Dygiojo citrinmedžio sodinimas ir dauginimas

Dygusis citrinmedis, atsparus ir dekoratyvus augalas, gali tapti puikia bet kurio sodo puošmena ar net funkcionalia gyvatvore. Norint sėkmingai jį įkurdinti savo sklype, svarbu išmanyti pagrindinius sodinimo ir dauginimo principus. Teisingas sodinimo laiko ir vietos parinkimas, tinkamas duobės paruošimas ir kruopštus pats sodinimo procesas yra pamatiniai žingsniai, užtikrinantys gerą augalo prigijimą ir tolesnį klestėjimą. Be to, žinant dauginimo būdus, galima savarankiškai pasidauginti šį unikalų augalą ir pasidalinti juo su kitais sodininkais. Šiame straipsnyje išsamiai aptarsime, kaip teisingai pasodinti dygųjį citrinmedį ir kokie yra efektyviausi jo dauginimo metodai.

Sodinimas yra atsakingas procesas, nuo kurio priklauso augalo ateitis. Net ir įsigijus patį sveikiausią sodinuką, netinkamai parinkta vieta ar klaidos sodinant gali lemti prastą augimą ar net augalo žūtį. Dygusis citrinmedis, nors ir nereiklus, turi savų poreikių, į kuriuos būtina atsižvelgti. Svarbiausi veiksniai yra saulės šviesos kiekis, apsauga nuo vėjų ir dirvožemio kokybė. Skiriant pakankamai dėmesio šiems aspektams, galima sukurti optimalias sąlygas augalui greitai adaptuotis naujoje vietoje.

Dauginimas atveria galimybes ne tik padidinti turimų augalų skaičių, bet ir giliau pažinti augalo gyvavimo ciklą. Dygųjį citrinmedį galima dauginti dviem pagrindiniais būdais: generatyviniu (sėklomis) ir vegetatyviniu (auginiais). Abu metodai turi savų privalumų ir trūkumų. Dauginimas sėklomis yra paprastesnis ir leidžia gauti daug augalų, tačiau taip išaugintiems sodinukams gali prireikti daugiau laiko, kol jie pradės žydėti ir derėti. Vegetatyvinis dauginimas yra sudėtingesnis, bet leidžia išsaugoti visas motininio augalo savybes ir greičiau sulaukti derliaus.

Tiek sodinant, tiek dauginant dygųjį citrinmedį, svarbu kantrybė ir kruopštumas. Šis augalas auga palyginti lėtai, todėl nereikėtų tikėtis greitų rezultatų. Tačiau teisingai atlikus visus pradinius darbus, vėliau augalas reikalaus minimalios priežiūros ir ilgus metus džiugins savo egzotiška išvaizda, kvapniais žiedais ir dekoratyviais vaisiais. Tolesniuose skyriuose žingsnis po žingsnio aptarsime visą procesą nuo tinkamiausio laiko sodinimui iki sėkmingo jaunų augalų įšaknydinimo.

Optimalus sodinimo laikas ir vieta

Tinkamo sodinimo laiko pasirinkimas yra labai svarbus, kad augalas spėtų gerai įsišaknyti iki nepalankių oro sąlygų. Geriausias laikas sodinti dygųjį citrinmedį yra pavasaris, praėjus visoms stiprių šalnų pavojams. Paprastai tai yra balandžio pabaiga arba gegužės mėnuo. Pavasarį pasodintas augalas turi visą vegetacijos sezoną įsitvirtinti naujoje vietoje, sustiprinti šaknų sistemą ir pasiruošti pirmajai žiemai. Rudeninis sodinimas taip pat galimas, tačiau jį reikėtų atlikti rugsėjo mėnesį, kad augalas turėtų bent 4-6 savaites įsišaknyti iki dirvos įšalo.

Vieta, kaip jau minėta anksčiau, turi būti saulėta ir apsaugota nuo vėjų. Rinkis atvirą plotą, kurį saulė apšviečia didžiąją dienos dalį, idealiai – bent 6-8 valandas. Geriausiai tinka pietinė ar pietvakarinė sodo pusė. Reikėtų vengti sodinti augalą arti didelių medžių, kurie ne tik mestų šešėlį, bet ir konkuruotų dėl vandens bei maisto medžiagų. Taip pat svarbu užtikrinti gerą oro cirkuliaciją aplink augalą, kad sumažėtų grybelinių ligų rizika, tačiau tuo pačiu apsaugoti jį nuo stiprių, šaltų skersvėjų.

Dirvožemis turi būti laidus vandeniui ir orui. Dygusis citrinmedis nepakenčia užmirkimo, todėl venk žemų, drėgnų vietų. Jei tavo sklype vyrauja sunkus molžemis, būtina jį pagerinti, įmaišant smėlio, komposto ar durpių, kad padidėtų jo purumas ir laidumas. Idealus dirvožemio pH yra silpnai rūgštus (6,0-6,5). Jei dirvožemis per daug šarminis, jį galima parūgštinti durpėmis ar specialiais parūgštintojais.

Planuojant vietą, įvertink ir suaugusio augalo dydį. Palik pakankamai erdvės, kad ateityje jis nesiremtų į pastatus, tvoras ar kitus augalus. Rekomenduojamas atstumas nuo kitų objektų yra bent 1,5-2 metrai. Jei planuoji formuoti gyvatvorę, sodinukus galima sodinti tankiau, paliekant maždaug 0,5-1 metro atstumą tarp jų, priklausomai nuo norimo gyvatvorės tankumo ir aukščio.

Sodinimo duobės paruošimas ir sodinimo eiga

Sodinimo duobę reikia paruošti iš anksto, bent kelias dienas ar savaitę prieš sodinimą. Duobė turėtų būti maždaug du kartus platesnė ir šiek tiek gilesnė nei augalo šaknų gumulas. Standartinis dydis galėtų būti apie 50×50 cm pločio ir gylio. Platesnė duobė užtikrina, kad jaunos šaknys augs į purią, paruoštą žemę, o ne į kietą, nesukastą dirvą, kas palengvins ir pagreitins jų įsitvirtinimą.

Kasant duobę, viršutinį derlingą dirvožemio sluoksnį reikėtų atidėti į vieną pusę, o gilesnį, nederlingą – į kitą. Į duobės dugną patartina įberti drenažo sluoksnį iš žvyro ar skaldos, ypač jei dirvožemis sunkesnis. Iškastą viršutinį derlingą žemės sluoksnį reikia sumaišyti su gerinančiais priedais. Tam puikiai tinka kompostas, perpuvęs mėšlas, durpės ar specialus substratas citrusiniams augalams. Galima įmaišyti ir lėto veikimo kompleksinių trąšų.

Prieš sodinant, sodinuką, jei jis buvo konteineryje, reikia gerai palaistyti. Atsargiai išimk augalą iš konteinerio, stengdamasis nepažeisti šaknų gumulo. Jei šaknys yra susipynusios ir auga ratu, jas reikėtų švelniai ištiesinti pirštais. Į paruoštos duobės centrą įberk šiek tiek paruošto žemės mišinio, suformuodamas kauburėlį. Ant jo pastatyk sodinuką taip, kad jo šaknies kaklelis būtų lygus su aplinkiniu žemės paviršiumi arba vos aukščiau.

Laikant sodinuką vertikaliai, duobę pamažu užpildyk paruoštu žemės mišiniu, retkarčiais švelniai jį suspaudžiant, kad neliktų oro tarpų. Užpylus visą duobę, aplink sodinuką suformuok nedidelį pylimėlį – „lėkštę”, kuri padės sulaikyti vandenį laistant. Po pasodinimo augalą reikia gausiai palaistyti, sunaudojant bent 10-15 litrų vandens. Galiausiai, pomedį naudinga pamulčiuoti 5-7 cm storio durpių, komposto ar medžio žievės sluoksniu, paliekant nedidelį tarpą aplink kamieną.

Dauginimas sėklomis

Dauginimas sėklomis yra labiausiai paplitęs ir paprasčiausias dygiojo citrinmedžio dauginimo būdas. Sėklas reikia rinkti iš gerai sunokusių, nukritusių vaisių vėlyvą rudenį. Išimtas iš vaisiaus sėklas reikia kruopščiai nuplauti, kad neliktų minkštimo likučių, kurie gali sukelti puvimą. Geriausiam daigumui užtikrinti, sėklas rekomenduojama sėti iš karto, nes laikui bėgant jų daigumas sparčiai mažėja. Jei nėra galimybės sėti iš karto, sėklas galima laikyti drėgname smėlyje ar durpėse vėsioje vietoje.

Prieš sėją sėklas naudinga stratifikuoti – palaikyti jas drėgnai ir šaltai. Tai imituoja natūralias žiemos sąlygas ir skatina tolygesnį bei greitesnį sudygimą. Sėklas galima sumaišyti su drėgnu smėliu ar vermikulitu, sudėti į plastikinį maišelį ir laikyti šaldytuve (apie +4 °C) 1-3 mėnesius. Periodiškai reikia patikrinti, ar substratas neišdžiūvo. Stratifikacija nėra būtina, bet ženkliai pagerina rezultatus.

Sėti galima į daigyklas arba nedidelius vazonėlius, pripildytus lengvo ir puraus substrato, pavyzdžiui, durpių ir smėlio mišinio. Sėklas reikia įspausti į žemę maždaug 1-1,5 cm gyliu. Pasėjus, substratą reikia sudrėkinti ir indą pridengti stiklu ar skaidria plėvele, kad būtų palaikoma pastovi drėgmė. Optimali dygimo temperatūra yra apie 20-25 °C. Sudygsta sėklos paprastai per kelias savaites ar mėnesį.

Sėjinukams sudygus, dangtį reikia nuimti ir daigyklą pastatyti šviesioje vietoje, tačiau saugoti nuo tiesioginių saulės spindulių. Kai daigeliai išaugina 2-4 tikruosius lapelius, juos galima pikiuoti į atskirus, didesnius vazonėlius. Jaunus augalus reikia reguliariai laistyti, tręšti silpnu trąšų tirpalu ir palaipsniui pratinti prie lauko sąlygų. Iš sėklų išauginti augalai pradeda žydėti ir derėti maždaug po 5-7 metų.

Vegetatyvinis dauginimas auginiais

Vegetatyvinis dauginimas, dažniausiai auginiais, leidžia gauti augalą, kuris yra identiškas motininiam augalui, ir ženkliai pagreitina pirmojo derliaus sulaukimą. Geriausias laikas dauginti auginiais yra vasaros pradžia, kai ūgliai jau yra pusiau sumedėję – jie pakankamai tvirti, bet dar nevisiškai kieti. Auginiams reikėtų rinktis sveikus, stiprius, šių metų ūglius. Aštriu peiliu ar sekatoriumi nupjaunami maždaug 10-15 cm ilgio ūglių viršūnės.

Paruošiant auginį, reikia pašalinti apatinius lapus, paliekant tik 2-3 viršutinius. Jei likę lapai yra dideli, juos galima perpjauti perpus, kad sumažėtų drėgmės garinimas. Auginio apačią rekomenduojama įmerkti į įsišaknijimo hormonų miltelius (pvz., „šaknydiną”), tai paskatins greitesnį ir gausesnį šaknų formavimąsi. Paruoštus auginius reikia susmeigti į drėgną, purų substratą (pvz., durpių ir perlito mišinį) maždaug 3-5 cm gyliu.

Auginiai geriausiai įsišaknija esant aukštai oro drėgmei. Todėl indą su auginiais būtina pridengti skaidriu plastikiniu maišeliu, stiklainiu ar įstatyti į specialų mini šiltnamį. Svarbu reguliariai vėdinti, kad nesikauptų kondensatas ir neįsimestų pelėsis. Indą reikia laikyti šiltoje (22-25 °C) ir šviesioje vietoje, bet ne tiesioginiuose saulės spinduliuose. Substratą reikia palaikyti nuolat drėgną, bet ne šlapią.

Įsišaknijimas paprastai trunka nuo 4 iki 8 savaičių. Požymis, kad auginys sėkmingai įsišaknijo, yra naujų lapelių ar ūgliukų augimas. Nesistenk per anksti traukti auginius ir tikrinti šaknų, nes gali jas pažeisti. Įsišaknijusius augalus reikia palaipsniui pratinti prie aplinkos sąlygų, vis ilgiau paliekant atidengtus. Vėliau juos galima persodinti į atskirus vazonus su derlingesne žeme ir auginti toliau, kol sustiprės ir bus tinkami sodinti į nuolatinę vietą sode.

Priežiūra po pasodinimo ir įsišaknijimo

Pirmieji mėnesiai po pasodinimo yra kritinis laikotarpis, per kurį augalas adaptuojasi naujoje vietoje. Svarbiausias priežiūros elementas šiuo metu yra reguliarus laistymas. Jauno augalo šaknys dar nėra pasiekusios gilesnių dirvožemio sluoksnių, todėl jis yra jautrus drėgmės trūkumui. Laistyti reikia gausiai, bet ne per dažnai – maždaug kartą per savaitę, o karštu ir sausu oru – dažniau. Svarbu, kad dirvožemis sudrėktų giliai, iki pat šaknų.

Pirmąjį sezoną po pasodinimo augalo geriau netręšti, ypač jei sodinimo duobė buvo gerai paruošta su kompostu ir trąšomis. Perteklinis tręšimas gali pakenkti jaunoms, jautrioms šaknims. Tręšti galima pradėti kitą pavasarį, naudojant subalansuotas kompleksines trąšas. Pirmą žiemą jaunam sodinukui būtina apsauga. Prieš prasidedant šalčiams, pomedį reikia gausiai pamulčiuoti durpėmis, pjuvenomis ar lapais, o patį augalą apvynioti agrodanga ar kita apsaugine medžiaga.

Dauginant auginiais, po sėkmingo įsišaknijimo ir persodinimo į atskirus vazonus, jaunus augalus reikia toliau kruopščiai prižiūrėti. Juos reikia laikyti šviesioje vietoje, reguliariai laistyti ir pradėti tręšti silpnos koncentracijos trąšų tirpalu. Pirmuosius metus jaunus augalus geriausia auginti vazonuose, o žiemai įnešti į vėsią, šviesią patalpą (pvz., nešildomą garažą, verandą). Tai leis jiems sustiprėti ir geriau pasiruošti sodinimui į atvirą gruntą.

Tiek pasodintų, tiek išaugintų jaunų augalų priežiūroje svarbu stebėti jų būklę. Reikia reguliariai tikrinti, ar neatsirado ligų požymių ar kenkėjų. Jauni augalai yra pažeidžiamesni, todėl svarbu laiku reaguoti į bet kokias problemas. Taip pat svarbu kontroliuoti piktžoles aplink jauną sodinuką, nes jos konkuruoja dėl vandens ir maisto medžiagų. Piktžoles geriausia ravėti rankomis, kad nebūtų pažeistos paviršinės augalo šaknys.