Baltasis amalas, kaip pusiau parazitinis augalas, savo mitybos strategija išsiskiria iš daugumos sodo augalų. Jis neturi tiesioginio kontakto su dirvožemiu, todėl negali pats pasisavinti mineralinių medžiagų. Vietoj to, jis įleidžia specializuotas šaknis, vadinamas haustorijomis, į medžio-šeimininko medieną ir iš jos siurbia vandenį bei jame ištirpusias neorganines maistines medžiagas. Tačiau amalas nėra visiškas parazitas – jis turi žalius lapus, kuriuose vykdo fotosintezę ir pats pasigamina organines medžiagas (angliavandenius). Būtent todėl tiesioginis amalo tręšimas yra neįmanomas ir beprasmis. Rūpinimasis jo mityba – tai rūpinimasis medžio-šeimininko, ant kurio jis auga, tręšimu.
Amalas iš medžio-šeimininko pasisavina įvairius makro- ir mikroelementus, būtinus jo augimui ir vystymuisi. Svarbiausi iš jų yra azotas (N), fosforas (P) ir kalis (K), taip pat kalcis (Ca), magnis (Mg), siera (S) ir įvairūs mikroelementai, tokie kaip geležis (Fe), manganas (Mn) ir cinkas (Zn). Amalo audiniuose dažnai nustatoma didesnė tam tikrų mineralinių medžiagų, ypač kalio, koncentracija nei paties medžio lapuose. Tai rodo, kad amalas yra labai efektyvus „siurblys“, sugebantis aktyviai kaupti jam reikalingus elementus.
Šis nuolatinis maistinių medžiagų atidavimas gali sukelti stresą medžiui-šeimininkui, ypač jei jis auga skurdžiame dirvožemyje. Jei medyje auga daug amalo krūmų, jis gali patirti maistinių medžiagų trūkumą, kuris pasireiškia sulėtėjusiu augimu, smulkesniais lapais, prastesniu derliumi (jei tai vaismedis) ir bendru nusilpimu. Būtent todėl svarbu užtikrinti, kad medis gautų pakankamai maistinių medžiagų, kad jų užtektų ir jam pačiam, ir ant jo augančiam amalui.
Taigi, amalo tręšimo strategija yra netiesioginė – tręšiamas ne amalas, o medis, ant kurio jis auga. Subalansuotas medžio tręšimas užtikrina, kad jis bus sveikas, stiprus ir atsparus, gebantis atlaikyti amalo keliamą apkrovą. Sveikas medis-šeimininkas yra geriausia garantija, kad ir amalas augs vešlus, dekoratyvus ir gyvybingas. Rūpestis medžiu yra tiesioginis rūpestis amalu.
Medžio-šeimininko tręšimo svarba
Tinkamas medžio-šeimininko tręšimas yra pagrindinis veiksnys, užtikrinantis darnų medžio ir amalo sambūvį. Medis, gaunantis visas jam reikalingas maistines medžiagas, yra stipresnis, atsparesnis ligoms, kenkėjams ir nepalankioms aplinkos sąlygoms, tokioms kaip sausra ar šalčiai. Stiprus medis lengviau kompensuoja maistinių medžiagų praradimą dėl amalo ir gali toliau normaliai augti bei vystytis. Tręšimas padeda palaikyti medžio gyvybingumą ir ilgaamžiškumą, o tai savo ruožtu užtikrina ilgalaikį ir stabilų maisto šaltinį amalui.
Daugiau straipsnių šia tema
Tręšimo poreikis priklauso nuo dirvožemio tipo ir jo derlingumo. Prieš pradedant tręšti, rekomenduojama atlikti dirvožemio tyrimą, kuris parodytų, kokių maistinių medžiagų trūksta labiausiai. Jei dirvožemis yra derlingas ir humusingas, papildomo tręšimo gali ir nereikėti, ypač jei medis yra brandus ir gerai įsišaknijęs. Tačiau smėlingose, nederlingose dirvose arba kai pastebimi medžio maisto medžiagų trūkumo požymiai (pvz., pageltę lapai, lėtas augimas), tręšimas yra būtinas.
Geriausias laikas tręšti medžius yra ankstyvas pavasaris, prieš prasidedant arba pačioje vegetacijos pradžioje. Tuo metu medis aktyviausiai auga ir jam labiausiai reikia maistinių medžiagų. Trąšos, išbertos pavasarį, bus efektyviausiai pasisavintos ir panaudotos per visą augimo sezoną. Vėlyvas tręšimas, ypač azoto trąšomis, rudenį nėra rekomenduojamas, nes jis gali paskatinti naujų ūglių augimą, kurie nespės sumedėti iki žiemos ir gali nušalti.
Trąšas reikėtų paskleisti tolygiai aplink medį, jo lajos pločio zonoje, vengiant tiesioginio kontakto su kamienu. Po tręšimo dirvožemį reikėtų gausiai palaistyti, kad trąšos ištirptų ir kartu su vandeniu pasiektų šaknis. Tinkamai patręštas medis ne tik pats atrodys sveikiau, bet ir suteiks visas reikalingas medžiagas vešliai amalo karūnai augti.
Trąšų rūšys ir naudojimas
Medžiams-šeimininkams tręšti tinka tiek organinės, tiek mineralinės trąšos. Geriausias rezultatas pasiekiamas derinant abu trąšų tipus. Organinės trąšos, tokios kaip kompostas, perpuvęs mėšlas, biohumusas ar durpės, ne tik aprūpina augalą maistinėmis medžiagomis, bet ir gerina dirvožemio struktūrą, didina jo imlumą vandeniui ir skatina naudingų mikroorganizmų veiklą. Organines trąšas geriausia įterpti į dirvožemį rudenį arba ankstyvą pavasarį, paskleidžiant jas aplink medį ir sekliai įterpiant grėbliu.
Daugiau straipsnių šia tema
Mineralinės trąšos yra greito poveikio ir leidžia tiksliai patenkinti konkrečių maistinių medžiagų poreikį. Dažniausiai naudojamos kompleksinės trąšos, kurių sudėtyje yra pagrindinių makroelementų: azoto (N), fosforo (P) ir kalio (K). Azotas skatina lapų ir ūglių augimą, fosforas yra svarbus šaknų vystymuisi ir žydėjimui, o kalis didina augalo atsparumą ligoms ir nepalankioms sąlygoms. Trąšų sudėtis ir NPK santykis turėtų būti parinktas atsižvelgiant į medžio rūšį, amžių ir dirvožemio tyrimų rezultatus.
Pavasarį medžiams labiau tinka trąšos, kuriose yra didesnis azoto kiekis, skatinantis augimą. Vasaros antroje pusėje ir rudenį reikėtų vengti azoto trąšų ir rinktis tas, kuriose dominuoja fosforas ir kalis. Šie elementai padeda medžiui pasiruošti žiemai, skatina ūglių medėjimą ir stiprina šaknų sistemą. Visada svarbu laikytis trąšų gamintojo nurodytų normų, nes per didelis trąšų kiekis gali pakenkti medžiui – „sudeginti” šaknis ir užteršti gruntinius vandenis.
Be pagrindinių trąšų, kartais medžiui gali prireikti ir papildomų mikroelementų, ypač jei pastebimi specifiniai trūkumo požymiai. Pavyzdžiui, lapų geltimas tarp gyslų (chlorozė) dažnai rodo geležies ar magnio trūkumą. Tokiu atveju galima naudoti specialias trąšas su mikroelementais, tręšiant per lapus (purškiant) arba laistant šaknis. Sveikas, visais reikiamais elementais aprūpintas medis yra gyvybingas ir pajėgus išmaitinti ne tik save, bet ir savo žaliąjį „svečią”.
Maistinių medžiagų trūkumo požymiai
Atidus medžio-šeimininko stebėjimas gali padėti laiku pastebėti maistinių medžiagų trūkumo požymius. Šie požymiai neišvengiamai paveiks ir amalo būklę, nors galbūt ne taip greitai ir akivaizdžiai. Vienas dažniausių simptomų yra lapų spalvos pasikeitimas. Azoto trūkumas pasireiškia bendru lapų blyškumu, jie tampa smulkesni, o visas medis auga lėčiau. Amalas, augantis ant azoto stokojančio medžio, taip pat gali būti mažesnis ir retesnis.
Fosforo trūkumas dažnai pasireiškia neįprastu, purpuriniu ar rausvu lapų atspalviu, ypač pavasarį. Medis gali vėluoti su vegetacija, silpniau žydėti ir megzti mažiau vaisių. Kalio trūkumas paprastai matomas kaip lapų kraštų džiūvimas ir rudavimas, tarsi jie būtų apdeginti. Kadangi amalas kaupia ypač daug kalio, jo trūkumas medyje gali greitai atsiliepti ir amalo išvaizdai.
Geležies trūkumas sukelia chlorozę – jaunų lapų gyslos išlieka žalios, o plotai tarp jų pagelsta. Tai ypač būdinga medžiams, augantiems kalkinguose, šarminiuose dirvožemiuose. Magnio trūkumas taip pat sukelia chlorozę, tačiau ji dažniau pasireiškia ant senesnių, apatinių lapų, ir geltimas gali būti dėmėtas. Pastebėjus šiuos simptomus, reikia imtis atitinkamų priemonių – patręšti medį trąšomis, turinčiomis trūkstamo elemento.
Svarbu suprasti, kad šie požymiai gali būti sukelti ne tik maistinių medžiagų trūkumo dirvožemyje, bet ir kitų veiksnių, pavyzdžiui, netinkamo dirvožemio pH, šaknų pažeidimų ar ligų. Dėl šios priežasties, prieš pradedant intensyvų tręšimą, verta pabandyti nustatyti tikrąją problemos priežastį. Dirvožemio tyrimas šiuo atveju yra pats patikimiausias informacijos šaltinis.
Perteklinio tręšimo pavojai
Nors tręšimas yra svarbus, persistengti taip pat pavojinga. Per didelis trąšų kiekis, ypač mineralinių, gali turėti neigiamų pasekmių tiek medžiui, tiek visai sodo ekosistemai. Viena iš pagrindinių problemų yra šaknų „nudeginimas”. Per didelė druskų koncentracija dirvožemyje sutrikdo osmosinį balansą, ir šaknys nebegali pasisavinti vandens – atvirkščiai, jos pradeda jį prarasti. Tai gali sukelti staigų medžio vytimą ir net žūtį.
Per didelis azoto trąšų naudojimas skatina labai greitą ir vešlų, bet silpną ūglių ir lapų augimą. Tokie audiniai yra jautresni ligoms, kenkėjams ir mechaniniams pažeidimams. Be to, pertręštas azotu medis vėliau subręsta ir blogiau ruošiasi žiemai, todėl padidėja rizika, kad jauni ūgliai nušals. Tai gali neigiamai paveikti ir amalą, nes jo augimo pagrindas tampa nestabilus ir pažeidžiamas.
Trąšų perteklius dirvožemyje gali sukelti ir maistinių medžiagų disbalansą. Vieno elemento perteklius gali blokuoti kito elemento pasisavinimą, net jei pastarojo dirvožemyje yra pakankamai. Pavyzdžiui, per didelis kalio kiekis gali trukdyti pasisavinti magnį ir kalcį. Dėl to medyje gali pasireikšti šių elementų trūkumo simptomai, nors dirvožemis jais ir praturtintas.
Galiausiai, trąšų perteklius kelia grėsmę aplinkai. Vandenyje tirpios trąšos, ypač nitratai ir fosfatai, gali būti išplauti iš dirvožemio ir patekti į gruntinius vandenis bei atvirus vandens telkinius. Tai sukelia eutrofikaciją – vandens žydėjimą, kuris yra žalingas vandens ekosistemoms. Todėl tręšti reikia atsakingai, laikantis rekomenduojamų normų ir atsižvelgiant į realų augalo poreikį.
