Prancūziškoji levanda, žavinti savo išskirtiniais žiedais ir intensyviu aromatu, deja, nėra pritaikyta atšiaurioms Vidurio ir Rytų Europos žiemoms. Jos gimtinė – švelnaus klimato Viduržemio jūros regionas, todėl atsparumas šalčiui yra gerokai menkesnis nei mums įprastų tikrųjų levandų. Sėkmingas šio augalo išlaikymas per žiemą yra vienas didžiausių iššūkių augintojams, reikalaujantis specifinių žinių ir pastangų. Nuo teisingo paruošimo rudeniop iki tinkamų žiemojimo sąlygų sudarymo – kiekvienas žingsnis yra svarbus norint pavasarį vėl džiaugtis gyvybingu ir sveiku augalu. Šiame straipsnyje detaliai aptarsime, kaip tinkamai paruošti prancūziškąsias levandas žiemai ir kokie yra patikimiausi jų žiemojimo būdai.
Atsparumo šalčiui ypatumai
Norint sėkmingai peržiemoti prancūziškąją levandą, būtina suprasti jos riboto atsparumo šalčiui priežastis. Ši levandų rūšis priskiriama 8-9 atsparumo šalčiui zonai pagal USDA skalę, o tai reiškia, kad ji gali atlaikyti trumpalaikius šalčius tik iki maždaug -12 ar -7 laipsnių Celsijaus. Lietuva, priklausanti 5-6 zonai, pasižymi gerokai žemesnėmis minimaliomis žiemos temperatūromis, kurios šiam augalui yra pražūtingos. Todėl palikti prancūziškąją levandą žiemoti lauke be jokios apsaugos – tai beveik garantuota jos žūtis.
Pagrindinis veiksnys, lemiantis mažą atsparumą šalčiui, yra ne tik žema temperatūra, bet ir drėgmės perteklius žiemos metu. Šaltis kartu su drėgnu dirvožemiu yra mirtinas derinys levandų šaknims. Įšalęs vanduo plečiasi ir pažeidžia jautrias šaknų ląsteles, o atlydžio metu susidariusi drėgmė sukelia puvinį. Būtent todėl puikus drenažas yra gyvybiškai svarbus ne tik vasarą, bet ir žiemą. Net ir esant palyginti nešaltai žiemai, nuolatinė drėgmė gali pakenkti labiau nei trumpalaikis stiprus šaltis.
Skirtingos prancūziškųjų levandų veislės gali turėti šiek tiek skirtingą atsparumą šalčiui, tačiau esminių skirtumų nėra. Rinkdamasis augalą, neturėtum tikėtis rasti veislės, kuri be problemų žiemotų mūsų lauko sąlygomis. Jauni, neseniai pasodinti augalai yra ypač jautrūs šalčiui, nes jų šaknų sistema dar nėra pakankamai išsivysčiusi. Stipresni, labiau subrendę krūmai turi šiek tiek daugiau šansų išgyventi, tačiau rizika vis tiek išlieka labai didelė.
Atsižvelgiant į šiuos ypatumus, patikimiausias būdas išsaugoti prancūziškąją levandą – auginti ją kaip konteinerinį augalą, kurį žiemos laikotarpiui galima perkelti į saugią, vėsią patalpą. Tai leidžia visiškai kontroliuoti žiemojimo sąlygas ir išvengti neprognozuojamų oro sąlygų įtakos. Bandymai žiemoti lauke turėtų būti vertinami kaip eksperimentas, reikalaujantis kruopštaus pasiruošimo ir specialių apsaugos priemonių.
Augalų paruošimas rudeniop
Tinkamas augalų paruošimas rudens laikotarpiu yra esminis žingsnis sėkmingam žiemojimui, nepriklausomai nuo to, ar augalas liks lauke, ar bus perkeltas į patalpą. Nuo rugpjūčio vidurio reikėtų nustoti tręšti levandas. Vėlyvas tręšimas skatina naujų, gležnų ūglių augimą, kurie nespės sumedėti iki šalčių ir bus lengvai pažeidžiami. Augalas turi palaipsniui pereiti į ramybės būseną, o ne aktyviai augti.
Taip pat rudenį reikėtų palaipsniui mažinti laistymą. Vėstant orams ir lėtėjant augalo gyvybiniams procesams, jo vandens poreikis natūraliai sumažėja. Per didelė drėgmė rudenį neleidžia augalui tinkamai pasiruošti žiemai ir didina šaknų puvinio riziką. Prieš pat pernešant augalą į patalpą ar prieš jį uždengiant lauke, dirvožemis turėtų būti tik šiek tiek drėgnas, bet ne šlapias.
Vėlyvą rudenį prancūziškųjų levandų genėti nerekomenduojama. Nors gali kilti pagunda nukirpti senus žiedynus ir patrumpinti stiebus, geriau šį darbą atidėti pavasariui. Palikta lapija ir stiebai suteikia šiokią tokią natūralią apsaugą nuo šalčio ir vėjo. Be to, rudeninis genėjimas, panašiai kaip ir tręšimas, gali išprovokuoti naują augimą, kuris bus pasmerktas žūti. Vienintelis genėjimas, kurį galima atlikti, tai sanitarinis – pašalinti akivaizdžiai sergančias ar pažeistas šakas.
Prieš perkeliant vazone auginamą levandą į patalpą, ją reikėtų atidžiai apžiūrėti, ar nėra kenkėjų ar ligų požymių. Kartu su augalu į vidų galima parsinešti amarus, voratinklines erkutes ar kitus nepageidaujamus gyvius, kurie šiltesnėmis vidaus sąlygomis gali greitai išplisti. Pastebėjus kenkėjus, augalą reikėtų nupurkšti insekticidiniu muilu ar kita tinkama priemone dar esant lauke.
Žiemojimas patalpoje
Patikimiausias ir dažniausiai rekomenduojamas prancūziškųjų levandų žiemojimo būdas – perkelti jas į vėsią ir šviesią patalpą. Idealios sąlygos – tai temperatūra tarp 5 ir 10 laipsnių Celsijaus ir kuo daugiau natūralios šviesos. Tam puikiai tinka nešildomas, bet neužšąlantis garažas su langu, įstiklinta veranda, oranžerija, šviesus rūsys ar vėsi laiptinė. Svarbu, kad patalpa nebūtų per šilta ir tamsi.
Pernešus augalą į patalpą, jo priežiūra turi būti minimali. Laistyti reikia labai retai – tik tiek, kad visiškai neišdžiūtų šaknų sistema. Priklausomai nuo patalpos temperatūros ir drėgmės, gali pakakti palaistyti kartą per 3-4 savaites ar net rečiau. Prieš laistant visada reikia patikrinti dirvožemio drėgmę. Tręšti žiemą griežtai draudžiama, nes augalas yra ramybės būsenoje ir papildomos maistinės medžiagos jam nereikalingos.
Svarbu užtikrinti gerą oro cirkuliaciją aplink augalą, kad būtų išvengta pelėsio ir puvinio. Nereikėtų sustatyti vazonų pernelyg glaudžiai vienas prie kito. Periodiškai reikėtų apžiūrėti augalą, pašalinti nudžiūvusius lapelius. Jei patalpoje labai sausas oras, retkarčiais galima šiek tiek apipurkšti orą aplink augalą, tačiau stengtis nesušlapinti pačių lapų.
Pavasarį, kai praeina didžiausių šalnų pavojus ir lauko temperatūra naktimis nebenukrenta žemiau nulio, galima pradėti augalą grąžinti į lauką. Tai reikia daryti palaipsniui. Iš pradžių vazoną reikėtų išnešti tik kelioms valandoms į pavėsingą, nuo vėjo apsaugotą vietą. Kasdien buvimo lauke laiką reikėtų ilginti ir pamažu pratinti augalą prie tiesioginių saulės spindulių. Šis grūdinimo procesas turėtų trukti bent savaitę, kad augalas nepatirtų šoko dėl staigaus aplinkos sąlygų pasikeitimo.
Bandymas žiemoti lauke
Jei vis dėlto nusprendžiama rizikuoti ir palikti prancūziškąją levandą žiemoti lauke, būtina imtis visų įmanomų apsaugos priemonių. Pirmiausia, augalas turi būti pasodintas pačioje šilčiausioje, saulėčiausioje ir labiausiai nuo vėjų apsaugotoje sodo vietoje. Puikiai tinka vieta prie pietinės namo sienos, kuri dieną įkaista ir naktį atiduoda šilumą. Taip pat labai svarbu, kad toje vietoje nesikauptų vanduo – idealu, jei augalas auga ant nedidelės kalvelės ar pakeltose lysvėse.
Prieš prasidedant didesniems šalčiams, augalo pagrindą reikia gausiai mulčiuoti. Tam tinka sausos durpės, pjuvenos, sausi lapai, šiaudai ar eglių spygliai. Mulčio sluoksnis turėtų būti bent 10-15 cm storio. Mulčias padės apsaugoti šaknų sistemą nuo gilaus įšalo. Svarbu neužberti paties augalo centro, kad jis nepradėtų pūti. Mulčiuoti reikėtų tik tada, kai žemė jau pradeda šalti, kad po mulčiu neįsiveistų graužikai.
Visą antžeminę augalo dalį taip pat reikia pridengti. Tam geriausiai tinka orui laidi medžiaga, pavyzdžiui, keli sluoksniai agrodangos, maišinis audinys ar specialūs žieminiai gobtuvai augalams. Galima aplink augalą padaryti karkasą iš pagaliukų, kad danga nesiliestų su lapais ir susidarytų oro tarpas, kuris veikia kaip papildoma izoliacija. Ant viršaus galima užmesti eglišakių, kurios sulaikys sniegą – geriausią natūralų izoliatorių. Jokiu būdu negalima naudoti polietileno plėvelės, nes po ja augalas nekvėpuos, kaupsis drėgmė ir jis supus.
Pavasarį, kai sniegas nutirpsta ir nebelieka didelių šalčių pavojaus, dangas reikia nuimti palaipsniui. Negalima atidengti augalo per staiga saulėtą dieną, nes jis gali patirti nudegimus. Geriausia tai daryti apsiniaukusią dieną. Mulčią nuo augalo pagrindo taip pat reikėtų atitraukti, kad žemė greičiau įšiltų. Net ir pritaikius visas šias priemones, sėkmė nėra garantuota ir priklausys nuo konkrečios žiemos atšiaurumo.
