Nors juodoji pušis yra vertinama dėl savo atsparumo ir gebėjimo ištverti nepalankias aplinkos sąlygas, ji, kaip ir bet kuris kitas augalas, nėra visiškai apsaugota nuo ligų ir kenkėjų. Įvairūs grybiniai patogenai ir vabzdžiai gali pakenkti medžiui, sukelti estetinius defektus, sulėtinti augimą, o sunkiais atvejais net lemti jo žūtį. Dažniausiai problemos kyla tada, kai medis yra nusilpęs dėl streso, kurį sukelia netinkamos augimo sąlygos, pavyzdžiui, per didelė drėgmė, sausra, maisto medžiagų trūkumas ar mechaniniai pažeidimai. Savalaikis problemų atpažinimas, tinkama prevencija ir teisingai parinktos kovos priemonės yra raktas į sveiko ir gražaus medžio išsaugojimą sode. Šiame straipsnyje aptarsime dažniausiai pasitaikančias juodosios pušies ligas ir kenkėjus bei efektyviausius jų valdymo būdus.
Viena iš svarbiausių sąlygų, padedančių išvengti ligų ir kenkėjų, yra prevencija. Sveikas, stiprus ir geromis sąlygomis augantis medis turi daug stipresnį natūralų imunitetą ir yra mažiau pažeidžiamas. Todėl viskas prasideda nuo tinkamos vietos parinkimo – saulėtos, gerai vėdinamos, su gerai drenuojamu dirvožemiu. Reikia vengti per tankaus sodinimo, nes prasta oro cirkuliacija tarp medžių sudaro palankias sąlygas grybinėms ligoms plisti. Taip pat svarbu vengti mechaninių kamieno ar šakų pažeidimų, nes žaizdos tampa lengvais vartais infekcijoms.
Reguliari medžio apžiūra yra būtina norint laiku pastebėti pirmuosius problemų požymius. Bent kelis kartus per sezoną reikėtų atidžiai apžiūrėti spyglius, ūglius, šakas ir kamieną. Reikėtų atkreipti dėmesį į bet kokius spalvos pokyčius, dėmes, deformacijas, neįprastas išskyras ar vabzdžių pėdsakus. Kuo anksčiau problema yra pastebima, tuo lengviau ją suvaldyti ir tuo mažesnę žalą ji padarys medžiui.
Bendros sodo higienos palaikymas taip pat yra svarbus prevencijos elementas. Rudenį reikėtų kruopščiai surinkti ir sunaikinti (sudeginti arba išvežti) visus nukritusius spyglius, ypač jei medis praėjusį sezoną sirgo. Dauguma grybinių ligų sukėlėjų žiemoja būtent ant nukritusių augalų liekanų. Taip pat svarbu reguliariai atlikti sanitarinį genėjimą, šalinant visas sausas, pažeistas ar ligotas šakas, ir nepamiršti dezinfekuoti genėjimo įrankių po kiekvieno medžio.
Esant didelei ligų rizikai arba jei praėjusiais metais medis smarkiai sirgo, gali būti naudingas profilaktinis purškimas fungicidais. Toks purškimas dažniausiai atliekamas ankstyvą pavasarį, prieš sprogstant pumpurams, ir gali būti pakartotas po kelių savaičių, ypač jei vyrauja drėgni ir šilti orai. Naudojant chemines apsaugos priemones, būtina griežtai laikytis gamintojo instrukcijų ir saugumo reikalavimų.
Daugiau straipsnių šia tema
Dažniausios grybinės ligos
Spygliakritis yra viena dažniausių pušų ligų, kurią sukelia įvairūs grybai, pavyzdžiui, Lophodermium genties. Liga dažniausiai pažeidžia senesnius, dvejų ar trejų metų spyglius. Vasaros pabaigoje arba rudenį ant spyglių atsiranda geltonų, vėliau rudų dėmių, o pavasarį pažeisti spygliai masiškai krenta. Ant nukritusių spyglių galima pamatyti mažus juodus taškelius – grybo vaisiakūnius. Nors liga retai pražudo medį, ji stipriai sumažina jo dekoratyvumą. Kovai su spygliakričiu svarbu rudenį surinkti ir sunaikinti nukritusius spyglius, o pavasarį ir vasaros pradžioje, ypač drėgnu oru, medį purkšti fungicidais.
Diplodijos sukeltas ūglių džiūvimas (Sphaeropsis sapinea) yra pavojinga liga, galinti padaryti daug žalos, ypač jauniems ar streso paveiktiems medžiams. Infekcija dažniausiai patenka per žaizdas ar jaunus ūglius. Pavasarį jauni, dar augantys ūgliai staiga nulinksta, paruduoja ir nudžiūsta, tačiau spygliai nuo jų nenukrenta. Ant pažeistų ūglių, žievės ir kankorėžių galima pastebėti mažų juodų grybo vaisiakūnių. Norint suvaldyti ligą, būtina nedelsiant iškirpti ir sudeginti visus pažeistus ūglius, genėjimą atliekant bent 10 cm žemiau pažeidimo vietos. Profilaktinis purškimas vario preparatais anksti pavasarį gali padėti apsisaugoti nuo infekcijos.
Pušų rūdys yra dar viena grybinių ligų grupė, kurią sukelia įvairūs rūdiečiai. Viena iš labiausiai paplitusių yra vezikulinės rūdys, pažeidžiančios kamienus ir šakas. Pažeidimo vietoje žievė sustorėja, įtrūksta, o pavasarį iš po jos išlenda oranžinės pūslelės, pilnos sporų. Liga silpnina medį, sukelia šakų džiūvimą, o jei pažeidžiamas pagrindinis kamienas, medis gali ir žūti. Kova su šia liga yra sudėtinga, nes grybas vystosi medžio viduje. Svarbiausia yra šalinti pažeistas šakas, o pastebėjus pažeidimus ant kamieno, geriausia pasikonsultuoti su arboristu.
Šaknų puvinys, kurį sukelia dirvožemyje gyvenantys grybai, yra dar viena rimta grėsmė, ypač pušims, augančioms per drėgnoje, prastai drenuojamoje vietoje. Medis, kurio šaknys pūva, pradeda skursti, jo spygliai gelsta ir retėja, augimas sustoja. Kadangi problema yra po žeme, ją diagnozuoti sunku, o išgydyti pažeistą medį beveik neįmanoma. Geriausia prevencija – tinkamos vietos parinkimas ir dirvožemio drenažo užtikrinimas. Reikėtų vengti sodinti pušis ten, kur anksčiau augo ir nuo šaknų puvinio žuvo kiti medžiai.
Daugiau straipsnių šia tema
Kenkėjai ir jų daroma žala
Pušinis ūgliasukis (Rhyacionia buoliana) yra vienas iš pavojingiausių juodosios pušies kenkėjų, ypač kenkiantis jauniems medeliams. Tai nedidelis drugys, kurio vikšrai pavasarį įsigraužia į besiskleidžiančius pumpurus ir jaunus ūglius. Pažeisti ūgliai nustoja augti, deformuojasi, išlinksta ir nudžiūsta, įgaudami būdingą „paštininko rago” formą. Kenkėjas ne tik gadina medžio išvaizdą, bet ir gali smarkiai pažeisti viršūninį pumpurą, taip sutrikdydamas normalų medžio augimą ir lajos formavimąsi. Kovai su ūgliasukiais naudojami insekticidai, kuriais medis purškiamas pavasarį, pumpurų sprogimo metu.
Pušiniai pjūkleliai (Diprionidae šeima) yra dar viena kenkėjų grupė, kurios lervos, panašios į vikšrus, gali masiškai nugraužti spyglius. Pjūklelių lervos dažniausiai minta praėjusių metų spygliais, palikdamos tik jaunus ūglius. Stipriai pažeistas medis atrodo lyg apdegintas, praranda dekoratyvumą ir nusilpsta. Pastebėjus nedideles lervų kolonijas, jas galima surinkti rankomis, o esant masiniam antplūdžiui, tenka naudoti kontaktinius arba sisteminius insekticidus. Svarbu purkšti, kol lervos dar jaunos ir mažos.
Amarainiai, ypač pušinis didysis straubliukas (Cinara pinea), gali sudaryti dideles kolonijas ant jaunų ūglių ir šakų, siurbdami medžio sultis. Jų veiklos pasekmė – sulėtėjęs augimas, deformuoti ūgliai ir pageltę spygliai. Amarainiai taip pat išskiria lipnų skystį, vadinamą „medaus rasa”, ant kurio įsiveisia juodligę sukeliantys grybai, padengiantys spyglius juodomis apnašomis ir trikdantys fotosintezę. Kovai su amarainiais naudojami insekticidai, o nedideles kolonijas galima tiesiog nuplauti stipria vandens srove.
Žievėgraužiai (pvz., Ips genties) yra labai pavojingi kenkėjai, kurie dažniausiai puola jau nusilpusius, streso paveiktus medžius. Vabalai ir jų lervos graužia takus po žieve, pažeisdami brazdo sluoksnį ir taip sutrikdydami vandens bei maistinių medžiagų apytaką. Apie žievėgraužių antpuolį signalizuoja mažos skylutės žievėje ir iš jų byrančios smulkios išgraužos. Kovoti su žievėgraužiais, kai jie jau yra po žieve, yra praktiškai neįmanoma. Svarbiausia yra prevencija: palaikyti gerą medžio būklę, laiku šalinti džiūstančius ir sergančius medžius, kurie gali tapti kenkėjų židiniu.
Integruota augalų apsauga
Integruota augalų apsauga (IAA) yra tvari ir aplinkai draugiška strategija, apjungianti įvairius metodus ligoms ir kenkėjams valdyti. Užuot pasikliavus vien tik cheminėmis priemonėmis, IAA pabrėžia prevencijos, stebėsenos ir biologinių kontrolės metodų svarbą. Pirmasis žingsnis yra tinkamos agrotechnikos taikymas: sveiko sodinuko pasirinkimas, sodinimas į tinkamą vietą, subalansuotas tręšimas ir laistymas. Stiprus medis yra daug atsparesnis problemoms.
Reguliarus medžio stebėjimas, arba monitoringas, yra kertinis IAA principas. Tai leidžia laiku pastebėti problemą, įvertinti jos mastą ir priimti sprendimą dėl reikalingų veiksmų. Dažnai, pastebėjus problemą ankstyvoje stadijoje, ją galima išspręsti mechaniniais būdais, pavyzdžiui, nurenkant kenkėjus rankomis, iškerpant pažeistas šakas ar nuplaunant amarainius vandens srove. Taip išvengiama poreikio naudoti chemikalus.
Biologinės kontrolės metodai apima natūralių kenkėjų priešų, tokių kaip boružės, žiedmusės ar plėšriosios blakės, pritraukimą į sodą. Sukūrus palankias sąlygas šiems naudingiems organizmams, galima natūraliai reguliuoti kenkėjų populiacijas. Taip pat galima naudoti biologinius preparatus, pavyzdžiui, pagamintus Bacillus thuringiensis bakterijos pagrindu, kurie yra veiksmingi prieš tam tikrų drugių vikšrus, bet nekenkia kitiems organizmams.
Cheminės priemonės (pesticidai) integruotoje apsaugoje naudojamos tik kaip kraštutinė priemonė, kai kiti metodai yra neveiksmingi ir kenkėjų ar ligų plitimas kelia realią grėsmę medžiui. Renkantis pesticidą, pirmenybę reikėtų teikti selektyvaus veikimo, mažiau toksiškiems ir aplinkai saugesniems preparatams. Svarbu purkšti tiksliai pagal instrukcijas, tinkamu laiku ir tik pažeistas vietas, siekiant kuo mažiau pakenkti naudingajai faunai ir aplinkai.
Nebiotinio streso veiksniai
Be ligų ir kenkėjų, juodosios pušies būklę gali neigiamai paveikti ir įvairūs negyvosios gamtos, arba abiotiniai, veiksniai. Vienas dažniausių yra netinkamas vandens režimas. Tiek ilgalaikė sausra, tiek nuolatinis dirvožemio užmirkimas sukelia medžiui stresą, silpnina jį ir daro jautresnį ligoms bei kenkėjų antpuoliams. Sausros pažeisti medžiai dažnai tampa žievėgraužių aukomis, o augantys per šlapioje vietoje kenčia nuo šaknų puvinio.
Ekstremalios temperatūros taip pat gali pakenkti. Vėlyvos pavasario šalnos gali pažeisti jaunus, ką tik išsprogusius ūglius, kurie pajuoduoja ir nudžiūsta. Žiemą, ypač ankstyvą pavasarį, dideli dienos ir nakties temperatūrų svyravimai gali sukelti kamieno žievės įtrūkimus, pro kuriuos gali patekti infekcijos. Intensyvi pavasario saulė, kai dirvožemis dar įšalęs, gali nudeginti spyglius, sukeldama fiziologinę sausrą. Jaunų medelių apdengimas agrodanga gali padėti išvengti šių problemų.
Netinkamas dirvožemio pH arba maisto medžiagų disbalansas taip pat yra svarbūs streso veiksniai. Juodoji pušis geriausiai auga neutralioje ar šiek tiek rūgščioje dirvoje. Labai šarminiame dirvožemyje medis gali nepasisavinti geležies ir kitų mikroelementų, kas sukelia spyglių chlorozę (geltonavimą). Maisto medžiagų trūkumas ar perteklius (pertręšimas) taip pat silpnina medį ir mažina jo atsparumą.
Oro tarša, ypač miestuose ir pramoniniuose rajonuose, gali neigiamai paveikti pušų būklę. Sieros dioksidas ir kitos kenksmingos dujos gali pažeisti spyglius, sutrikdyti fotosintezę ir bendrą medžio gyvybingumą. Nors juodoji pušis laikoma viena iš atsparesnių oro taršai spygliuočių, ilgalaikis neigiamas poveikis vis tiek gali pasireikšti lėtesniu augimu ir didesniu jautrumu antrinėms infekcijoms. Tinkama medžio priežiūra padeda jam lengviau atlaikyti šiuos neigiamus veiksnius.
