Baltasis amalas, kaip fotosintezę vykdantis augalas, yra priklausomas nuo saulės šviesos, kuri yra būtina organinių medžiagų gamybai. Nors dalį maistinių medžiagų jis gauna iš medžio-šeimininko, energiją augimui ir vystymuisi jis, kaip ir dauguma žaliųjų augalų, pasigamina pats. Dėl šios priežasties amalo šviesos poreikis yra gana didelis. Geriausiai jis auga ir vystosi atvirose, gerai apšviestose vietose, kur gauna daug tiesioginės saulės šviesos. Būtent tokiomis sąlygomis amalo krūmas formuojasi tankus, simetriškas, sferinės formos ir gausiai dera baltomis uogomis.
Amalas dažniausiai įsikuria viršutinėje arba vidurinėje medžio lajos dalyje, kur apšvietimas yra intensyviausias. Apatinėse, labiau užpavėsintose šakose jį galima aptikti rečiau, o jei ir auga, tai krūmai būna retesni, ištįsę ir mažiau gyvybingi. Šviesos kiekis tiesiogiai veikia fotosintezės intensyvumą: kuo daugiau šviesos, tuo efektyviau amalas gamina angliavandenius, reikalingus jo augimui, žydėjimui ir uogų formavimui.
Renkantis vietą amalui įkurdinti, būtina atsižvelgti į medžio-šeimininko augimo vietą. Pirmenybę reikėtų teikti medžiams, kurie auga atskirai, pavyzdžiui, pievoje ar didelėje vejoje, o ne tankiame miške ar grupėje su kitais medžiais. Tokie pavieniai medžiai gauna daugiausia saulės šviesos iš visų pusių, todėl jų lajoje susidaro idealios sąlygos amalui augti. Taip pat svarbu atkreipti dėmesį į tai, ar medžio neužstoja pastatai ar kiti aukšti objektai, kurie mestų ilgą šešėlį.
Nors amalui reikia daug šviesos, jauni, ką tik iš sėklos išdygę daigeliai pirmaisiais metais yra jautresni ir gali nukentėti nuo kaitrios vidurdienio saulės. Todėl natūraliai sėklos dažniau sudygsta ant šakų, kurias bent dalį dienos šiek tiek pridengia lapija. Tačiau augalui augant ir stiprėjant, jo poreikis šviesai didėja. Subrendęs amalo krūmas jau yra visiškai prisitaikęs prie intensyvios saulės spinduliuotės.
Šviesos įtaka augimui ir formai
Šviesos intensyvumas ir trukmė turi tiesioginės įtakos amalo krūmo augimui ir formai. Esant pakankamam apšvietimui, amalas auga tolygiai į visas puses, formuodamas taisyklingą, rutulio formos krūmą. Jo šakelės būna trumpos, tvirtos, su trumpais tarpubambliais, o lapai – sodriai žalios spalvos. Toks krūmas atrodo ne tik dekoratyviai, bet ir yra atsparesnis mechaniniam poveikiui, pavyzdžiui, stipriam vėjui ar sniego svoriui.
Daugiau straipsnių šia tema
Priešingai, esant šviesos trūkumui, amalas pradeda tįsti ieškodamas šviesos. Jo šakelės tampa ilgos, plonos ir silpnos, su ilgais tarpubambliais, o lapai – smulkesni ir blyškesnės spalvos. Krūmas praranda savo taisyklingą formą, tampa retas ir netaisyklingas. Toks augalas yra ne tik mažiau dekoratyvus, bet ir daug jautresnis aplinkos poveikiui. Be to, šešėlyje augantis amalas žymiai silpniau žydi ir dera, o kartais uogų gali ir visai nesubrandinti.
Šviesos kryptis taip pat veikia amalo augimą. Augalas pasižymi teigiamu fototropizmu, t.y. polinkiu augti į šviesos pusę. Dėl šios priežasties amalo krūmas, augantis ant šoninės medžio šakos, gali būti ne visiškai simetriškas – labiau išsivysčiusi bus ta jo pusė, kuri gauna daugiau saulės. Šis reiškinys ypač pastebimas medžiuose, augančiuose miško pakraštyje ar šalia pastatų.
Svarbu suprasti, kad amalas konkuruoja dėl šviesos su pačiu medžiu-šeimininku. Per daug išplitęs amalas gali užgožti medžio lapus, taip sumažindamas jo paties fotosintezės efektyvumą. Tai ypač aktualu vaismedžiams, kur geras apšvietimas yra būtinas kokybiškam vaisių derliui. Todėl reguliarus amalo genėjimas yra svarbus ne tik dėl paties amalo formos palaikymo, bet ir siekiant užtikrinti, kad pakankamai šviesos pasiektų ir medžio-šeimininko lapus bei vaisius.
Vietos parinkimas medyje
Sėkmingam amalo auginimui labai svarbu parinkti tinkamą vietą ne tik sode, bet ir pačiame medyje. Kaip minėta, amalas geriausiai jaučiasi viršutinėje ir vidurinėje lajos dalyje, kur neblokuojamas saulės spindulių patekimas. Renkantis konkrečią šaką amalo „sėjai”, reikėtų atsižvelgti į jos padėtį pasaulio šalių atžvilgiu. Pietinė ir vakarinė medžio pusės gauna daugiausiai saulės, todėl čia įkurdintas amalas augs greičiausiai ir bus vešliausias.
Daugiau straipsnių šia tema
Rytinėje pusėje apšvietimas taip pat yra pakankamas, ypač pirmoje dienos pusėje. Šiaurinės pusės reikėtų vengti, nes čia saulės spinduliai patenka trumpiausiai ir yra mažiausiai intensyvūs. Šiaurinėje medžio pusėje įkurdintas amalas augs labai lėtai, bus silpnas ir greičiausiai nesulauksite jo žydėjimo bei uogų. Todėl, norint pasiekti geriausių rezultatų, sėklas reikėtų sėti ant tų šakų, kurios yra orientuotos į pietus, pietvakarius ar pietryčius.
Be apšvietimo, svarbus ir šakos storis bei amžius. Geriausiai tinka jaunos, bet jau sumedėjusios 2-5 metų amžiaus šakos. Jų žievė yra pakankamai minkšta, kad jaunas daigelis galėtų prasiskverbti, bet kartu šaka jau yra pakankamai tvirta, kad ateityje atlaikytų augančio krūmo svorį. Reikėtų vengti labai senų, storų šakų su sukietėjusia žieve, taip pat labai plonų, vienmečių ūglių, kurie gali neatlaikyti amalo svorio.
Taip pat verta atkreipti dėmesį į šakos augimo kampą. Idealiai tinka horizontalios arba šiek tiek kylančios šakos. Ant stačiai aukštyn augančių šakų sėklas pritvirtinti yra sunkiau, o nuo žemyn svyrančių šakų jas gali nuplauti lietus. Tinkamai parinkta vieta medyje yra pusė sėkmės, siekiant išauginti sveiką ir gražų amalo krūmą.
Šviesos poreikis ir medžio-šeimininko rūšis
Amalo šviesos poreikis yra glaudžiai susijęs su medžio-šeimininko, ant kurio jis auga, lajos tankumu. Medžiai su reta, ažūrine laja, tokie kaip beržas, uosis ar maumedis (nors ant spygliuočių amalas auga retai), praleidžia daug šviesos į lajos vidų. Ant tokių medžių amalas gali sėkmingai augti ne tik pačiose viršūnėse, bet ir ant žemesnių šakų, nes visur gauna pakankamai šviesos.
Priešingai, medžiai su labai tankia laja, pavyzdžiui, klevas, liepa ar kaštonas, sukuria gilų pavėsį po savo lapija. Ant tokių medžių amalas dažniausiai įsikuria pačioje lajos viršūnėje arba pačiame jos pakraštyje, kur yra daugiausiai šviesos. Lajos viduje, kur vyrauja prieblanda, amalas negali išgyventi. Todėl, renkantis medį-šeimininką, verta atsižvelgti į jo lajos struktūrą ir šviesos pralaidumą.
Vaismedžiai, tokie kaip obelys ir kriaušės, dažnai tampa amalo šeimininkais. Jų lajos paprastai nėra pernelyg tankios, ypač jei jos yra reguliariai genimos, siekiant pagerinti vaisių kokybę. Būtent genėjimas, praretinantis lają, sukuria palankias šviesos sąlygas ne tik vaisiams sunokti, bet ir amalui augti. Tačiau svarbu stebėti, kad amalas per daug neišplistų ir neužgožtų derančių šakų.
Apskritai, amalas yra heliofitas – šviesomėgis augalas. Jo gebėjimas augti aukštai medžiuose yra evoliucinė adaptacija, leidžianti pasiekti geriausiai apšviestas vietas ir išvengti konkurencijos dėl šviesos su žoliniais augalais ir krūmais. Šis poreikis šviesai lemia tiek amalo išsidėstymą gamtoje, tiek rekomendacijas jo auginimui soduose. Norint džiaugtis vešliu amalo krūmu, būtina užtikrinti jam pakankamą saulės šviesos kiekį.
