Japoniškos dekoratyvinės vyšnios, arba sakuros, sodinimas yra atsakingas procesas, nuo kurio priklauso tolesnis medelio augimas, sveikata ir žydėjimo gausa. Tinkamai parinkus laiką, vietą ir teisingai paruošus dirvožemį, galima sukurti tvirtą pagrindą ilgam ir sėkmingam augalo gyvenimui sode. Sėkmingas įsišaknijimas pirmaisiais metais yra kritiškai svarbus, todėl kiekvienas sodinimo etapas, nuo duobės kasimo iki paties sodinuko įstatymo ir palaistymo, turi būti atliktas kruopščiai. Lygiai taip pat svarbus yra ir dauginimo procesas, leidžiantis išsaugoti vertingas veisles ir papuošti sodą naujais augalais, tačiau jis reikalauja specifinių žinių ir kantrybės.
Sodinimo procesas prasideda nuo tinkamo laiko pasirinkimo. Japoniškas dekoratyvines vyšnias geriausia sodinti rudenį, rugsėjo–spalio mėnesiais, arba pavasarį, balandžio–gegužės mėnesiais, kai dirva jau yra atšilusi. Rudeninis sodinimas turi privalumą, nes iki žiemos medelis spėja šiek tiek įsišaknyti ir pavasarį iškart pradeda vegetaciją. Pavasarinis sodinimas taip pat yra geras pasirinkimas, ypač šaltesniuose regionuose, kur yra rizika, kad jaunas, neseniai pasodintas augalas gali nukentėti nuo stiprių žiemos šalčių. Svarbiausia vengti sodinimo karštomis vasaros dienomis ar įšalusioje žemėje.
Pasirinkus laiką, būtina paruošti sodinimo duobę. Ji turi būti maždaug dvigubai platesnė už sodinuko šaknų gumulą ir šiek tiek gilesnė. Platesnė duobė užtikrina, kad aplink šaknis bus puri, laidi orui žemė, kurią jaunoms šaknims bus lengva įveikti. Duobės dugną rekomenduojama supurenti ir, jei dirvožemis sunkus, įrengti drenažo sluoksnį iš žvyro ar skaldos. Iškastą žemę verta sumaišyti su kompostu, perpuvusiu mėšlu ar derlingu juodžemiu, taip paruošiant maistingą substratą, kuris aprūpins augalą reikalingomis medžiagomis pirmaisiais augimo metais.
Prieš sodinant sodinuką, ypač jei jis buvo pirktas konteineryje, reikia atidžiai apžiūrėti jo šaknis. Jei šaknys yra susipynusios ir auga ratu palei konteinerio sieneles, jas būtina švelniai išnarplioti ir paskleisti į šonus. Tai paskatins šaknis augti į plotį, o ne suktis vietoje. Sodinuką su atviromis šaknimis prieš sodinant verta kelias valandas pamirkyti vandenyje. Medelį reikia įstatyti į duobės centrą taip, kad šaknies kaklelis (vieta, kur šaknys pereina į kamieną) būtų lygus su žemės paviršiumi arba vos keliais centimetrais aukščiau. Pasodinus per giliai, kamienas gali pradėti pūti.
Užpylus duobę paruoštu dirvožemiu, jį reikia lengvai suspausti, kad neliktų oro tarpų, ir suformuoti nedidelį kauburėlį aplink medelį, kuris sulaikys vandenį laistant. Po pasodinimo augalą būtina gausiai palaistyti, išliejant bent 10–20 litrų vandens. Tai ne tik aprūpins šaknis drėgme, bet ir padės dirvožemiui geriau priglusti prie šaknų. Pirmaisiais metais po pasodinimo ypač svarbu stebėti dirvožemio drėgmę ir neleisti jam perdžiūti. Taip pat rekomenduojama aplink medelį mulčiuoti dirvą, kad būtų išsaugota drėgmė ir slopinamas piktžolių augimas.
Daugiau straipsnių šia tema
Sodinukų pasirinkimas
Sėkmingas japoniškos dekoratyvinės vyšnios auginimas prasideda nuo kokybiško ir sveiko sodinuko pasirinkimo. Pirkdami sodinuką medelyne ar sodo centre, atkreipkite dėmesį į kelis svarbius aspektus. Pirmiausia, įvertinkite bendrą augalo išvaizdą: jis turi atrodyti gyvybingas, turėti tiesų kamieną ir gerai išsivysčiusią lają be akivaizdžių pažeidimų, ligų ar kenkėjų požymių. Žievė ant kamieno ir šakų turi būti lygi, nepažeista, be įtrūkimų ar dėmių, kurios galėtų signalizuoti apie ligas.
Svarbu apžiūrėti sodinuko šaknų sistemą. Jei sodinukas parduodamas konteineryje, atsargiai iškelkite jį ir apžiūrėkite šaknis. Sveikos šaknys yra šviesios spalvos, tvirtos ir gerai išsivysčiusios visame konteinerio tūryje. Reikėtų vengti sodinukų, kurių šaknys yra tamsios, minkštos ar supuvusios, arba atvirkščiai – taip tankiai susiraizgiusios konteinerio apačioje, kad sudaro kietą veltinį. Jei perkate sodinuką su atviromis šaknimis, jos turi būti drėgnos, lanksčios ir gausiai išsišakojusios, be jokių nudžiūvusių ar pažeistų dalių.
Atkreipkite dėmesį į skiepijimo vietą, kuri dažniausiai matoma kaip nedidelis sustorėjimas kamieno apačioje. Japoniškos dekoratyvinės vyšnios dažniausiai yra skiepytos į atsparesnį poskiepį. Skiepijimo vieta turi būti gerai suaugusi, be jokių įtrūkimų ar išskyrų. Taip pat svarbu įsitikinti, kad žemiau skiepo neauga jokie ūgliai iš poskiepio, vadinamosios „laukinės” atžalos. Jei tokių ūglių yra, juos reikės reguliariai šalinti, nes jie atims maisto medžiagas iš kultūrinės veislės.
Galiausiai, pasidomėkite konkrečia veisle ir jos savybėmis: galutiniu aukščiu ir pločiu, atsparumu šalčiui, žiedų spalva ir forma. Pasirinkite veislę, kuri atitinka jūsų sodo dydį ir klimato sąlygas. Mažesniems sodams puikiai tinka kompaktiškos ar svyruoklinės formos veislės, o didelėse erdvėse įspūdingai atrodys plačiai išsikeroję medžiai. Tinkamai pasirinktas sveikas sodinukas yra investicija, kuri atsipirks nuostabiu grožiu daugelį metų.
Daugiau straipsnių šia tema
Dauginimas skiepijimu
Skiepijimas yra pagrindinis ir patikimiausias japoniškų dekoratyvinių vyšnių dauginimo būdas, leidžiantis išsaugoti visas motininio augalo veislės savybes, tokias kaip žiedų spalva, dydis ir forma. Šis procesas apima norimos veislės ūglio (įskiepio) sujungimą su kito, paprastai atsparesnio ir stipresnę šaknų sistemą turinčio augalo (poskiepio) dalimi. Poskiepiu dažniausiai naudojama paprastoji vyšnia (Prunus avium) arba kvapioji ieva (Prunus padus), kurios yra gerai prisitaikiusios prie vietos klimato sąlygų.
Geriausias laikas skiepyti japoniškas vyšnias yra ankstyvas pavasaris, kovo pabaiga arba balandžio pradžia, kai poskiepyje jau prasideda sulčių judėjimas, bet įskiepio pumpurai dar miega. Taip pat galima skiepyti vasarą, liepos pabaigoje arba rugpjūčio pradžioje, naudojant metodą, vadinamą akiuote (skiepijimas miegančiu pumpuru). Įskiepiams skirtus ūglius reikia paruošti iš anksto, žiemos pabaigoje, nupjaunant sveikus, vienmečius ūglius nuo norimos veislės medžio ir laikant juos vėsioje, drėgnoje vietoje (pvz., rūsyje ar šaldytuve), kad pumpurai neišsprogų anksčiau laiko.
Populiariausias pavasarinio skiepijimo būdas yra sudūrimas paprastuoju pjūviu arba pagerintu sudūrimu (su „liežuvėliu”). Šis metodas reikalauja, kad poskiepio ir įskiepio storis būtų kuo panašesnis. Abiejose dalyse atliekami ilgi, įstriži pjūviai, kurie turi idealiai sutapti. Pagerinto sudūrimo atveju kiekviename pjūvyje papildomai įpjaunamas „liežuvėlis”, kuris leidžia tvirčiau sujungti abi dalis. Svarbiausia, kad sutaptų bent vienos pusės brazdo (plonas, žalias audinio sluoksnis po žieve) sluoksniai, nes per juos vyksta suaugimas.
Po sujungimo skiepijimo vietą reikia tvirtai apvynioti specialia skiepijimo juostele, kuri apsaugo žaizdą nuo išdžiūvimo ir infekcijų bei tvirtai laiko abi dalis kartu. Juostelė turi būti elastinga, kad neįsirėžtų į augantį kamieną. Po sėkmingo suaugimo, kai įskiepis pradeda augti, juostelę reikia atsargiai nupjauti. Sėkmingas skiepijimas reikalauja praktikos, aštrių įrankių ir kruopštumo, tačiau tai yra efektyviausias būdas gauti naują, veislines savybes atitinkantį augalą.
Dauginimas auginiais
Japoniškų dekoratyvinių vyšnių dauginimas auginiais yra sudėtingesnis metodas nei skiepijimas ir ne visada duoda sėkmingų rezultatų, tačiau jį taip pat galima išbandyti. Šis būdas leidžia gauti augalą su savo paties šaknimis (ne ant poskiepio). Geriausiai šiam tikslui tinka pusiau sumedėję auginiai, kurie ruošiami vasaros viduryje, nuo birželio pabaigos iki rugpjūčio pradžios. Auginiai pjaunami nuo šių metų ūglių, kurie ties pagrindu jau pradėjo medėti, bet viršūnėje dar yra žali ir lankstūs.
Auginys turėtų būti maždaug 10–15 cm ilgio, turėti bent 2–3 lapų mazgus. Apatinis pjūvis daromas įstrižai, tiesiai po lapo mazgu, o viršutinis – tiesiai, šiek tiek virš viršutinio mazgo. Visi apatiniai lapai pašalinami, paliekant tik 2–3 viršutinius lapus, kuriuos taip pat galima perpus patrumpinti, siekiant sumažinti drėgmės garinimą. Paruošto auginio pagrindą rekomenduojama pamirkyti įsišaknijimą skatinančiuose milteliuose (šaknyno augimo stimuliatoriuje), kurie padidins sėkmės tikimybę.
Paruoštus auginius reikia susmeigti į lengvą, purų ir drėgną substratą, pavyzdžiui, durpių ir perlito arba smėlio mišinį. Svarbu, kad substratas būtų sterilus, kad būtų išvengta puvimo. Auginius reikia sodinti maždaug 3–5 cm gyliu, lengvai apspaudžiant žemę aplink juos. Kad būtų palaikoma aukšta oro drėgmė, kuri yra būtina įsišaknijimui, indą su auginiais reikia uždengti skaidriu plastikiniu maišeliu ar stiklainiu, taip sukuriant mini šiltnamio efektą. Šį gaubtą reikia periodiškai nuimti ir pravėdinti, kad nesikauptų pelėsis.
Indą su auginiais reikia laikyti šviesioje, bet nuo tiesioginių saulės spindulių apsaugotoje, šiltoje vietoje. Substratas turi būti nuolat drėgnas, bet ne permirkęs. Įsišaknijimo procesas gali trukti nuo kelių savaičių iki kelių mėnesių. Sėkmingo įsišaknijimo ženklas – naujų lapelių ar ūglių augimas. Kai auginiai gerai įsišaknija ir pradeda aktyviai augti, juos galima palaipsniui pratinti prie aplinkos sąlygų, nuimant gaubtą, o vėliau persodinti į atskirus vazonėlius tolimesniam auginimui.
Dauginimas sėklomis
Dauginimas sėklomis yra rečiausiai taikomas japoniškų dekoratyvinių vyšnių dauginimo būdas, nes iš sėklų išaugę augalai dažniausiai nepaveldi motininio augalo veislės savybių. Tai reiškia, kad žiedų spalva, dydis ar medžio forma gali skirtis nuo tos, iš kurios buvo surinktos sėklos. Šis metodas dažniau naudojamas selekcininkų, kuriant naujas veisles, arba auginant poskiepius skiepijimui. Tačiau jei norite eksperimentuoti, tai gali būti įdomus, nors ir ilgas, procesas.
Sėklos renkamos rudenį nuo gerai prinokusių vaisių, jei medelis juos subrandina (daugelis dekoratyvinių veislių yra sterilios arba mezga labai mažai vaisių). Surinktas sėklas reikia kruopščiai nuvalyti nuo minkštimo, nuplauti ir išdžiovinti. Japoniškų vyšnių sėkloms, kaip ir daugeliui kaulavaisių, reikalingas stratifikavimas – šaltasis periodas, kuris nutraukia sėklos ramybės būseną ir paskatina dygimą. Be stratifikavimo sėklos gali nesudygti arba dygti labai ilgai ir netolygiai.
Stratifikavimo procesas imituoja natūralias žiemos sąlygas. Nuvalytas sėklas reikia sumaišyti su drėgnu substratu, pavyzdžiui, smėliu, durpėmis ar vermikulitu, ir supilti į plastikinį maišelį ar indelį. Šį mišinį reikia laikyti šaldytuve, daržovių skyriuje, kur temperatūra yra apie 1–5 °C. Stratifikavimas turėtų trukti maždaug 3–4 mėnesius. Per šį laiką svarbu periodiškai patikrinti substrato drėgmę ir neleisti jam išdžiūti.
Pavasarį, po stratifikavimo, sėklas galima sėti į vazonėlius ar daigyklas su lengvu daiginimo substratu. Sėklas reikia užberti plonu žemės sluoksniu (apie 1 cm) ir palaikyti nuolatinę drėgmę bei šilumą. Sudygę daigeliai auginami šviesioje vietoje, o sustiprėjusius ir paaugusius galima pikiuoti į atskirus vazonėlius. Iš sėklų išauginti medeliai auga lėtai ir pirmą kartą pražysta tik po kelerių ar net keliolikos metų, o jų dekoratyvumas gali būti nenuspėjamas.
