Nors siauralapis bijūnas yra laikomas gana stipriu ir atspariu augalu, jis, kaip ir kiti sodo gyventojai, nėra visiškai apsaugotas nuo ligų ir kenkėjų. Laiku pastebėti problemos požymius ir imtis tinkamų priemonių yra labai svarbu, norint išsaugoti augalo dekoratyvumą ir sveikatą. Dažniausiai problemos kyla dėl netinkamų auginimo sąlygų, tokių kaip per didelė drėgmė, prasta oro cirkuliacija ar maistinių medžiagų trūkumas. Todėl geriausia gynyba yra prevencija – tinkama agrotechnika ir nuolatinis augalo stebėjimas.
Viena iš pavojingiausių ir dažniausiai pasitaikančių siauralapių bijūnų ligų yra pilkasis kekeras, moksliškai žinomas kaip Botrytis paeoniae. Ši grybelinė liga ypač greitai plinta vėsiu ir drėgnu oru, dažniausiai pavasarį. Pirmieji jos požymiai – ant jaunų ūglių, lapų ir žiedpumpurių atsirandančios tamsios, vandeningos dėmės. Vėliau pažeistos vietos suminkštėja, paruduoja ir pasidengia tankiu pilku pelėsiu. Liga gali pažeisti visą stiebą, kuris nulinksta ir nudžiūsta, o žiedpumpuriai pajuoduoja ir nebeišsiskleidžia.
Kova su pilkuoju kekeru reikalauja kompleksinių priemonių. Svarbiausia yra prevencija: sodinti bijūnus gerai vėdinamoje vietoje, ne per tankiai, vengti perlaistymo ir tręšimo azoto pertekliumi. Pastebėjus pirmuosius ligos požymius, būtina nedelsiant išpjauti ir sunaikinti (geriausia sudeginti) visas pažeistas augalo dalis. Negalima jų mesti į kompostą, nes ligos sukėlėjas ten gali išlikti. Stipriai išplitus ligai, gali tekti naudoti fungicidus, purškiant augalus kelis kartus kas 10-14 dienų.
Rudenį, ruošiant augalus žiemai, būtina kruopščiai surinkti ir sunaikinti visus nupjautus stiebus ir lapus, nes ant jų žiemoja Botrytis grybelio sporos. Tai yra viena iš svarbiausių profilaktikos priemonių, padedančių sumažinti ligos tikimybę kitais metais. Taip pat naudinga pavasarį, vos pasirodžius ūgliams, profilaktiškai nupurkšti augalus ir dirvą aplink juos vario preparatais (pvz., Bordo mišiniu).
Kitos grybelinės ligos, nors ir mažiau pavojingos, taip pat gali gadinti estetinį augalo vaizdą. Viena iš jų yra lapų dėmėtligės, kurias sukelia įvairūs grybai. Ant lapų atsiranda įvairaus dydžio ir formos rudos, purpurinės ar pilkšvos dėmės, kartais su tamsesniu apvadu. Ligai plintant, dėmės susilieja, lapai anksčiau laiko nudžiūsta ir nukrenta. Nors tai retai pražudo augalą, tačiau jį silpnina, nes sutrinka fotosintezė ir maisto medžiagų kaupimas. Kovos priemonės yra panašios kaip ir su kekeru: pažeistų lapų šalinimas ir naikinimas, rudeninis švaros palaikymas.
Dažniausiai pasitaikančios ligos
Miltligė – dar viena grybelinė liga, dažniausiai pasireiškianti vasaros antroje pusėje, ypač jei oras sausas ir karštas. Ant lapų, ypač viršutinėje jų pusėje, atsiranda baltas, miltuotas apnašas, kurį galima lengvai nuvalyti pirštu. Nors miltligė nėra tokia pavojinga kaip kekeras, ji silpnina augalą ir mažina jo dekoratyvumą. Prevencijai svarbu užtikrinti gerą oro cirkuliaciją ir pakankamą drėgmės kiekį dirvoje sausros metu. Pastebėjus pirmuosius požymius, galima purkšti augalą fungicidais arba išbandyti liaudiškas priemones, pavyzdžiui, purškimą pienu, ištirpintu vandenyje, ar kalio permanganato tirpalu.
Rūdys yra dar viena lapų liga, kurią sukelia grybai. Ant apatinės lapų pusės atsiranda oranžinės arba rudos spalvos iškilios pūslelės – sporų sankaupos. Viršutinėje lapo pusėje tose pačiose vietose matomos gelsvos dėmės. Rūdys taip pat silpnina augalą ir mažina jo atsparumą. Kaip ir kitų grybelinių ligų atveju, svarbiausia yra rudenį sunaikinti visas augalines liekanas, kad būtų sunaikintos žiemojančios sporos. Esant reikalui, galima naudoti fungicidus.
Virusinės ligos bijūnams pasitaiko rečiau, tačiau yra daug pavojingesnės, nes vaistų nuo jų nėra. Vienas iš požymių – žiedlapiais einantys netaisyklingi dryžiai, dėmės, pakitusi spalva. Taip pat ant lapų gali atsirasti šviesios, žiedų ar linijų formos dėmės, lapai gali deformuotis. Virusai plinta su augalų sultimis, todėl juos gali pernešti kenkėjai (pvz., amarai) arba nešvarūs sodo įrankiai. Pastebėjus virusinės ligos požymius, pažeistą augalą, deja, tenka iškasti ir sunaikinti, kad liga neplistų kitiems augalams.
Fiziologinės ligos nėra sukeltos patogenų, o atsiranda dėl netinkamų auginimo sąlygų. Pavyzdžiui, žiedpumpurių džiūvimas ir neišsiskleidimas gali būti susijęs su drėgmės trūkumu pavasarį, staigiomis šaltomis naktimis arba maisto medžiagų, ypač boro, trūkumu. Lapų geltimas gali rodyti azoto trūkumą, per didelį dirvožemio rūgštingumą arba perlaistymą. Svarbu teisingai diagnozuoti priežastį ir atitinkamai koreguoti priežiūrą.
Kenkėjai ir jų kontrolė
Nors siauralapiai bijūnai nėra labiausiai kenkėjų mėgstamas augalas, kartais ir juos aplanko nepageidaujami svečiai. Vienas iš dažniausiai ant bijūnų matomų vabzdžių yra skruzdėlės. Jos dažnai būriuojasi ant žiedpumpurių, nes maitinasi saldžiu, lipniu skysčiu, kurį išskiria pumpurai. Pačios skruzdėlės tiesioginės žalos augalui nedaro ir netgi manoma, kad jos gali apsaugoti pumpurus nuo kitų kenkėjų. Tačiau didelė skruzdėlių kolonija gali signalizuoti apie kitą problemą – amarus.
Amarai yra smulkūs, sultis siurbiantys vabzdžiai, kurie dažniausiai įsikuria ant jaunų ūglių, lapų ir žiedpumpurių. Jie siurbia augalo sultis, todėl pažeistos dalys deformuojasi, silpsta, o smarkiai apniktas augalas gali net nustoti augti. Be to, amarai išskiria lipnų skystį (lipčių), ant kurio gali įsiveisti juodligę sukeliantis grybas, ir platina virusines ligas. Kovoti su amarais galima purškiant augalus insekticidais arba natūraliomis priemonėmis: stipria vandens srove, žaliojo muilo, česnako ar dilgėlių ištraukos tirpalu.
Bronzinukai – tai blizgūs, metalo spalvos vabalai, kurie gali apgraužti žiedlapius ir kuokelius, taip sumažindami žiedų dekoratyvumą. Jie dažniausiai pasirodo šiltomis, saulėtomis dienomis žydėjimo metu. Efektyviausias būdas kovoti su jais – surinkti vabalus rankomis ryte, kol jie dar neaktyvūs. Cheminių priemonių naudoti ant žydinčių augalų nerekomenduojama, nes galima pakenkti bitėms ir kitiems naudingiems vabzdžiams.
Požeminiai kenkėjai, tokie kaip grambuolių (karkvabalių) lervos ar kurkliai, gali pažeisti bijūnų šaknis. Jų daroma žala pastebima ne iš karto – augalas pradeda vysti, skursti be aiškios priežasties. Perkasinėjant dirvą aplink kerą galima aptikti šias stambias, baltas lervas. Kovoti su jais yra sudėtinga. Galima naudoti specialius dirvožemio insekticidus arba biologines priemones, pavyzdžiui, parazitinius nematodus.
Prevencinės priemonės
Pati geriausia apsauga nuo ligų ir kenkėjų yra tinkama prevencija ir stipraus, sveiko augalo auginimas. Stiprus augalas yra daug atsparesnis bet kokiems neigiamiems veiksniams. Viskas prasideda nuo tinkamos vietos parinkimo – saulėta, gerai vėdinama vieta sumažina grybelinių ligų riziką. Svarbu sodinti bijūnus pakankamu atstumu vienas nuo kito, kad oras galėtų laisvai cirkuliuoti aplink kerus.
Subalansuotas tręšimas taip pat yra svarbi prevencijos dalis. Reikia vengti azoto pertekliaus, kuris skatina vešlų, bet silpną augimą, ir užtikrinti pakankamą fosforo bei kalio kiekį, kurie stiprina augalo audinius ir didina jo atsparumą. Sveika, puri ir derlinga dirva yra gero augimo pagrindas. Reguliarus dirvožemio gerinimas organinėmis medžiagomis padeda palaikyti sveiką mikroflorą, kuri konkuruoja su patogeniniais mikroorganizmais.
Nuolatinė sodo švara yra būtina. Rudenį reikia kruopščiai surinkti ir sunaikinti visas augalines liekanas, ypač bijūnų lapus ir stiebus, kad būtų sunaikinti žiemojantys ligų sukėlėjai ir kenkėjų kiaušinėliai. Taip pat svarbu reguliariai ravėti piktžoles, kurios ne tik konkuruoja dėl maistinių medžiagų, bet ir gali būti ligų bei kenkėjų prieglobsčiu.
Reguliarus augalų apžiūrėjimas leidžia laiku pastebėti pirmuosius ligų ar kenkėjų antpuolio požymius. Kuo anksčiau problema pastebima, tuo lengviau su ja kovoti, dažnai pakanka paprastų mechaninių priemonių (pvz., pažeistų lapų nuskynimo ar kenkėjų nurinkimo) ir nereikia griebtis chemijos. Svarbu naudoti švarius ir dezinfekuotus sodo įrankius, ypač genint ar dalijant kerus, kad nebūtų pernešamos ligos nuo vieno augalo kitam.
Biologinė ir cheminė kontrolė
Kilus problemoms, pirmiausia reikėtų išbandyti biologines ir mechanines kontrolės priemones. Tai apima kenkėjų rinkimą rankomis, pažeistų augalo dalių šalinimą, purškimą įvairiais natūraliais nuovirais ir ištraukomis (česnakų, svogūnų, dilgėlių, asiūklių). Taip pat galima pasitelkti naudingus vabzdžius – pavyzdžiui, boružės aktyviai naikina amarus. Jų galima privilioti į sodą auginant tam tikrus augalus (krapus, medetkas) arba net įsigyti specializuotose parduotuvėse.
Biologiniai fungicidai ir insekticidai, kurių pagrindą sudaro naudingi mikroorganizmai ar jų produktai, yra dar viena alternatyva chemikalams. Jie yra saugesni aplinkai, žmonėms ir naudingajai faunai. Jų veiksmingumas gali būti šiek tiek mažesnis nei cheminių preparatų, todėl juos reikia naudoti griežtai pagal instrukciją ir dažnai kartoti purškimus.
Cheminius augalų apsaugos produktus (fungicidus ir insekticidus) reikėtų naudoti tik kraštutiniu atveju, kai kitos priemonės nepadeda ir yra reali grėsmė augalo gyvybei. Prieš naudojant bet kokį chemikalą, būtina atidžiai perskaityti etiketę, išsiaiškinti jo veikimo spektrą, toksiškumą ir naudojimo taisykles. Purkšti reikia esant ramiam, nevėjuotam orui, ryte arba vakare, naudojant asmenines apsaugos priemones.
Svarbu atminti, kad neteisingai naudojami chemikalai gali padaryti daugiau žalos nei naudos: pakenkti naudingiems vabzdžiams, apnuodyti dirvožemį ir vandenį, o kenkėjai ir ligų sukėlėjai gali tapti atsparūs šiems preparatams. Todėl integruota augalų apsauga, derinanti prevenciją, agrotechniką, biologines ir, tik esant būtinybei, chemines priemones, yra pats protingiausias ir tvariausias kelias į sveiką ir gražų sodą.
