Paprastoji dedešva, žavinti savo subtiliais, bet kartu ir ryškiais žiedais, yra puikus pasirinkimas tiek pradedančiajam, tiek patyrusiam sodininkui. Šis augalas ne tik nereiklus, bet ir lengvai dauginamas, todėl greitai galima sukurti įspūdingus gėlynus ar pagyvinti natūralistinio stiliaus sodą. Sėkmingas sodinimas ir dauginimas priklauso nuo kelių esminių veiksnių: tinkamo laiko pasirinkimo, dirvožemio paruošimo ir teisingos technikos. Supratus šiuos pagrindus, galima lengvai užsiauginti sveikus ir gausiai žydinčius augalus, kurie džiugins akį visą vasarą. Nuo sėklų sėjos tiesiai į gruntą iki daigų auginimo ar vegetatyvinio dauginimo – kiekvienas metodas turi savo privalumų ir ypatumų.
Sodinant paprastąją dedešvą, svarbiausia yra pasirinkti tinkamą vietą ir laiką. Geriausias laikas sodinti daigus arba sėti sėklas į lauką yra pavasaris, kai praeina paskutinių šalnų pavojus ir dirva jau yra pakankamai įšilusi. Taip pat sėti galima ir rudenį, tuomet sėklos peržiemos ir sudygs anksti pavasarį. Vietą reikia parinkti saulėtą, nes dedešva mėgsta šviesą ir geriausiai žydi gavusi daug saulės spindulių. Dirvožemis turėtų būti gerai drenuojamas, purus ir vidutiniškai derlingas; prieš sodinant, jį verta praturtinti kompostu.
Pats sodinimo procesas yra nesudėtingas. Jei sodinami iš anksto užauginti daigai, iškasama duobutė, šiek tiek didesnė už daigo šaknų gumulą. Daigas atsargiai išimamas iš vazonėlio ir statomas į duobutę tokiame pačiame gylyje, kokiame augo anksčiau. Duobutė užpilama žemėmis, lengvai apspaudžiama aplink augalą, kad neliktų oro tarpų, ir gausiai palaistoma. Svarbu išlaikyti tinkamą atstumą tarp augalų – priklausomai nuo veislės, jis turėtų būti nuo 30 iki 60 centimetrų, kad suaugę augalai turėtų pakankamai erdvės ir gautų gerą oro cirkuliaciją.
Dauginimas sėklomis yra populiariausias ir lengviausias būdas. Sėklas galima sėti tiesiai į paruoštą dirvą pavasarį arba rudenį. Sėjant, sėklos paskleidžiamos ant sudrėkinto dirvos paviršiaus ir užberiamos plonu, maždaug 0,5 cm storio žemės sluoksniu. Svarbu palaikyti nuolatinę drėgmę, kol sėklos sudygs, o tai paprastai įvyksta per 10-15 dienų. Kai daigeliai paauga ir išleidžia kelis tikruosius lapelius, juos galima praretinti, paliekant stipriausius ir išlaikant reikiamą atstumą.
Be sėklų, paprastąją dedešvą galima dauginti ir vegetatyviniais būdais, nors tai daroma rečiau. Vienas iš būdų yra kerelio dalijimas, kuris atliekamas anksti pavasarį arba rudenį. Subrendęs, gerai išaugęs kerelis atsargiai iškasamas ir aštriu peiliu ar kastuvu padalijamas į kelias dalis, kiekviena iš jų turi turėti sveikų šaknų ir bent kelis ūglius. Atskirtos dalys iš karto sodinamos į naują vietą ir gerai palaistomos. Taip pat galima bandyti dauginti auginiais vasaros pradžioje, nupjaunant jaunus, nesumedėjusius ūglius ir įšaknydinant juos drėgname smėlio ir durpių substrate.
Vairāk rakstu par šo tēmu
Sėja tiesiai į gruntą
Sėja tiesiai į nuolatinę auginimo vietą yra vienas paprasčiausių ir natūraliausių paprastosios dedešvos dauginimo būdų. Šis metodas nereikalauja daigų auginimo patalpose ir persodinimo, todėl augalai iš karto prisitaiko prie lauko sąlygų ir išvysto tvirtesnę šaknų sistemą. Geriausias laikas sėjai yra ankstyvas pavasaris, kai dirva jau yra atšilusi ir tinkama darbui, paprastai balandžio pabaigoje arba gegužės pradžioje. Taip pat galima sėti ir vėlyvą rudenį, prieš pat užšąlant dirvai. Rudeninė sėja imituoja natūralų procesą, kai sėklos peržiemoja žemėje ir pavasarį, atšilus orams, natūraliai sudygsta.
Prieš sėją būtina tinkamai paruošti dirvožemį. Pasirinktas plotas turi būti kruopščiai išravėtas, pašalinant visas piktžoles ir jų šaknis. Dirvą reikėtų giliai supurenti, kad būtų laidi orui ir vandeniui. Jei dirvožemis sunkus ar skurdus, patartina įterpti komposto ar kitų organinių medžiagų, kurios pagerins jo struktūrą ir derlingumą. Paruoštos lysvės paviršių reikia išlyginti grėbliu ir šiek tiek sudrėkinti prieš sėjant sėklas.
Pati sėja yra nesudėtinga. Dedešvos sėklos yra gana smulkios, todėl, siekiant tolygesnio pasiskirstymo, jas galima sumaišyti su smulkiu smėliu. Sėklas reikia berti ne per tankiai, kad vėliau nereikėtų per daug retinti daigų. Pasėjus, sėklas reikia užberti labai plonu, vos 0,5 centimetro storio, persijotos žemės ar smėlio sluoksniu. Per giliai pasėtos sėklos gali nesudygti. Po sėjos dirvą reikia atsargiai palaistyti smulkia srove, kad sėklos nebūtų išplautos.
Tolimesnė priežiūra reikalauja kantrybės ir pastabumo. Svarbiausia yra palaikyti nuolatinę, bet saikingą dirvožemio drėgmę, kol pasirodys daigai. Tai gali užtrukti nuo dešimties dienų iki trijų savaičių, priklausomai nuo oro temperatūros. Kai daigeliai paauga ir išleidžia 2-3 tikruosius lapelius, ateina laikas juos retinti. Silpnesnius daigus reikia pašalinti, paliekant tarp stipriausių augalų maždaug 30-50 cm atstumą. Tai užtikrins, kad suaugę augalai turės pakankamai erdvės, šviesos ir maistinių medžiagų.
Vairāk rakstu par šo tēmu
Daigų auginimas ir persodinimas
Daigų auginimas patalpose yra puikus būdas paankstinti paprastosios dedešvos žydėjimą ir užsitikrinti, kad augalai bus stiprūs ir sveiki prieš juos persodinant į lauką. Sėklas į daigyklas ar vazonėlius reikėtų sėti maždaug 6-8 savaitės prieš numatomas paskutines pavasario šalnas, dažniausiai kovo mėnesį. Geriausiai tinka lengvas, purus ir laidus daiginimo substratas. Prieš sėją substratą reikia sudrėkinti. Sėklos sėjamos negiliai, maždaug 0,5 cm gylyje, ir užberiamos plonu substrato sluoksniu.
Sėkmingam dygimui reikalinga šiluma ir šviesa. Daigyklas reikėtų laikyti šiltoje, apie 18-21 °C temperatūros, vietoje. Kad būtų palaikoma drėgmė, daigyklą galima uždengti skaidriu plastikiniu dangčiu arba plėvele. Svarbu reguliariai vėdinti, kad nesikauptų kondensatas ir neįsimestų pelėsis. Kai sėklos sudygsta, dangtį reikia nuimti ir daigyklą perkelti į kuo šviesesnę vietą, pavyzdžiui, ant pietinės palangės. Jei natūralios šviesos nepakanka, galima naudoti papildomą apšvietimą fito lempomis.
Kai daigeliai išleidžia pirmuosius tikruosius lapelius (ne sėklaskiltes), juos galima pikuoti, t.y. persodinti į atskirus, didesnius vazonėlius. Tai suteiks šaknims daugiau erdvės augti ir sustiprėti. Pikuojant reikia stengtis kuo mažiau pažeisti trapias šaknis. Persodintus daigus reikia palaistyti ir toliau auginti šviesioje ir vidutiniškai šiltoje vietoje. Svarbu neperlaistyti, bet ir neleisti substratui visiškai išdžiūti.
Prieš persodinant daigus į lauką, juos būtina palaipsniui grūdinti. Grūdinimas – tai procesas, kurio metu jauni augalai pamažu pratinami prie lauko sąlygų: tiesioginių saulės spindulių, vėjo ir temperatūros svyravimų. Maždaug 7-10 dienų prieš sodinimą į nuolatinę vietą, daigus reikia kasdien išnešti į lauką, pradedant nuo kelių valandų pavėsyje ir palaipsniui ilginant buvimo laiką bei perkeliant į saulėtesnę vietą. Tinkamai užgrūdinti augalai patiria mažiau streso persodinimo metu ir greičiau prigyja naujoje vietoje.
Dauginimas kerelio dalijimu
Kerelio dalijimas yra efektyvus vegetatyvinio dauginimo būdas, leidžiantis greitai gauti brandų, žydintį augalą, kuris bus identiškas motininiam. Šis metodas ypač tinka, kai norima išsaugoti specifinės veislės savybes, kurios gali būti prarastos dauginant sėklomis. Geriausias laikas dalyti paprastosios dedešvos kerą yra ankstyvas pavasaris, kai augalas tik pradeda vegetaciją, arba ruduo, pasibaigus žydėjimui. Pavasarinis dalijimas dažnai yra sėkmingesnis, nes augalas turi visą sezoną įsitvirtinti naujoje vietoje.
Prieš pradedant darbą, svarbu pasiruošti. Reikės aštraus kastuvo arba sodo šakių, kad būtų galima iškasti kerą, ir aštraus peilio arba kastuvo krašto, kad būtų galima jį padalyti. Pirmiausia, aplink augalą reikia apipjauti žemę kastuvu, paliekant pakankamą atstumą nuo centro, kad nebūtų pažeista didelė dalis šaknų. Tada atsargiai, sodo šakėmis, kerelis iškeliamas iš žemės. Iškėlus, reikėtų švelniai nupurtyti žemių perteklių, kad būtų geriau matoma šaknų sistema ir augimo taškai.
Dalijimo procesas reikalauja atidumo. Kerą reikia padalyti į kelias dalis taip, kad kiekviena nauja dalis turėtų stiprią ir sveiką šaknų sistemą bei bent kelis gyvybingus pumpurus ar jaunus ūglius. Mažesnius kerus kartais galima padalyti tiesiog rankomis, tačiau didesniems ir tankesniems prireiks aštraus įrankio. Svarbu atlikti greitus ir tvirtus pjūvius, kad kuo mažiau būtų traumuojami augalo audiniai. Pažeistas, senas ar sumedėjusias kero dalis reikėtų pašalinti.
Naujai gautos dalys sodinamos nedelsiant, kad šaknys neišdžiūtų. Jas reikia sodinti į iš anksto paruoštas duobutes tokiame pačiame gylyje, kokiame augo anksčiau. Pasodinus, žemė aplink augalą gerai apspaudžiama ir gausiai palaistoma. Po persodinimo augalams gali prireikti šiek tiek laiko atsigauti, todėl svarbu palaikyti nuolatinę dirvožemio drėgmę, kol pasirodys naujo augimo ženklai. Nors po dalijimo pirmaisiais metais žydėjimas gali būti ne toks gausus, kitą sezoną augalai jau turėtų atsiskleisti visu grožiu.
Dauginimas auginiais
Dauginimas auginiais, nors ir rečiau taikomas paprastajai dedešvai, yra dar vienas vegetatyvinio dauginimo būdas, leidžiantis gauti motininiam augalui identiškus palikuonis. Šis metodas reikalauja šiek tiek daugiau įgūdžių ir kantrybės nei kerelio dalijimas ar sėja. Geriausias laikas imti auginius yra vėlyvas pavasaris arba vasaros pradžia, kai augalas aktyviai auga, o jo stiebai dar nėra visiškai sumedėję. Būtent tokie, pusiau sumedėję auginiai, įsišaknija geriausiai.
Auginiui reikia pasirinkti sveiką, stiprų, nežydintį ūglį. Aštriu ir švariu peiliu arba sekatoriumi nupjaunama maždaug 10-15 cm ilgio ūglio viršūnė. Pjūvį geriausia daryti įstrižai, šiek tiek žemiau lapo mazgo, nes būtent iš šios vietos lengviausiai formuojasi šaknys. Nuo apatinės auginio dalies (maždaug pusės ilgio) reikia pašalinti visus lapus, paliekant tik kelis lapelius viršūnėje. Lapų pašalinimas sumažina vandens garavimą ir leidžia auginiui visą energiją skirti šaknų formavimui.
Paruoštus auginius galima įšaknydinti vandenyje arba specialiame substrate. Įšaknydinant vandenyje, auginys tiesiog pamerkiamas į stiklinę su vandeniu taip, kad apatinė dalis be lapų būtų panirusi. Vandenį reikia keisti kas kelias dienas. Po kelių savaičių turėtų pasirodyti pirmosios šaknelės. Įšaknydinant substrate, geriausiai tinka lengvas ir purus mišinys, pavyzdžiui, smėlio ir durpių arba perlito ir vermikulito mišinys. Substratas turi būti nuolat drėgnas, bet ne šlapias. Siekiant pagreitinti procesą, auginio galiuką galima pamirkyti į šaknijimosi hormonų miltelius.
Norint sėkmingai įšaknydinti auginius substrate, svarbu sukurti šiltnamio efektą, kuris palaikytų aukštą oro drėgmę. Vazonėlį su auginiu galima uždengti permatomu plastikiniu maišeliu arba stiklainiu. Tokį mini šiltnamį reikia laikyti šiltoje ir šviesioje, bet nuo tiesioginių saulės spindulių apsaugotoje vietoje. Kasdien reikėtų trumpam nuimti gaubtą ir pravėdinti, kad nesikauptų pelėsis. Kai auginys pradeda leisti naujus lapelius, tai yra ženklas, kad jis sėkmingai įsišaknijo. Tuomet gaubtą galima nuimti ir palaipsniui pratinti jauną augalą prie įprastų aplinkos sąlygų.
Savaiminis pasisėjimas ir jo valdymas
Paprastoji dedešva pasižymi puikiu gebėjimu daugintis savaime, pasisėdama sėklomis. Ši savybė gali būti didelis privalumas sodininkams, siekiantiems sukurti natūralistinį, laukinės pievos įspūdį kurianį gėlyną. Leidus dedešvai laisvai sėtis, ji metai iš metų atsinaujins ir plėsis, užpildydama tuščias erdves ir sukurdama nuolat kintantį, dinamišką vaizdą. Šis procesas nereikalauja jokių papildomų pastangų – tereikia po žydėjimo nenukirpti žiedynų ir leisti subręsti bei išbyrėti sėkloms.
Natūraliai pasisėję daigai dažnai būna stipresni ir atsparesni ligoms, nes sudygsta jiems palankiausiu metu ir vietoje. Pavasarį aplink motininį augalą pasirodžiusius jaunus daigelius galima palikti augti arba, jei jų per daug, atsargiai iškasti ir persodinti į kitas sodo vietas. Tai puikus ir visiškai nemokamas būdas praplėsti savo gėlynus arba pasidalinti augalais su draugais ir kaimynais. Savaiminis pasisėjimas ypač gerai veikia laisvesnio planavimo soduose, kur griežtos ribos nėra būtinos.
Tačiau nevaldomas savaiminis pasisėjimas gali tapti ir problema, ypač tvarkinguose, griežto dizaino gėlynuose. Dedešvų daigai gali greitai užgožti lėčiau augančius ar gležnesnius kaimyninius augalus ir pažeisti suplanuotą kompoziciją. Tokiu atveju būtina imtis kontrolės priemonių. Paprasčiausias ir efektyviausias būdas yra reguliarus peržydėjusių žiedų šalinimas. Neleidžiant subręsti sėkloms, savaiminis pasisėjimas yra sustabdomas pačioje pradžioje.
Jei vis dėlto keli žiedynai buvo praleisti ir sėklos subrendo, pavasarį pasirodžiusius nepageidaujamus daigus reikia tiesiog išravėti. Geriausia tai daryti, kol jie dar maži ir turi silpnas šaknis. Kitas būdas kontroliuoti plitimą – mulčiavimas. Storas mulčio sluoksnis ne tik naudingas pačiam augalui, bet ir apsunkina sėklų sudygimą, nes neleidžia joms pasiekti dirvožemio ir gauti reikiamos šviesos. Taigi, priklausomai nuo sodininkystės stiliaus ir tikslų, savaiminį dedešvos pasisėjimą galima arba skatinti, arba efektyviai kontroliuoti.
