisingai paruošta duobė ir kokybiškas sodinukas yra raktas į sėkmingą medžio prigijimą ir tolimesnį augimą. Dauginimas, nors ir sudėtingesnis procesas, leidžia gauti naujų augalų iš sėklų ar skiepijant, taip išsaugant vertingas veislės savybes. Šiame straipsnyje detaliai aptarsime visus svarbiausius juodosios pušies sodinimo ir dauginimo etapus, nuo vietos parinkimo iki sėklų stratifikavimo, siekdami suteikti sodininkams visą reikalingą informaciją.
Norint sėkmingai pasodinti juodąją pušį, pirmiausia reikia pasirinkti tinkamą laiką. Geriausias metas sodinti spygliuočius yra ankstyvas pavasaris, nutirpus sniegui ir atšilus dirvožemiui, arba ruduo, nuo rugsėjo vidurio iki spalio pabaigos. Pavasarinis sodinimas leidžia medžiui per visą sezoną gerai įsišaknyti ir pasiruošti pirmajai žiemai. Rudeninis sodinimas taip pat yra palankus, nes dirva dar yra šilta, o oro drėgmė didesnė, kas skatina šaknų augimą. Reikėtų vengti sodinti medį vasaros karščių metu, nes tai sukelia didelį stresą augalui ir apsunkina jo prigijimą.
Sodinuko kokybė yra ne mažiau svarbi. Rekomenduojama rinktis sodinukus su uždara šaknų sistema, t. y. augintus konteineriuose, nes juos sodinant mažiau pažeidžiamos šaknys. Sodinukas turėtų būti sveikas, turėti ryškios spalvos spyglius, be jokių ligų ar kenkėjų požymių. Prieš sodinant, konteineryje augintą medelį reikia gausiai palieti, kad šaknų gumulas būtų drėgnas ir lengviau išsiimtų iš talpos. Jei šaknys yra susipynusios ir auga ratu, jas reikėtų švelniai atlaisvinti, kad skatintumėte augimą į šonus.
Sodinimo duobė turi būti paruošta iš anksto. Jos dydis turėtų būti maždaug du kartus platesnis ir šiek tiek gilesnis nei sodinuko šaknų gumulas. Tai užtikrins, kad aplink šaknis bus puri, laidi orui žemė, kuri palengvins jų plitimą. Duobės dugne patartina įrengti drenažo sluoksnį iš skaldos ar žvyro, ypač jei dirvožemis yra sunkus ir linkęs užmirkti. Iškastą žemę galima pagerinti sumaišant ją su kompostu ar durpėmis, tačiau reikėtų vengti šviežio mėšlo ar didelio kiekio mineralinių trąšų, kurios gali nudeginti jaunas šaknis.
Pats sodinimo procesas reikalauja atidumo. Medelis statomas į duobės centrą taip, kad šaknies kaklelis (vieta, kur kamienas pereina į šaknis) būtų lygus su žemės paviršiumi arba šiek tiek aukščiau. Sodinant per giliai, kamienas gali pradėti pūti. Duobė užpildoma paruoštu žemės mišiniu, jį atsargiai suspaudžiant, kad neliktų oro tarpų. Pasodinus medelį, aplink jį suformuojamas nedidelis pylimas, kuris padės sulaikyti vandenį laistant. Galiausiai, sodinukas gausiai palaistomas, sunaudojant bent 10–20 litrų vandens.
Daugiau straipsnių šia tema
Vietos parinkimas ir dirvožemio paruošimas
Tinkamos vietos parinkimas yra fundamentalus žingsnis, nuo kurio priklauso juodosios pušies ateitis. Šiam medžiui reikalinga atvira, saulėta vieta, nes jis yra labai šviesamėgis. Pavėsyje auganti pušis skurs, jos laja bus reta, o spygliai praras savo sodrią spalvą. Būtina įvertinti ir būsimą medžio dydį – juodoji pušis gali užaugti iki 20–30 metrų aukščio, todėl reikia palikti pakankamai erdvės, kad ji ateityje nekliudytų pastatų, elektros linijų ar kitų augalų. Reikėtų vengti sodinti ją arti takų ar pamatų, nes galingos šaknys gali juos pažeisti.
Dirvožemio kokybė taip pat vaidina svarbų vaidmenį. Juodoji pušis nėra itin reikli, tačiau geriausiai auga gerai drenuotame, laidžiame smėlio ar priesmėlio dirvožemyje. Ji nepakenčia užmirkimo, todėl sunkiose molio dirvose būtina įrengti gerą drenažą arba sodinti medį ant nedidelės kalvelės. Prieš sodinant, naudinga pagerinti dirvožemio struktūrą. Jei dirva per sunki, į sodinimo duobę galima įmaišyti smėlio ar komposto, o jei per rūgšti – šiek tiek kalkių. Optimalus pH lygis šiam augalui yra nuo neutralaus iki šiek tiek šarminio.
Prieš pradedant kasti sodinimo duobę, svarbu išvalyti plotą nuo piktžolių ir kitų augalų liekanų. Piktžolės yra rimti konkurentai jaunam medeliui dėl vandens ir maisto medžiagų, todėl svarbu užtikrinti, kad aplinka aplink sodinuką būtų švari. Kruopštus dirvožemio paruošimas ne tik palengvins medelio prigijimą, bet ir sudarys palankias sąlygas stiprios šaknų sistemos formavimuisi. Gerai paruošta dirva yra laidi orui, kas yra būtina šaknų kvėpavimui ir augimui.
Ruošiant sodinimo vietą, taip pat verta pagalvoti apie apsaugą nuo vėjo. Nors suaugusios pušys yra labai atsparios vėjui, jauniems medeliams pirmaisiais metais stiprūs vėjai gali pakenkti. Jei sodinama labai atviroje vietoje, galima apsvarstyti laikinos užuovėjos įrengimą arba pasodinti medelį šalia kitų, jau ūgtelėjusių augalų, kurie suteiktų dalinę apsaugą. Tinkamai paruošta vieta ir dirvožemis yra ilgalaikė investicija, kuri atsipirks sveiku ir gražiu medžiu.
Daugiau straipsnių šia tema
Dauginimas sėklomis
Juodosios pušies dauginimas sėklomis yra labiausiai paplitęs ir natūralus būdas gauti naujų augalų, nors jis reikalauja kantrybės ir specifinių žinių. Sėklos renkamos rudenį, nuo rugsėjo iki lapkričio mėnesio, iš gerai prinokusių, bet dar neatsivėrusių kankorėžių. Surinktus kankorėžius reikia laikyti šiltoje ir sausoje patalpoje, kad jie atsivertų ir išbyrėtų sėklos. Sėklos turi būti išvalytos nuo sparnelių ir kitų priemaišų. Kokybiškos sėklos yra kietos ir pilnos, o tuščias ar pažeistas reikėtų pašalinti.
Norint, kad sėklos sėkmingai sudygtų, joms būtinas šaltasis stratifikavimas. Tai procesas, imituojantis natūralias žiemos sąlygas, kurio metu sėklos yra veikiamos šalčio ir drėgmės. Sėklas reikia sumaišyti su drėgnu smėliu, durpėmis ar vermikulitu ir supilti į plastikinį maišelį ar dėžutę. Šį mišinį reikia laikyti šaldytuve, daržovių skyriuje, maždaug +2…+4 °C temperatūroje nuo 30 iki 60 dienų. Per šį laikotarpį svarbu periodiškai patikrinti drėgmę ir, jei reikia, šiek tiek sudrėkinti substratą.
Po stratifikacijos, ankstyvą pavasarį, sėklos sėjamos į daigyklas arba specialiai paruoštas lysves lauke. Substratas turi būti lengvas, purus ir laidus vandeniui, pavyzdžiui, durpių ir smėlio mišinys. Sėklos sėjamos negiliai, maždaug 0,5–1 cm gylyje, ir užberiamos plonu substrato sluoksniu. Pasėjus, dirvožemį reikia atsargiai sudrėkinti purkštuvu, kad neišplautumėte sėklų. Svarbu palaikyti nuolatinę drėgmę, bet vengti perlaistymo, nes tai gali sukelti daigų ligas, pavyzdžiui, „juodąją kojelę”.
Sudygę daigeliai yra labai trapūs ir reikalauja atidžios priežiūros. Juos reikia saugoti nuo tiesioginių saulės spindulių, stipraus lietaus ir piktžolių. Pirmaisiais metais daigai auga labai lėtai, todėl svarbu juos reguliariai, bet saikingai laistyti ir retkarčiais patręšti silpnu kompleksinių trąšų tirpalu. Į nuolatinę augimo vietą jaunus medelius geriausia perkelti tik po dvejų ar trejų metų, kai jie sustiprėja ir suformuoja tvirtesnę šaknų sistemą.
Vegetatyvinis dauginimas
Vegetatyvinis dauginimas, pavyzdžiui, skiepijimas, yra naudojamas norint išsaugoti ir padauginti specifines juodosios pušies veisles, kurios pasižymi ypatingomis dekoratyvinėmis savybėmis, pavyzdžiui, neįprasta lajos forma, spalva ar augimo greičiu. Dauginant sėklomis, veislės savybės dažnai prarandamos, todėl skiepijimas yra vienintelis patikimas būdas gauti identišką motininiam augalui augalą. Šis metodas reikalauja specialių įgūdžių ir yra sudėtingesnis nei dauginimas sėklomis, todėl dažniausiai atliekamas medelynuose.
Skiepijimui kaip poskiepis dažniausiai naudojamas dvejų ar trejų metų paprastosios arba tos pačios juodosios pušies sėjinukas. Poskiepis turi būti sveikas, stiprus ir gerai išvystyta šaknų sistema. Įskiepis, t. y. šakelė su pumpurais nuo norimos veislės medžio, imamas žiemos pabaigoje arba ankstyvą pavasarį, prieš prasidedant vegetacijai. Svarbu, kad įskiepis būtų paimtas iš sveikos, gerai augančios šakos ir turėtų bent kelis sveikus pumpurus.
Pats skiepijimo procesas dažniausiai atliekamas šoniniu priglaudimu arba V formos įpjova. Tiek ant poskiepio, tiek ant įskiepio padaromi tikslūs pjūviai, kad jų kambrio sluoksniai kuo glaudžiau susiliestų. Kambis yra plonas audinio sluoksnis po žieve, atsakingas už augalo augimą, todėl jo sujungimas yra kritiškai svarbus sėkmingam prigijimui. Sujungus poskiepį su įskiepiu, skiepijimo vieta tvirtai aprišama specialia juostele ir aptepama sodo tepalu, kad būtų apsaugota nuo išdžiūvimo ir infekcijų.
Paskiepyti augalai reikalauja ypatingos priežiūros. Juos reikia laikyti drėgnoje ir šiltoje aplinkoje, apsaugotoje nuo tiesioginių saulės spindulių ir vėjo, kol įskiepis visiškai prigyja. Šis procesas gali užtrukti kelias savaites ar net mėnesius. Prigijus įskiepiui, virš skiepijimo vietos esanti poskiepio dalis palaipsniui nupjaunama, kad visa augimo energija būtų nukreipta į naująjį ūglį. Sėkmingai prigiję skiepai toliau auginami dar vienerius ar dvejus metus, kol sustiprėja ir yra pasirengę sodinimui į nuolatinę vietą.
Sodinukų priežiūra po pasodinimo
Pirmieji mėnesiai ir metai po pasodinimo yra kritinis laikotarpis, nuo kurio priklauso, ar juodoji pušis sėkmingai prigis ir augs. Svarbiausia užduotis šiame etape – užtikrinti pakankamą ir reguliarų laistymą. Kol šaknų sistema neįsitvirtino ir nepradėjo plėstis į gilesnius dirvožemio sluoksnius, jaunas medelis yra labai priklausomas nuo paviršinės drėgmės. Pirmąjį sezoną medelį reikia laistyti bent kartą per savaitę, o karštu ir sausu oru – ir dažniau. Geriausia laistyti gausiai, bet rečiau, kad vanduo pasiektų gilesnes šaknis, o ne paviršutiniškai sudrėkintų dirvą.
Mulčiavimas yra būtina procedūra, padedanti jaunam medžiui įsitvirtinti. Storas mulčio sluoksnis (5-10 cm) aplink medelio pagrindą padeda išlaikyti dirvožemio drėgmę, mažina temperatūros svyravimus ir neleidžia augti piktžolėms. Piktžolės yra rimtas konkurentas jaunam augalui, todėl jų naikinimas yra labai svarbus. Mulčias taip pat palaipsniui ỹra ir praturtina dirvožemį organinėmis medžiagomis, gerindamas jo struktūrą. Svarbu palikti nedidelį oro tarpą tarp mulčio ir kamieno, kad būtų išvengta puvimo.
Pirmuosius dvejus ar trejus metus jauną pušį galima saikingai tręšti. Pavasarį, prasidėjus vegetacijai, tinka specialios spygliuočiams skirtos kompleksinės trąšos. Trąšas reikia naudoti atsargiai, laikantis gamintojo nurodymų, nes per didelis jų kiekis, ypač azoto, gali pakenkti. Per didelis azoto kiekis skatina greitą, bet silpną ūglių augimą, kurie būna neatsparūs šalčiui ir ligoms. Geriau tręšti mažesnėmis normomis, bet reguliariai, nei vieną kartą, bet gausiai.
Būtina reguliariai apžiūrėti jauną medelį, ieškant ligų ar kenkėjų požymių. Jauni ir stresą patiriantys augalai yra labiau pažeidžiami. Pastebėjus pageltusius spyglius, deformuotus ūglius ar kenkėjų pėdsakus, reikia nedelsiant imtis priemonių. Taip pat svarbu tinkamai paruošti medelį žiemai: vėlyvą rudenį gausiai palaistyti, mulčiuoti šaknų zoną ir, esant reikalui, apsaugoti kamieną nuo graužikų bei apdengti lają nuo aštrios pavasario saulės.
