Juodoji pušis yra kilusi iš kalnuotų Viduržemio jūros regiono ir Austrijos Alpių vietovių, todėl yra genetiškai prisitaikiusi ištverti atšiaurias žiemas, sniego apkrovas ir žemą temperatūrą. Dėl šio prigimtinio atsparumo suaugę, gerai įsitvirtinę medžiai paprastai žiemoja be jokių problemų ir nereikalauja specialaus pasiruošimo. Tačiau jauni, neseniai pasodinti medeliai, ypač pirmaisiais dvejais ar trejais metais, yra kur kas jautresni žiemos iššūkiams, tokiems kaip šaltis, vėjas, sniego slėgis ir fiziologinė sausra. Tinkamas jaunų medelių paruošimas žiemai yra esminis veiksnys, užtikrinantis jų sėkmingą prigijimą, sveikatą ir gražią lajos formą ateityje. Šiame straipsnyje aptarsime pagrindinius pavojus, su kuriais juodoji pušis susiduria žiemą, ir pateiksime praktinių patarimų, kaip apsaugoti medį ir padėti jam sėkmingai peržiemoti.
Vienas didžiausių pavojų visžaliams augalams žiemą yra fiziologinė sausra. Šis reiškinys įvyksta tada, kai dirvožemis yra įšalęs, ir medžio šaknys negali paimti vandens, tačiau saulė ir vėjas toliau garina drėgmę per spyglius. Dėl to medis netenka daugiau vandens, nei gali gauti, ir tiesiogine to žodžio prasme išdžiūsta. Šio proceso pasekmės dažniausiai išryškėja pavasarį, kai spygliai pradeda ruduoti ir kristi. Norint išvengti fiziologinės sausros, svarbiausia priemonė yra gausus laistymas vėlyvą rudenį, prieš pat dirvožemio įšalimą, kuris padeda medžiui sukaupti pakankamas drėgmės atsargas.
Sniego ir ledo apkrova yra dar vienas rimtas iššūkis, ypač medžiams su plačia, tankia laja. Gausiai iškritęs šlapias sniegas gali aplipinti šakas, o jo svoris gali jas deformuoti ar net nulaužti. Jaunų medelių šakos yra lankstesnės, tačiau vis tiek gali būti pažeistos. Siekiant sumažinti riziką, po gausaus snygio rekomenduojama atsargiai nukratyti sniego perteklių nuo šakų, naudojant ilgą lazdą ar šluotą. Jokiu būdu negalima daužyti apledėjusių šakų, nes jos tampa labai trapios ir gali lūžti.
Jaunų medelių kamienai yra pažeidžiami graužikų, tokių kaip kiškiai, pelės ar stirnos, kurios žiemos metu, trūkstant maisto, gali apgraužti žievę. Tokie pažeidimai yra labai pavojingi, nes gali sutrikdyti maistinių medžiagų apytaką, o jei žievė apgraužta aplink visą kamieną, medis neišvengiamai žus. Siekiant apsaugoti kamienus, juos reikėtų apvynioti specialiomis plastikinėmis ar metalinėmis apsaugomis, nendrių dembliais ar tiesiog tankiu tinklu. Šias apsaugas reikėtų įrengti rudenį ir nuimti pavasarį.
Temperatūrų svyravimai taip pat kelia pavojų. Žiemos pabaigoje ir ankstyvą pavasarį, kai dieną saulė jau stipriai šildo, o naktį temperatūra nukrenta žemiau nulio, medžio kamienas įšyla ir atšąla labai greitai. Dėl šių staigių pokyčių pietinėje kamieno pusėje gali atsirasti vertikalių žievės įtrūkimų, vadinamų šalčio plyšiais. Norint to išvengti, jaunų medelių kamienus galima nubalinti specialiais baltais dažais, kurie atspindi saulės spindulius ir neleidžia kamienui perkaisti, arba apvynioti baltos spalvos agrodanga.
Daugiau straipsnių šia tema
Rudeniniai paruošiamieji darbai
Tinkamas pasiruošimas žiemai prasideda dar rudenį. Vienas svarbiausių darbų yra jau minėtas drėgmės įkrovimo laistymas. Jis atliekamas spalio pabaigoje arba lapkričio pradžioje, kai oro temperatūra nusistovi ties kelių laipsnių šiluma, bet dirva dar nėra įšalusi. Jaunam medeliui reikėtų skirti ne mažiau kaip 20-30 litrų vandens, o didesniam – dar daugiau. Vandenį reikia pilti lėtai, kad jis spėtų įsigerti į gilesnius dirvožemio sluoksnius. Šis laistymas ypač svarbus, jei ruduo buvo sausas.
Kitas svarbus darbas – šaknų zonos mulčiavimas. Storesnis, apie 10-15 cm storio, mulčio sluoksnis aplink medelio kamieną padeda apsaugoti šaknis nuo staigių temperatūros svyravimų ir gilaus įšalo. Mulčias veikia kaip izoliacinė antklodė, palaikanti stabilesnę dirvožemio temperatūrą. Tam puikiai tinka pušų žievė, durpės, kompostas, pjuvenos ar net sausi lapai. Svarbu palikti nedidelį tarpą tarp mulčio ir kamieno, kad būtų išvengta puvimo.
Rudenį reikėtų nutraukti bet kokį tręšimą, ypač azoto trąšomis. Vėlyvas tręšimas skatina naujų ūglių augimą, kurie nespėja subręsti ir sumedėti iki žiemos, todėl yra pasmerkti nušalti. Paskutinis tręšimas turėtų būti atliktas ne vėliau kaip liepos viduryje. Rudenį galima naudoti tik specialias rudenines trąšas, kuriose gausu kalio ir fosforo, stiprinančių medžio atsparumą šalčiui, bet nėra azoto.
Prieš žiemą taip pat naudinga atlikti sanitarinį genėjimą – pašalinti visas sausas, ligotas ar pažeistas šakas. Tai ne tik pagerina medžio išvaizdą, bet ir sumažina ligų sukėlėjų ir kenkėjų žiemojimo galimybes. Taip pat reikėtų surinkti ir sunaikinti visus nukritusius spyglius po medžiu, ypač jei vasarą buvo pastebėta spygliakričio ar kitų grybinių ligų požymių. Švara aplink medį yra svarbi jo sveikatos dalis.
Daugiau straipsnių šia tema
Apsauga nuo sniego ir vėjo
Stiprūs žiemos vėjai gali padaryti daug žalos jauniems, dar tvirtai neįsišaknijusiems medeliams. Vėjas ne tik mechaniškai laužo šakas, bet ir stipriai džiovina spyglius, paspartindamas fiziologinės sausros procesą. Jei medelis pasodintas labai atviroje, vėjuotoje vietoje, pirmaisiais metais galima įrengti laikiną užuovėją. Iš medinių kuolų ir agrodangos ar specialaus tinklo galima sukonstruoti sienelę iš labiausiai vėjuotos pusės. Ši užuovėja sumažins vėjo greitį ir apsaugos augalą.
Jaunų juodųjų pušų, ypač tų, kurios turi kelis kamienus ar stačiai augančias šakas, lajas galima lengvai surišti. Tai padės išvengti šakų išlūžinėjimo dėl gausaus ar šlapio sniego svorio. Šakas reikia atsargiai suglausti ir ne per standžiai aprišti virve ar elastine juosta keliose vietose. Svarbu naudoti medžiagas, kurios neįsirėžtų į žievę. Pavasarį, nutirpus sniegui, aprišimus būtina laiku nuimti, kad netrukdytų medžiui augti.
Sniego nukratymas nuo šakų yra dar viena svarbi procedūra, tačiau ją reikia atlikti teisingai. Reikėtų vengti kratyti medį ar daužyti per šakas, ypač jei jos apledėjusios. Geriausia sniegą atsargiai nubraukti judesiu iš apačios į viršų, naudojant šluotą ar kitą įrankį ilgu kotu. Šį darbą geriausia atlikti iškart po snygio, kol sniegas dar purus ir lengvas.
Jei žiema labai snieginga, aplink jaunus medelius susikaupęs sniegas gali būti ir naudingas, nes veikia kaip papildoma izoliacija, apsauganti šaknis ir kamieno apačią nuo didelio šalčio. Tačiau pavasarį, sniegui tirpstant, svarbu stebėti, kad aplink kamieną nesusidarytų vandens sankaupos, kurios gali sukelti puvimą. Jei reikia, galima prakasti griovelius vandeniui nutekėti.
Apsauga nuo saulės nudegimų
Pavasarinė saulė, ypač vasario ir kovo mėnesiais, gali būti labai apgaulinga ir pavojinga spygliuočiams. Nors oras dar šaltas, o žemė įšalusi, saulės spinduliai jau yra labai intensyvūs. Jie kaitina tamsius spyglius, skatindami juose prasidėti gyvybinius procesus ir garinti vandenį. Kadangi šaknys iš įšalusios žemės vandens paimti negali, spygliai tiesiog „sudega” – paruduoja ir nudžiūsta. Šis reiškinys dažnai klaidingai palaikomas nušalimu, nors iš tiesų tai yra išdžiūvimas.
Efektyviausias būdas apsaugoti jaunus medelius nuo pavasarinio nudegimo yra jų pridengimas. Tam puikiai tinka agrodanga, specialus šešėliavimo tinklas ar net paprasti eglišakiai. Medelį galima apgaubti agrodanga arba iš vėjo ir saulės pusės įrengti ekraną. Svarbu, kad danga liestųsi prie spyglių kuo mažiau ir kad tarp dangos ir medelio liktų oro tarpas cirkuliacijai. Pridengti medelius reikėtų žiemos pabaigoje ir laikyti iki tol, kol žemė visiškai atitirps, o didelių šalnų pavojus praeis.
Kamieno balinimas yra sena ir patikrinta priemonė, padedanti apsaugoti medžių kamienus nuo saulės sukeltų žievės pažeidimų, arba šalčio plyšių. Balta spalva atspindi saulės spindulius, todėl kamienas mažiau įkaista dieną ir nepatiria staigių temperatūros svyravimų. Balinti reikėtų vėlyvą rudenį, sausą ir nešaltą dieną. Naudoti reikėtų specialius, medžiams skirtus balinimo mišinius, kurių sudėtyje dažnai būna ir fungicidinių priedų, apsaugančių nuo ligų. Jaunų medelių kamienus taip pat galima tiesiog apvynioti balta danga ar specialiu popieriumi.
Svarbu prisiminti, kad suaugusiems, brandiems juodosios pušies medžiams šios apsaugos priemonės dažniausiai nėra reikalingos. Jų stora, raukšlėta žievė yra atspari temperatūrų svyravimams, o gili šaknų sistema leidžia geriau apsirūpinti vandeniu. Speciali žiemos priežiūra yra aktuali tik jauniems, pažeidžiamiems augalams, kuriems reikia padėti sėkmingai įsitvirtinti ir sustiprėti.
