Juodoji pušis yra išskirtinai šviesamėgis medis, kuriam saulės šviesa yra gyvybiškai svarbi normaliam augimui, vystymuisi ir dekoratyvumo palaikymui. Ši savybė yra nulemta jos prigimties ir evoliucijos atvirose, saulėtose kalnų vietovėse. Tinkamas apšvietimas tiesiogiai veikia medžio lajos formą, spyglių spalvą, tankumą ir bendrą gyvybingumą. Norint sode auginti sveiką ir gražią juodąją pušį, būtina atsižvelgti į šį jos esminį poreikį ir parinkti jai tinkamiausią vietą. Augdama nepakankamo apšvietimo sąlygomis, pušis praranda savo būdingą išvaizdą, tampa jautresnė ligoms ir kenkėjams. Šiame straipsnyje detaliai išnagrinėsime saulės šviesos įtaką juodajai pušiai ir pateiksime rekomendacijas, kaip užtikrinti optimalias apšvietimo sąlygas šiam įspūdingam spygliuočiui.
Fotosintezė yra pagrindinis procesas, kurio metu augalai, naudodami saulės šviesos energiją, iš anglies dioksido ir vandens gamina organines medžiagas, būtinas jų augimui. Juodajai pušiai, kaip ir daugumai spygliuočių, reikia daug šviesos, kad šis procesas vyktų efektyviai. Esant pakankamam apšvietimui, medis pagamina pakankamai energijos, kad galėtų formuoti tvirtus ūglius, tankius ir sodriai žalios spalvos spyglius bei vystyti galingą šaknų sistemą. Būtent todėl saulėtose vietose augančios pušys atrodo vešlios, stiprios ir sveikos.
Optimali vieta juodajai pušiai yra atvira, saulėta erdvė, kurioje medis gautų ne mažiau kaip 6-8 valandas tiesioginių saulės spindulių per dieną. Tai gali būti pietinė, pietvakarinė ar vakarinė sklypo pusė. Tokiomis sąlygomis medis augs simetriškai, formuodamas plačią, kūgišką arba skėtišką lają (priklausomai nuo amžiaus ir veislės). Geras apšvietimas taip pat užtikrina tinkamą oro cirkuliaciją aplink medį, o tai padeda greičiau nudžiūti spygliams po lietaus ir sumažina grybinių ligų, tokių kaip spygliakritis, riziką.
Sodinant juodąją pušį, būtina įvertinti ne tik esamą situaciją, bet ir ateities perspektyvas. Reikia atsižvelgti į tai, kad kiti greta augantys medžiai ar pastatai ateityje gali mesti šešėlį. Juodoji pušis yra ilgaamžis medis, galintis pasiekti didelį aukštį, todėl planuojant sodinimo vietą reikia palikti pakankamai erdvės, kad medis turėtų laisvę augti ir nebūtų užgožtas konkurentų. Taip pat svarbu, kad pati pušis ateityje neužstotų saulės kitiems šviesamėgiams augalams.
Šviesos poreikis išlieka didelis per visą medžio gyvenimą, nuo jauno daigelio iki brandaus medžio. Jauniems medeliams geras apšvietimas yra ypač svarbus, nes jis lemia teisingą lajos formavimąsi ir atsparumą. Nors jauni daigeliai pirmaisiais metais gali toleruoti lengvą pusšešėlį, norint, kad jie augtų stiprūs ir sveiki, juos kuo greičiau reikėtų perkelti į saulėtą vietą. Brandūs medžiai, nors ir ištvermingesni, pavėsyje taip pat praranda savo grožį.
Daugiau straipsnių šia tema
Augimas pavėsyje ir jo pasekmės
Kai juodoji pušis auga pavėsyje ar pusšešėlyje, ji patiria nuolatinį šviesos trūkumą, kuris neigiamai veikia jos fiziologiją ir išvaizdą. Pirmiausia nukenčia lajos forma. Medis, stengdamasis gauti kuo daugiau šviesos, pradeda tįsti į viršų, link šviesos šaltinio. Šakos apatinėje lajos dalyje, gaunančios mažiausiai šviesos, pradeda džiūti ir kristi, medis „praretėja” iš apačios. Laja tampa netaisyklinga, reta, o tarpai tarp šakų eilių padidėja.
Spygliai taip pat reaguoja į šviesos trūkumą. Jie tampa ilgesni, plonesni ir ne tokie tankūs. Jų spalva praranda sodrumą, tampa šviesiai žalia ar net gelsva, nes sumažėja chlorofilo koncentracija. Dėl energijos stygiaus medis formuoja mažiau naujų ūglių, o esami ūgliai būna silpni ir ploni. Bendras medžio augimas sulėtėja, jis atrodo skurdus ir prislėgtas.
Šviesos trūkumas ne tik gadina medžio išvaizdą, bet ir silpnina jo imuninę sistemą. Pavėsyje augantys medžiai yra daug jautresni įvairioms grybinėms ligoms. Dėl prastos oro cirkuliacijos ir nuolatinės drėgmės ant spyglių susidaro idealios sąlygos plisti spygliakričiui ir kitoms infekcijoms. Nusilpęs medis taip pat tampa lengvesniu grobiu kenkėjams, pavyzdžiui, amariniams ar ūgliasukiams, kurie mieliau puola silpnus augalus.
Jei juodoji pušis jau auga netinkamoje, pernelyg pavėsingoje vietoje, geriausias sprendimas, ypač jei medis dar jaunas, yra jį persodinti į saulėtesnę vietą. Persodinimą geriausia atlikti ankstyvą pavasarį arba rudenį. Jei persodinti medžio neįmanoma, galima pabandyti pagerinti apšvietimo sąlygas, pavyzdžiui, apgenint greta augančius medžius, kurie meta šešėlį. Tačiau svarbu suprasti, kad net ir pagerinus apšvietimą, medis, ilgai augęs pavėsyje, gali niekada neatgauti savo idealios formos.
Daugiau straipsnių šia tema
Šviesos įtaka skirtingais metų laikais
Juodosios pušies šviesos poreikis kinta priklausomai nuo metų laiko ir medžio vegetacijos ciklo. Pavasarį ir vasaros pradžioje, kai vyksta intensyviausias augimas ir formuojasi nauji ūgliai, pakankamas šviesos kiekis yra kritiškai svarbus. Būtent šiuo laikotarpiu medis sukaupia didžiąją dalį energijos, reikalingos per visus metus. Ilgos ir saulėtos dienos užtikrina efektyvią fotosintezę ir spartų augimą.
Vasaros pabaigoje ir rudenį, nors augimas sulėtėja, saulės šviesa vis dar yra svarbi. Šiuo periodu medis ruošiasi žiemai: kaupia maisto medžiagų atsargas, o jauni ūgliai medėja, ruošdamiesi atlaikyti šalčius. Pakankamas apšvietimas padeda šiems procesams vykti sklandžiai ir užtikrina geresnį medžio atsparumą žiemą.
Žiemą, nors medis yra ramybės būsenoje, saulės šviesa gali kelti tam tikrų iššūkių, ypač jauniems augalams. Kaip jau minėta anksčiau, intensyvi pavasario saulė, šviečianti į įšalusį dirvožemį, gali sukelti spyglių nudegimą (fiziologinę sausrą). Pietinėje pusėje augantys jauni medeliai yra labiausiai pažeidžiami. Šiuo atveju laikinai sumažintas tiesioginių saulės spindulių kiekis, naudojant pridengimą, yra naudingas.
Taip pat svarbu atsižvelgti į saulės padėties danguje pokyčius per metus. Vieta, kuri vasarą yra saulėta, žiemą, kai saulė yra žemiau, gali atsidurti pastato ar kito medžio šešėlyje. Planuojant sodinimo vietą, naudinga įvertinti apšvietimo sąlygas skirtingais metų laikais, kad būtų užtikrintas pakankamas šviesos kiekis visus metus.
Veislių ypatumai ir šviesos tolerancija
Nors bendra taisyklė yra ta, kad juodoji pušis yra šviesamėgė, kai kurios jos veislės gali turėti šiek tiek skirtingus reikalavimus arba toleranciją. Standartinės rūšies Pinus nigra yra labiausiai šviesą mėgstanti ir mažiausiai tolerantiška pavėsiui. Ji natūraliai auga kaip didelis, galingas medis, kuriam reikia daug erdvės ir saulės.
Nykštukinės ir lėtai augančios veislės, tokios kaip ‘Nana’, ‘Hornibrookiana’ ar ‘Brepo’, nors irgi mėgsta saulę, gali būti šiek tiek tolerantiškesnės lengvam pusšešėliui, ypač karšto klimato regionuose. Lengvas pavėsis karščiausiu dienos metu netgi gali apsaugoti jų spyglius nuo apdegimo. Tačiau net ir šioms veislėms pilnas pavėsis yra pražūtingas – jos praras savo kompaktišką, tankią formą ir taps ištįsusios bei retos.
Veislės su neįprasta spyglių spalva, pavyzdžiui, gelsvais spygliais (‘Aurea’), reikalauja ypač gero apšvietimo, kad parodytų visą savo spalvinį grožį. Augdamos pavėsyje, jų spygliai pažaliuos ir praras savo dekoratyvumą. Tokioms veislėms saulėta vieta yra tiesiog būtina.
Renkantis juodosios pušies veislę savo sodui, svarbu pasidomėti ne tik jos galutiniu dydžiu ir forma, bet ir specifiniais apšvietimo reikalavimais. Nors skirtumai tarp veislių nėra drastiški, atsižvelgimas į juos gali padėti sukurti optimalias sąlygas augalui ir pasiekti geriausią dekoratyvinį efektą. Tačiau nepaisant veislės, nė viena juodoji pušis neklestės giliame pavėsyje.
