Juodoji pušis yra gerai žinoma dėl savo gebėjimo augti ir klestėti net ir skurdžiuose, maisto medžiagomis negausiuose dirvožemiuose. Šis medis yra puikiai prisitaikęs prie atšiaurių sąlygų, todėl jo maistinių medžiagų poreikis yra sąlyginai nedidelis, palyginti su daugeliu kitų sodo augalų. Daugeliu atvejų, ypač jei pušis auga vidutinio derlingumo dirvožemyje, jai visiškai pakanka natūraliai dirvoje esančių elementų ir tų, kurie atsiranda yrant nukritusiems spygliams. Vis dėlto, tam tikrais atvejais, pavyzdžiui, auginant jaunus medelius, bandant pagerinti labai prasto dirvožemio kokybę ar siekiant maksimalaus dekoratyvumo, tikslingas tręšimas gali būti naudingas. Svarbiausia yra suprasti, kada ir kokių maistinių medžiagų medžiui reikia, ir vengti pertręšimo, kuris gali padaryti daugiau žalos nei naudos.
Pagrindinės maistinės medžiagos, reikalingos bet kuriam augalui, yra azotas (N), fosforas (P) ir kalis (K). Azotas yra atsakingas už spyglių ir ūglių augimą bei sodrią žalią spalvą. Fosforas skatina šaknų sistemos vystymąsi, žydėjimą ir kankorėžių formavimąsi. Kalis didina medžio atsparumą ligoms, sausrai ir šalčiui, taip pat dalyvauja bendroje medžiagų apykaitoje. Be šių makroelementų, juodajai pušiai, kaip ir kitiems augalams, reikalingi ir mikroelementai, tokie kaip magnis, siera, geležis, manganas, tačiau jų reikia labai mažais kiekiais.
Sveikas, brandus medis, augantis įprastame sodo dirvožemyje, paprastai pats apsirūpina visomis reikalingomis medžiagomis. Po medžiu susidarantis spyglių sluoksnis lėtai pūva ir grąžina į dirvožemį organines medžiagas bei mineralinius elementus, taip sukuriant uždarą ir tvarią ekosistemą. Todėl suaugusių, gerai atrodančių juodųjų pušų tręšti dažniausiai nereikia. Pernelyg gausus tręšimas, ypač azoto trąšomis, gali net pakenkti, skatindamas per greitą ir silpną ūglių augimą, kurie bus jautrūs šalčiui ir ligoms.
Tręšimas tampa aktualesnis kalbant apie jaunus, neseniai pasodintus medelius. Pirmaisiais metais po pasodinimo, kol šaknų sistema dar nėra pilnai išsivysčiusi, papildomas maistinių medžiagų šaltinis gali padėti medžiui greičiau įsitvirtinti ir pradėti augti. Tačiau tręšti reikėtų labai atsargiai ir saikingai. Pirmąjį sezoną po pasodinimo geriausia apskritai netręšti, o leisti medžiui adaptuotis naujoje vietoje. Tręšimą galima pradėti nuo antrųjų metų, naudojant lėto atpalaidavimo trąšas, specialiai skirtas spygliuočiams.
Maisto medžiagų trūkumo požymiai gali būti signalas, kad medžiui reikia pagalbos. Pavyzdžiui, jei spygliai tampa blyškūs, gelsvi, o augimas sulėtėja, tai gali rodyti azoto trūkumą. Magnio trūkumas dažnai pasireiškia senesnių spyglių galiukų geltonavimu. Vis dėlto, prieš pradedant tręšti, svarbu įsitikinti, kad šių simptomų nesukelia kitos priežastys, tokios kaip netinkamas pH, perlaistymas, sausra ar ligos. Geriausia išeitis, įtariant rimtą maisto medžiagų disbalansą, yra atlikti dirvožemio tyrimą.
Daugiau straipsnių šia tema
Kada ir kaip tręšti
Optimalus laikas tręšti juodąją pušį yra pavasaris, prasidėjus aktyviam augimo periodui, dažniausiai balandžio arba gegužės mėnesį. Pavasarinis tręšimas suteikia medžiui reikiamą impulsą naujų ūglių ir spyglių formavimuisi per visą vegetacijos sezoną. Reikėtų vengti tręšti vėlyvą vasarą ar rudenį, ypač azoto turinčiomis trąšomis. Vėlyvas tręšimas gali paskatinti naujų ūglių augimą, kurie nespės sumedėti iki žiemos ir bus pažeisti šalčio.
Tręšimo būdas priklauso nuo naudojamų trąšų tipo. Granuliuotas, lėto atpalaidavimo trąšas geriausia tolygiai paskleisti aplink medį, lajos projekcijos plote, vengiant tiesioginio kontakto su kamienu. Paskleidus trąšas, jas reikėtų švelniai įterpti į viršutinį dirvos sluoksnį ir gausiai palieti, kad granulės pradėtų tirpti ir maistinės medžiagos pasiektų šaknis. Skystas trąšas reikia atskiesti vandeniu pagal gamintojo instrukcijas ir jomis palaistyti medį.
Tręšimo normos priklauso nuo medžio amžiaus, dydžio ir dirvožemio būklės. Visada geriau pradėti nuo mažesnės dozės, nei rekomenduojama, ir stebėti medžio reakciją. Jauniems medeliams pirmaisiais tręšimo metais pakanka pusės rekomenduojamos normos. Svarbiausia taisyklė – nepertręšti. Per didelė trąšų koncentracija gali „nudeginti” šaknis ir padaryti didesnę žalą nei maisto medžiagų trūkumas.
Suaugusiems medžiams, jei jie atrodo sveiki ir gerai auga, papildomas tręšimas nėra būtinas. Jei vis dėlto nusprendžiama juos patręšti, pavyzdžiui, norint paskatinti augimą po streso (sausros, ligos), tai daryti reikėtų ne dažniau kaip kartą per dvejus ar trejus metus. Tokiu atveju taip pat geriausia rinktis lėto veikimo, subalansuotas trąšas spygliuočiams, kurios palaipsniui atpalaiduoja maistines medžiagas ir užtikrina ilgalaikį poveikį.
Daugiau straipsnių šia tema
Trąšų pasirinkimas
Rinkoje yra gausus trąšų, skirtų spygliuočiams, pasirinkimas, todėl svarbu žinoti, į ką atkreipti dėmesį. Geriausiai juodosioms pušims tinka specializuotos, kompleksinės trąšos spygliuočiams. Jų sudėtis yra subalansuota taip, kad atitiktų specifinius šių augalų poreikius: jos turi šiek tiek mažesnį azoto kiekį ir yra praturtintos magniu bei siera, kurie yra svarbūs chlorofilo gamybai ir padeda palaikyti sodrią spyglių spalvą. Lėto atpalaidavimo trąšos yra ypač rekomenduojamos, nes jos maitina augalą palaipsniui per visą sezoną ir sumažina pertręšimo riziką.
Organinės trąšos taip pat yra puikus pasirinkimas juodosioms pušims. Gerai perpuvęs kompostas, biohumusas ar specializuotos organinės granulės ne tik aprūpina medį maistinėmis medžiagomis, bet ir gerina dirvožemio struktūrą, didina jo gebėjimą sulaikyti vandenį ir skatina naudingų mikroorganizmų veiklą. Organines trąšas galima įterpti į dirvą mulčiuojant pavasarį. Tai yra švelnus ir natūralus būdas pamaitinti medį, kuris ypač tinka jauniems sodinukams.
Reikėtų vengti naudoti universalias, daug azoto turinčias trąšas, pavyzdžiui, skirtas vejai ar gėlėms. Per didelis azoto kiekis gali sukelti pernelyg spartų, silpnų ūglių augimą, kurie bus neatsparūs ligoms, kenkėjams ir šalčiui. Taip pat reikėtų atsargiai naudoti šviežią mėšlą, nes jis gali nudeginti jautrias pušies šaknis. Jei naudojamas mėšlas, jis turi būti gerai perpuvęs.
Renkantis trąšas, svarbu atsižvelgti ir į dirvožemio pH. Juodosios pušys mėgsta neutralų ar šiek tiek rūgštų dirvožemį. Dauguma spygliuočiams skirtų trąšų yra sukurtos taip, kad palaikytų šiek tiek rūgščią terpę. Jei dirvožemis yra labai šarminis (kalkingas), medžiui gali būti sunku pasisavinti kai kuriuos mikroelementus, pavyzdžiui, geležį, kas gali pasireikšti spyglių chlorozė (geltonavimu). Tokiu atveju gali prireikti specialių trąšų, kurios rūgština dirvožemį.
Maisto medžiagų trūkumo požymiai
Nors juodoji pušis yra nereikli, kartais, ypač augdama labai skurdžiame dirvožemyje, ji gali patirti maisto medžiagų trūkumą. Svarbu mokėti atpažinti pagrindinius simptomus, kad būtų galima laiku padėti medžiui. Vienas dažniausių požymių yra bendras augimo sulėtėjimas ir prasta išvaizda. Jei medis keletą metų iš eilės priauga labai mažai, o jo spygliai yra trumpi ir reti, tai gali būti signalas apie mitybos problemas.
Azoto trūkumas dažniausiai pasireiškia spyglių spalvos pokyčiais. Iš pradžių spygliai tampa šviesiai žali, vėliau gali pagelsti. Šis geltonavimas paprastai prasideda nuo senesnių, vidinėje lajos dalyje esančių spyglių. Esant stipriam trūkumui, visas medis gali atrodyti gelsvas ir nusilpęs. Pavasarinis tręšimas azoto turinčiomis trąšomis spygliuočiams paprastai greitai ištaiso šią problemą.
Magnio trūkumas taip pat sukelia spyglių geltonavimą, tačiau jis turi būdingą bruožą – pirmiausia pagelsta senesnių spyglių galiukai, o pagrindas lieka žalias, sukuriant V formos raštą. Šis simptomas ypač išryškėja žiemos pabaigoje ir ankstyvą pavasarį. Magnio trūkumą galima kompensuoti naudojant trąšas su magniu arba purškiant medį karbamido ir magnio sulfato (Epsom druskos) tirpalu.
Geležies trūkumas, arba chlorozė, dažniausiai pasireiškia šarminiuose dirvožemiuose, kur geležis tampa augalams neprieinama. Skirtingai nei azoto ar magnio atveju, geležies trūkumas pirmiausia pasireiškia ant jaunų ūglių ir spyglių, kurie tampa ryškiai geltoni arba net balsvi, o gyslos lieka žalios. Norint išspręsti šią problemą, reikia ne tik tręšti geležies chelatais, bet ir stengtis parūgštinti dirvožemį aplink medį, pavyzdžiui, mulčiuojant jį rūgščiomis durpėmis ar pušų spygliais.
Pertręšimo pavojai
Tręšiant juodąją pušį, svarbu prisiminti, kad pertręšimas yra daug pavojingesnis nei nepakankamas tręšimas. Per didelė trąšų koncentracija dirvožemyje sukuria aukštą druskų lygį, kuris pažeidžia šaknis ir sutrikdo jų gebėjimą pasisavinti vandenį. Šis reiškinys, vadinamas „šaknų nudeginimu”, gali sukelti staigų medžio būklės pablogėjimą, spyglių džiūvimą ir net augalo žūtį.
Pernelyg gausus tręšimas azotu yra ypač žalingas. Jis skatina labai greitą, vešlų, bet silpną ūglių augimą. Tokie ūgliai yra jautrūs vėjui, sniegui, sunkiau medėja, todėl žiemą dažnai nušąla. Be to, vešlūs ir minkšti audiniai yra daug patrauklesni kenkėjams, tokiems kaip amariniai, ir labiau pažeidžiami grybelinių ligų. Subalansuotas augimas yra daug svarbesnis nei greitas, bet netvarus augimas.
Pertręšimo požymiai gali būti panašūs į sausros ar ligų simptomus: spygliai staiga pradeda ruduoti ir džiūti, ypač ūglių viršūnėse, o šakų galiukai gali atrodyti kaip apdeginti. Kartais ant dirvos paviršiaus galima pastebėti baltų druskos kristalų apnašas. Jei įtariama, kad medis buvo pertręštas, pirmiausia reikia nustoti naudoti bet kokias trąšas ir kelis kartus gausiai palaistyti dirvožemį aplink medį, siekiant išplauti trąšų perteklių iš šaknų zonos.
Norint išvengti pertręšimo, visada reikia griežtai laikytis trąšų gamintojo nurodytų normų ir tręšimo dažnumo. Geriau rinktis lėto atpalaidavimo trąšas, kurios sumažina staigios koncentracijos šuolio riziką. Prieš pradedant tręšimo programą, ypač jei medžio būklė kelia nerimą, rekomenduojama atlikti dirvožemio tyrimą. Tyrimas parodys, kokių konkrečių maistinių medžiagų trūksta, ir leis sudaryti tikslų bei saugų tręšimo planą.
