Juodosios pušies genėjimas yra viena iš tų sodininkystės sričių, kuri reikalauja atsargumo ir supratimo, nes neteisingai atlikti veiksmai gali negrįžtamai sugadinti medžio išvaizdą. Skirtingai nuo daugelio lapuočių medžių, pušys neturi miegančių pumpurų ant senos medienos, todėl nupjovus šaką iki pliko stiebo, nauji ūgliai iš tos vietos nebeišaugs. Dėl šios priežasties genėjimas dažniausiai atliekamas tik esant būtinybei – sanitariniais tikslais arba norint subtiliai pakoreguoti lajos formą. Tačiau egzistuoja specialios technikos, tokios kaip jaunų ūglių karpymas, leidžiančios kontroliuoti medžio dydį, didinti lajos tankumą ir net formuoti įspūdingus bonsus ar kitas dekoratyvias formas. Svarbiausia yra žinoti, kada ir kaip genėti, kad nepakenktumėte medžiui ir pasiektumėte norimą rezultatą.
Pagrindinis juodosios pušies genėjimo tikslas dažniausiai yra sanitarinis. Jo metu šalinamos visos sausos, nulūžusios, pažeistos ar ligų paveiktos šakos. Toks genėjimas ne tik pagerina medžio estetinę išvaizdą, bet ir užkerta kelią ligų bei kenkėjų plitimui. Sausas ir pažeistas šakas galima šalinti bet kuriuo metų laiku, tačiau geriausia tai daryti medžio ramybės periodu, vėlyvą rudenį arba ankstyvą pavasarį. Pjaunant šaką, svarbu atlikti pjūvį prie pat kamieno, nepaliekant stuobrelio, bet ir nepažeidžiant šakos apykaklės – sustorėjimo ties šakos pagrindu.
Kartais prireikia pašalinti ir sveikas, bet netinkamai augančias šakas. Tai gali būti viena į kitą besitrinančios, per tankiai augančios ar lajos simetriją ardančios šakos. Tokį formuojamąjį genėjimą taip pat geriausia atlikti ramybės periodu. Prieš pjaunant didesnę šaką, rekomenduojama pirmiausia padaryti įpjovą iš apačios, per keliasdešimt centimetrų nuo kamieno, o tik po to pjauti iš viršaus. Tai apsaugos kamieno žievę nuo atplėšimo, kai šaka lūš nuo savo svorio. Likusį stuobrelį galima saugiai nupjauti prie pat kamieno.
Svarbu pabrėžti, kad juodosios pušys natūraliai formuoja gražią, simetrišką lają, todėl be rimtos priežasties į šį procesą kištis nereikėtų. Radikalus genėjimas, pavyzdžiui, viršūnės nupjovimas, yra labai žalingas. Nupjovus viršūnę, medis praranda savo natūralią augimo formą, o vietoj vienos viršūnės dažnai pradeda augti kelios konkuruojančios, suformuodamos negražų „šluotos” pavidalo vainiką. Viršūnę galima šalinti tik kraštutiniu atveju, jei ji buvo pažeista audros ar ligos.
Genėjimui visada reikia naudoti aštrius ir švarius įrankius – genėjimo žirkles mažesnėms šakoms ir pjūklą didesnėms. Po darbo su sergančiu medžiu įrankius būtina dezinfekuoti, kad neperneštumėte infekcijos sveikiems augalams. Didelių žaizdų, kurių skersmuo viršija 2-3 cm, kraštus galima aptepti sodo tepalu, nors šiuolaikiniai arboristai vis dažniau teigia, kad medis geriau gyja paliktas ramybėje, nes tepalas gali trukdyti natūraliam gijimo procesui.
Daugiau straipsnių šia tema
Jaunų ūglių karpymas (žvakių pinciravimas)
Efektyviausias būdas kontroliuoti juodosios pušies dydį ir tankumą yra ne genėjimas, o jaunų ūglių, vadinamų „žvakėmis”, karpymas arba laužymas. Pavasarį, dažniausiai gegužės mėnesį, pušis išleidžia naujus, vertikaliai augančius ūglius, kurie dar neturi išsiskleidusių spyglių ir primena žvakes. Būtent šių ūglių trumpinimas leidžia pasiekti norimą efektą. Sutrumpinus „žvakę”, medis išleidžia trumpesnę šaką, o aplink trumpinimo vietą esantys miegantys pumpurai yra skatinami augti, todėl šaka tampa tankesnė ir šakotesnė.
Tinkamas laikas šiai procedūrai yra labai svarbus. „Žvakę” reikia trumpinti tada, kai ji jau pasiekė savo galutinį ilgį, bet jos spygliai dar nėra pradėję skleistis ir yra prigludę prie ašies. Jei pavėluosite ir spygliai jau bus išsiskleidę, karpyti nebegalima. Geriausias būdas trumpinti „žvakes” yra ne kirpti žirklėmis, o laužti pirštais. Laužiant lieka natūralesnė, netaisyklinga žaizda, o spygliai, esantys aplink lūžio vietą, lieka nepažeisti. Kerpant žirklėmis, perkerpami ir besiformuojantys spygliukai, kurių galiukai vėliau paruduoja ir atrodo neestetiškai.
Kiek trumpinti „žvakę”, priklauso nuo norimo rezultato. Jei norima tik šiek tiek sutankinti lają, galima nulaužti maždaug trečdalį ar pusę ūglio ilgio. Jei siekiama stipriai sulėtinti medžio augimą ir suformuoti labai kompaktišką, tankią formą, galima palikti tik trečdalį ūglio. Svarbu laikytis proporcijų: stipriausius ūglius, esančius lajos viršuje ir šakų galuose, reikia trumpinti labiausiai, o silpnesnius, esančius lajos viduje, trumpinti mažiau arba visai neliesti. Tai padeda subalansuoti medžio augimą ir išlaikyti energiją silpnesnėse šakose.
Šis metodas yra plačiai naudojamas formuojant bonsus ir sodo nykštukus (niwaki). Reguliarus, kasmetinis „žvakių” karpymas per daugelį metų leidžia sukurti nepaprastai tankias ir įdomias medžio formas. Tačiau tai daug laiko ir kantrybės reikalaujantis darbas. Paprastam sodininkui, norinčiam tiesiog šiek tiek pakoreguoti savo pušies formą ar sulėtinti jos augimą, pakanka saikingai patrumpinti stipriausius ūglius. Svarbu prisiminti, kad pradėjus šią procedūrą, ją reikės kartoti kasmet, norint išlaikyti pasiektą efektą.
Daugiau straipsnių šia tema
Lajos retinimas ir formavimas
Nors radikalus genėjimas nerekomenduojamas, kartais prireikia atlikti lajos retinimo darbus. Tai ypač aktualu senesniems medžiams, kurių laja tampa per tanki, o tai blogina oro cirkuliaciją ir didina grybinių ligų riziką. Retinimo metu šalinamos kai kurios vidinės šakos, ypač tos, kurios auga per arti viena kitos, susikryžiuoja ar auga į lajos vidų. Taip pat galima pašalinti vieną iš dviejų šakų, augančių iš vieno taško ir konkuruojančių tarpusavyje.
Retinant lają, svarbu išlaikyti natūralią medžio struktūrą ir simetriją. Reikėtų stengtis išsaugoti horizontalias, gražiai išsidėsčiusias šakas ir šalinti silpnesnes, vertikaliai augančias. Prieš pjaunant šaką, verta kelis kartus atsitraukti ir įvertinti bendrą vaizdą iš toliau. Svarbu nepersistenkti – geriau per vieną kartą pašalinti mažiau šakų, o kitais metais, jei reikės, pratęsti darbą. Vienu kartu nereikėtų pašalinti daugiau nei 25% visos lajos masės.
Lajos formavimas dažniau taikomas jaunų medžių atveju. Pavyzdžiui, jei jaunas medelis formuoja dvi konkuruojančias viršūnes, vieną iš jų, silpnesnę, reikėtų pašalinti kuo anksčiau, kad medis augintų vieną tiesų kamieną. Taip pat galima koreguoti šakų augimo kampą, ypač jei jos auga per stačiai į viršų. Tačiau šie darbai reikalauja tam tikrų įgūdžių ir supratimo apie medžio augimo principus.
Specifinis formavimo būdas, populiarus Japonijos soduose, yra vadinamasis „debesų genėjimas”, kai laja formuojama iš atskirų, tankių spyglių „pagalvėlių” ant plikų šakų. Šis stilius reikalauja nuolatinio ir kruopštaus darbo, derinant tiek senesnių šakų genėjimą, tiek kasmetinį jaunų ūglių karpymą. Tai yra aukšto lygio sodininkystės menas, reikalaujantis daug žinių ir kantrybės.
Genėjimas po pažeidimų
Dažnai genėti tenka ne dėl estetinių sumetimų, o dėl būtinybės – kai medį pažeidžia audra, sniegas ar ligos. Po audros nulūžusias ar įskilusias šakas reikia pašalinti kuo greičiau, kad būtų išvengta tolesnės žalos ir infekcijų patekimo. Pjaunant pažeistą šaką, svarbu padaryti lygų ir švarų pjūvį. Jei žaizda yra netaisyklinga, atplėšta, jos kraštus reikėtų aplyginti aštriu peiliu.
Jei nulūžo didelė šaka ir liko didelė žaizda ant kamieno, svarbu ją tinkamai sutvarkyti. Reikia apipjauti atplaišas ir sulyginti žaizdos kraštus. Kaip minėta, didelių žaizdų tepimas sodo tepalu yra diskutuotinas klausimas. Svarbiausia yra užtikrinti, kad žaizda būtų švari ir galėtų natūraliai džiūti. Reikėtų stebėti gijimo procesą ir saugoti žaizdą nuo papildomų pažeidimų.
Jei pažeista medžio viršūnė, situacija yra sudėtingesnė. Jei viršūnė nulūžo, dažniausiai viena iš viršutinių šoninių šakų laikui bėgant natūraliai perima viršūnės funkciją ir pradeda augti į viršų. Šį procesą galima paskatinti, atsargiai prilenkiant ir pririšant vieną iš stipriausių viršutinių šakų prie atramos vertikalioje padėtyje. Konkuruojančias šakas reikėtų patrumpinti arba pašalinti.
Po ligų ar kenkėjų antpuolio pažeistas šakas taip pat būtina nedelsiant šalinti. Išpjaunant sergančias šakas, svarbu pjauti gerokai žemiau matomos pažeidimo ribos, kad būtų pašalinta ir ta dalis, kurioje infekcija gali būti dar nematoma. Visi nupjauti sergantys augalo likučiai turi būti nedelsiant sudeginti arba saugiai išvežti, kad liga neplistų toliau. Įrankius po tokio darbo būtina kruopščiai dezinfekuoti.
Genėjimo laikas ir įrankiai
Tinkamo laiko pasirinkimas yra vienas svarbiausių sėkmingo genėjimo veiksnių. Sanitarinį genėjimą, kai šalinamos sausos ar nulūžusios šakos, galima atlikti bet kada. Tačiau gyvų šakų genėjimui geriausias laikas yra medžio ramybės periodas – vėlyvas ruduo, žiema (jei nėra didelių šalčių) arba ankstyvas pavasaris, kol dar neprasidėjo aktyvi sulčių cirkuliacija. Genint šiuo metu, medis patiria mažiau streso, o žaizdos mažiau „ašaroja”, t.y., išskiria sakus.
Jaunų ūglių („žvakių”) karpymas atliekamas pavasarį, intensyviausio augimo metu, dažniausiai gegužės mėnesį. Konkretus laikas priklauso nuo klimato zonos ir pavasario eigos, todėl svarbiausia yra stebėti patį medį ir pagauti tinkamą momentą, kai ūgliai jau ištįsę, bet spygliai dar neišsiskleidę.
Reikėtų vengti genėti medį vasaros karščių metu, nes tai sukelia didelį stresą ir didina dehidratacijos riziką. Taip pat nepalankus laikas yra rudens vidurys, nes medis gali nespėti užsigydyti žaizdų iki žiemos šalčių.
Įrankių kokybė ir priežiūra yra ne mažiau svarbi. Darbui reikėtų naudoti tik specializuotus sodo įrankius: aštrų sekatorių (genėjimo žirkles) plonesnėms šakoms, sodo pjūklą storesnėms šakoms. Įrankiai turi būti ne tik aštrūs, kad pjūvis būtų lygus ir neplėšytų žievės, bet ir švarūs. Prieš pradedant darbą ir pereinant nuo vieno medžio prie kito, ypač jei įtariama liga, įrankius reikėtų dezinfekuoti spiritu ar kitu dezinfekantu. Tai padės išvengti ligų plitimo.
