Nors paprastoji dedešva yra vertinama dėl savo atsparumo ir nereiklumo, kaip ir bet kuris kitas sodo augalas, ji nėra visiškai apsaugota nuo ligų ir kenkėjų. Laiku pastebėti pirmuosius pažeidimo simptomus ir imtis tinkamų prevencinių bei kontrolės priemonių yra būtina norint išsaugoti augalo dekoratyvumą ir sveikatą. Dažniausiai dedešvas puola grybelinės ligos, ypač esant drėgnam ir šiltam orui, bei keletas įprastų sodo kenkėjų. Sėkminga kova su šiomis problemomis priklauso ne tik nuo cheminių preparatų naudojimo, bet ir nuo teisingos agrotechnikos – tinkamo sodinimo atstumo, geros oro cirkuliacijos ir subalansuotos priežiūros.
Viena dažniausių ligų, pažeidžiančių paprastąją dedešvą, yra dedešvų rūdys (Puccinia malvacearum). Ši grybelinė liga pasireiškia oranžinėmis arba rudomis, iškiliomis pūslelėmis, kurios atsiranda apatinėje lapų pusėje. Viršutinėje lapo pusėje, ties pažeidimo vietomis, matomos geltonos ar oranžinės dėmės. Ligai plintant, lapai pradeda gelsti, džiūti ir anksčiau laiko nukrenta. Rūdys ypač greitai plinta drėgnu oru ir tankiuose, prastai vėdinamuose sąžalynuose.
Kitas dažnas grybelinis susirgimas yra miltligė. Ji atpažįstama iš balto, miltuoto apnašo, kuris padengia lapus, stiebus ir kartais net žiedpumpurius. Pažeisti lapai deformuojasi, ruduoja ir džiūsta. Miltligė, skirtingai nei daugelis kitų grybelinių ligų, gerai plinta ne tik drėgnu, bet ir sausu bei karštu oru, ypač kai yra dideli dienos ir nakties temperatūrų svyravimai. Silpnesni, streso paveikti augalai yra jautresni šiai ligai.
Kalbant apie kenkėjus, paprastoji dedešva kartais gali būti puolama amarų. Šie smulkūs vabzdžiai kolonijomis apspinta jaunus ūglius, lapų apačią ir žiedpumpurius, siurbdami augalo sultis. Dėl to augalas silpsta, jo lapai raukšlėjasi, deformuojasi, o žiedpumpuriai gali neatsiverti. Amarai taip pat išskiria lipnų skystį, vadinamą “lipčiumi”, ant kurio gali įsiveisti juodasis suodgrybis, dar labiau alindamas augalą.
Kiti galimi kenkėjai yra voratinklinės erkės, ypač sausu ir karštu oru, bei šliužai ir sraigės, kurie mėgsta graužti jaunus lapus ir daigus. Voratinklinės erkės yra labai smulkios ir sunkiai pastebimos, tačiau jų buvimą išduoda smulkūs, gelsvi taškeliai ant lapų ir plonas voratinklis, apraizgantis lapų apačią ir ūglių viršūnes. Šliužai ir sraigės palieka netaisyklingos formos išgraužas lapuose ir gleivių pėdsakus.
Vairāk rakstu par šo tēmu
Dedešvų rūdys (Puccinia malvacearum)
Dedešvų rūdys yra specifinė ir viena iš labiausiai paplitusių ligų, pažeidžiančių dedešvinių šeimos augalus, įskaitant paprastąją dedešvą. Šią ligą sukelia grybas Puccinia malvacearum. Pirmieji ligos požymiai dažniausiai pasirodo ant apatinių, senesnių lapų ir palaipsniui kyla aukštyn. Apatinėje lapo pusėje susidaro ryškios, iškilios, oranžinės arba rausvai rudos pūslelės, vadinamos pustulėmis. Viršutinėje lapo pusėje ties šiomis vietomis atsiranda gelsvos arba šviesiai žalios dėmės.
Ligai progresuojant, pustulės tamsėja, tampa beveik juodos, o lapų dėmės didėja ir susilieja. Stipriai pažeisti lapai pagelsta, susisuka, nudžiūsta ir anksčiau laiko nukrenta. Dėl to augalas netenka didelės dalies lapijos, nusilpsta, sutrinka jo fotosintezė, sulėtėja augimas ir sumažėja žydėjimo intensyvumas. Nors liga retai kada pražudo suaugusį augalą, ji labai kenkia jo dekoratyvumui ir bendrai būklei.
Rūdys geriausiai plinta drėgnomis ir šiltomis sąlygomis. Grybo sporos yra lengvai pernešamos vėjo, lietaus lašų ar per sodo įrankius. Grybas žiemoja ant nukritusių lapų ir kitų augalinių liekanų, todėl pavasarį, susidarius palankioms sąlygoms, liga vėl atsinaujina. Svarbiausia kovos priemonė yra prevencija. Reikėtų vengti per tankaus sodinimo, užtikrinti gerą oro cirkuliaciją tarp augalų. Laistant stengtis nesudrėkinti lapų ir laistyti ryte, kad augalai greitai nudžiūtų.
Pastebėjus pirmuosius ligos požymius, visus pažeistus lapus reikia nedelsiant nuskinti ir sunaikinti – geriausia sudeginti, jokiu būdu nemesti į kompostą. Rudenį būtina kruopščiai surinkti ir sunaikinti visus nukritusius lapus ir augalų liekanas, kad būtų sunaikinti žiemojantys ligos sukėlėjai. Esant stipriam ir pasikartojančiam protrūkiui, galima naudoti fungicidus, skirtus kovai su rūdimis, purškiant augalus pagal gamintojo instrukcijas.
Vairāk rakstu par šo tēmu
Miltligė ir kitos grybelinės ligos
Miltligė yra dar viena dažna grybelinė liga, galinti pažeisti paprastąją dedešvą. Ji lengvai atpažįstama iš balto, į miltus panašaus apnašo, kuris atsiranda ant lapų, stiebų ir žiedpumpurių. Iš pradžių tai būna nedidelės, pavienės dėmelės, kurios greitai plečiasi ir susilieja, padengdamos visą augalo paviršių. Šis apnašas yra grybienos ir sporų masė, kuri trukdo augalui vykdyti fotosintezę, siurbia jo maistines medžiagas. Dėl to pažeistos dalys nustoja augti, deformuojasi, gelsta, ruduoja ir galiausiai nudžiūsta.
Miltligė dažniausiai plinta karštu ir sausu oru, kai yra didelis skirtumas tarp dienos ir nakties temperatūrų, sukeliantis rasos susidarymą ant lapų. Tankus sodinimas, prasta oro cirkuliacija ir azoto perteklius trąšose taip pat skatina ligos vystymąsi. Prevencijai svarbu sodinti dedešvas tinkamu atstumu, saulėtoje, gerai vėdinamoje vietoje. Reikėtų vengti pertręšimo azoto trąšomis, kurios skatina vešlų, bet silpną augimą.
Pastebėjus pirmuosius miltligės požymius, pažeistus lapus reikėtų nuskinti ir sunaikinti. Esant nedideliam pažeidimui, galima išbandyti liaudiškas priemones. Pavyzdžiui, purkšti augalus kalio permanganato, sodos (1 arbatinis šaukštelis litrui vandens su keliais lašais skysto muilo) ar pieno išrūgų (skiestų vandeniu 1:10) tirpalu. Jei liga stipriai išplitusi, gali tekti griebtis fungicidų. Reikėtų rinktis preparatus, skirtus kovai su miltlige, ir purkšti augalus pagal instrukcijas, pakartojant procedūrą kelis kartus.
Be rūdžių ir miltligės, dedešvas kartais gali pažeisti ir kitos grybelinės ligos, pavyzdžiui, antraknozė ar lapų dėmėtligės. Šios ligos pasireiškia įvairių formų ir spalvų dėmėmis ant lapų. Dėmėms didėjant, jų centras gali iškristi, palikdamas skylutes. Kovos ir prevencijos priemonės yra panašios kaip ir su kitomis grybelinėmis ligomis: pažeistų dalių šalinimas, augalinių liekanų naikinimas rudenį, tinkama agrotechnika ir, esant reikalui, fungicidų naudojimas.
Amarai ir kiti siurbiantys kenkėjai
Amarai yra vieni iš dažniausių sodo kenkėjų, nevengiančių ir paprastosios dedešvos. Šie maži, kriaušės formos vabzdžiai, dažniausiai žali, juodi arba pilki, gyvena kolonijomis ir minta augalų sultimis. Paprastai jie telkiasi ant jaunų, sultingų augalo dalių – ūglių viršūnių, jaunų lapelių apatinės pusės ir žiedpumpurių. Siurbdami sultis, amarai silpnina augalą, dėl ko sulėtėja jo augimas, lapai susiraukšlėja, pagelsta, o žiedpumpuriai gali deformuotis arba visai neprasiskleisti.
Be tiesioginės žalos, amarai kelia ir kitų problemų. Jie išskiria saldų, lipnų skystį, vadinamą “lipčiumi”. Šis skystis ne tik teršia augalą, bet ir yra puiki terpė veistis juodajam suodgrybiui, kuris padengia lapus juodomis apnašomis ir trukdo fotosintezei. Be to, amarai gali pernešti įvairias virusines augalų ligas. Amarų kolonijas dažnai “gano” skruzdėlės, kurios minta lipčiumi ir saugo amarus nuo jų natūralių priešų, pavyzdžiui, boružių.
Kovoti su amarais galima keliais būdais. Esant nedideliam antplūdžiui, juos galima tiesiog nuplauti nuo augalų stipria vandens srove arba sutraiškyti pirštais. Gana veiksminga priemonė yra purškimas žaliojo muilo tirpalu (20-30 g muilo litrui vandens). Taip pat galima naudoti įvairius augalinius nuovirus ir užpilus, pavyzdžiui, česnakų, svogūnų laiškų ar aštriųjų pipirų. Svarbu purkšti kruopščiai, ypač apatinę lapų pusę, kur amarai slepiasi.
Jei amarų kolonijos didelės ir liaudiškos priemonės nepadeda, galima naudoti insekticidus. Geriausia rinktis sisteminius insekticidus, kurie patenka į augalo sultis ir tampa nuodingi kenkėjams, arba kontaktinius, veikiančius per sąlytį. Svarbu prisiminti, kad cheminiai preparatai naikina ne tik kenkėjus, bet ir naudingus vabzdžius, tokius kaip boružės ar auksaakės, kurios yra natūralūs amarų priešai. Todėl insekticidus reikėtų naudoti tik kraštutiniu atveju ir griežtai laikantis instrukcijų.
Šliužai, sraigės ir kiti graužiantys kenkėjai
Šliužai ir sraigės yra ypač aktyvūs drėgnu oru ir gali pridaryti nemažai žalos paprastajai dedešvai, ypač jauniems daigams ir augalams su švelniais lapais. Šie moliuskai minta naktį, o dieną slepiasi drėgnose, tamsiose vietose. Jų buvimą išduoda netaisyklingos formos išgraužtos skylės lapuose ir blizgantys gleivių pėdsakai ant augalų ir dirvos paviršiaus. Ypač didelį pavojų jie kelia pavasarį, kai gali visiškai nugraužti jaunus, ką tik išdygusius daigus.
Kova su šliužais reikalauja sistemingumo. Vienas iš paprasčiausių būdų – rinkti juos rankomis vakare arba anksti ryte, kai jie aktyviausi. Taip pat galima įrengti įvairias gaudykles, pavyzdžiui, į žemę įkastus indelius su alumi ar rūgusiu pienu, kurie privilioja kenkėjus. Aplink augalus galima paberti aštrių medžiagų barjerus, pavyzdžiui, smulkintų kiaušinių lukštų, pjuvenų, spyglių ar specialių granulių, kurios atbaido šliužus, nes jiems nemalonu šliaužti per aštrų paviršių.
Gėlyno ir sodo tvarkos palaikymas taip pat padeda sumažinti šliužų populiaciją. Reikia reguliariai šalinti piktžoles, senų lapų krūvas, lentas ir kitus daiktus, po kuriais moliuskai gali slėptis dieną. Laistyti augalus geriausia ryte, kad iki vakaro dirvos paviršius spėtų apdžiūti, taip sudarant nepalankias sąlygas šliužams judėti.
Jei šliužų ir sraigių antplūdis labai didelis, galima naudoti specialius cheminius preparatus – moliuskocidus. Tai granulės, kurios išbarstomos aplink saugomus augalus. Šliužai, suėdę šias granules, žūsta. Naudojant šiuos preparatus, būtina griežtai laikytis saugumo reikalavimų, nes jie gali būti pavojingi naminiams gyvūnams ir laukinei gyvūnijai. Reikėtų rinktis produktus, kurių veiklioji medžiaga yra geležies fosfatas, nes jis yra mažiau kenksmingas aplinkai.
Prevencinės priemonės ir augalų stiprinimas
Geriausia kova su ligomis ir kenkėjais yra prevencija. Sveikas, stiprus ir gerai prižiūrimas augalas yra daug atsparesnis bet kokiems neigiamiems veiksniams. Viena svarbiausių prevencinių priemonių yra teisinga agrotechnika. Paprastąją dedešvą reikia sodinti saulėtoje, atviroje ir gerai vėdinamoje vietoje. Per tankus sodinimas sukuria drėgną mikroklimatą, idealų grybelinėms ligoms plisti. Išlaikant tinkamus atstumus tarp augalų užtikrinama gera oro cirkuliacija, kuri padeda greitai nudžiūti lapams po lietaus.
Subalansuotas tręšimas taip pat yra labai svarbus. Reikia vengti azoto trąšų pertekliaus, nes tai skatina vešlią, bet silpną lapiją, kuri yra lengvas grobis tiek ligoms, tiek kenkėjams. Svarbu užtikrinti, kad augalas gautų pakankamai kalio ir fosforo, kurie stiprina augalo audinius ir didina jo bendrą atsparumą. Teisingas laistymas – tiesiai ant šaknų, vengiant lapų sudrėkinimo – taip pat ženkliai sumažina grybelinių ligų riziką.
Sanitarinė švara gėlyne yra būtina. Rudenį, pasibaigus vegetacijai, reikia kruopščiai surinkti ir sunaikinti visas augalines liekanas, ypač nukritusius lapus. Būtent ant jų žiemoja daugelio ligų sukėlėjai ir kai kurių kenkėjų kiaušinėliai. Nupjovus dedešvų stiebus žiemai, plotą aplink augalą reikėtų išvalyti. Taip pat svarbu reguliariai ravėti piktžoles, nes jos ne tik konkuruoja dėl maistinių medžiagų, bet ir gali būti ligų bei kenkėjų prieglobstis.
Augalų imunitetą galima stiprinti ir natūraliomis priemonėmis. Periodiškas purškimas dilgėlių, asiūklių ar kitų augalinių ekstraktų nuovirais gali padidinti augalo atsparumą. Asiūklių nuoviras, turtingas silicio, stiprina ląstelių sieneles, o dilgėlių raugas aprūpina mikroelementais. Taip pat svarbu skatinti biologinę įvairovę sode. Pritraukus naudingus vabzdžius, tokius kaip boružės, auksaakės, žiedmusės, kurie minta amarais, galima sukurti natūralią pusiausvyrą ir sumažinti kenkėjų populiaciją be cheminių priemonių.
