Nors žemoji vilkdalgis yra laikomas vienu atspariausių ir mažiausiai priežiūros reikalaujančių sodo augalų, jis, kaip ir bet kuris kitas gyvas organizmas, nėra visiškai apsaugotas nuo ligų ir kenkėjų. Laiku pastebėti pirmuosius problemų požymius ir imtis tinkamų prevencinių bei kontrolės priemonių yra būtina norint išsaugoti augalų sveikatą ir dekoratyvumą. Dažniausiai problemos kyla dėl netinkamų auginimo sąlygų, tokių kaip per didelė drėgmė, prastas drenažas ar nepakankama oro cirkuliacija. Supratus pagrindines grėsmes ir žinant, kaip su jomis kovoti, galima sėkmingai apsaugoti savo vilkdalgius ir džiaugtis jų grožiu be didelių nuostolių.
Svarbiausias ginklas kovoje su ligomis ir kenkėjais yra prevencija. Sveikas, stiprus ir gerai prižiūrimas augalas yra kur kas atsparesnis bet kokiems išoriniams pavojams. Tai reiškia, kad reikia užtikrinti optimalias auginimo sąlygas: saulėtą vietą, gerai drenuojamą dirvožemį, saikingą laistymą ir subalansuotą tręšimą. Reikėtų vengti per tankaus sodinimo, kuris trukdo oro cirkuliacijai ir sukuria palankias sąlygas grybelinėms ligoms plisti.
Reguliarus augalų apžiūrėjimas yra dar viena svarbi prevencinė priemonė. Bent kartą per savaitę atidžiai apžiūrėk savo vilkdalgių lapus, stiebus ir šakniastiebius. Ieškok bet kokių neįprastų dėmių, spalvos pokyčių, apnašų, voratinklių ar matomų vabzdžių. Kuo anksčiau pastebėsi problemą, tuo lengviau bus ją suvaldyti, dažnai net neprireikus cheminių priemonių.
Jei vis dėlto prireikia kovoti su jau išplitusia liga ar kenkėjais, svarbu pasirinkti tinkamas priemones. Pirmenybę visada reikėtų teikti biologiniams ir mechaniniams kovos būdams, o cheminius pesticidus ir fungicidus naudoti tik kraštutiniu atveju, griežtai laikantis instrukcijų. Atmink, kad sodo ekosistema yra sudėtingas mechanizmas, o neapgalvotas chemijos naudojimas gali pakenkti ne tik kenkėjams, bet ir naudingiems vabzdžiams, pavyzdžiui, bitėms ir boružėms.
Dažniausiai pasitaikančios ligos
Viena dažniausių ir pavojingiausių žemųjų vilkdalgių ligų yra šakniastiebių puvinys. Jį dažniausiai sukelia bakterijos (Erwinia carotovora) arba grybeliai (pvz., Sclerotium rolfsii). Liga pasireiškia tuo, kad šakniastiebis tampa minkštas, vandeningas, įgauna nemalonų kvapą ir ilgainiui virsta košės pavidalo mase. Lapų vėduoklė pagelsta, nuvysta ir lengvai išsirauna iš puvinio apimto šakniastiebio. Pagrindinė šios ligos priežastis – per didelė drėgmė, prastas drenažas, per gilus sodinimas arba mechaniniai šakniastiebių pažeidimai.
Daugiau straipsnių šia tema
Lapų dėmėtligė yra dar viena paplitusi grybelinė liga, kurią sukelia Mycosphaerella macrospora grybelis. Ant lapų atsiranda pilkšvos arba rusvos, ovalios dėmės su rausvai rudu apvadu. Ligai progresuojant, dėmės didėja, susilieja, o lapai galiausiai nudžiūsta. Nors ši liga retai būna mirtina, ji silpnina augalą ir mažina jo dekoratyvumą. Liga labiausiai plinta drėgnu ir šiltu oru.
Rūdys – tai grybelinė liga, pasireiškianti mažomis, iškiliomis, oranžinėmis arba rudomis pustulėmis ant lapų. Pažeisti lapai anksčiau laiko nudžiūsta, augalas silpsta. Rūdžių plitimą, kaip ir daugelio kitų grybelinių ligų, skatina drėgmė ir nepakankama oro cirkuliacija. Laiku nepašalinus pažeistų lapų, liga gali išplisti po visą gėlyną.
Botrytis, arba pilkasis kekeras, yra dar vienas grybelis, galintis pažeisti vilkdalgius, ypač drėgnu ir vėsiu oru. Jis pažeidžia žiedus ir pumpurus, padengdamas juos puriu, pilku pelėsiu. Pažeistos augalo dalys suminkštėja ir supūva. Nors žemoji vilkdalgiai rečiau serga šia liga nei aukštaūgiai barzdotieji vilkdalgiai, esant palankioms sąlygoms, ji gali pridaryti žalos.
Grybelinės infekcijos ir jų prevencija
Geriausia kova su grybelinėmis infekcijomis yra jų prevencija. Svarbiausia – užtikrinti gerą oro cirkuliaciją. Nesodink vilkdalgių per tankiai, palik pakankamai erdvės tarp augalų. Reguliariai šalink piktžoles, kurios taip pat trukdo oro judėjimui ir gali būti ligų platintojos. Laiku pašalink ir sunaikink (sudegink arba išmesk į buitinių atliekų konteinerį, bet nemesk į kompostą) visus pažeistus, džiūstančius lapus ar kitas augalo dalis.
Daugiau straipsnių šia tema
Venk laistymo iš viršaus, ypač vakare. Laistyk augalus tiesiai ant žemės, kad lapai liktų kuo sausesni. Drėgni lapai per naktį – tai ideali terpė grybelių sporoms dygti ir plisti. Laiku pašalink nužydėjusius žiedus ir senus lapus rudenį, nes ant augalinių liekanų gali žiemoti ligų sukėlėjai.
Pastebėjus pirmuosius ligos požymius (pvz., dėmes ant lapų), nedelsiant pašalink pažeistus lapus. Jei liga plinta, gali prireikti panaudoti fungicidus. Rinkis plataus spektro fungicidus, skirtus dekoratyviniams augalams, ir purkšk griežtai laikydamasis gamintojo instrukcijų. Purškimą gali tekti pakartoti kelis kartus kas 10-14 dienų, ypač jei vyrauja ligos plitimui palankūs orai.
Kovojant su šakniastiebių puviniu, prevencija taip pat yra svarbiausia: geras drenažas, negilus sodinimas, vengimas mechaninių pažeidimų. Jei augalas vis dėlto susirgo, jį reikia nedelsiant iškasti. Aštriu peiliu išpjauk visas pažeistas, supuvusias šakniastiebio dalis iki sveikų audinių. Pjūvio vietas dezinfekuok anglies milteliais arba fungicido tirpalu ir palik šakniastiebį kelioms valandoms apdžiūti saulėje prieš vėl sodinant į naują, gerai drenuojamą vietą.
Kenkėjai, puolantys žemąjį vilkdalgį
Nors žemoji vilkdalgiai yra gana atsparūs, juos kartais gali pulti keli specifiniai kenkėjai. Vienas iš labiausiai paplitusių yra vilkdalginė muselė (Iris borer). Jos lervos graužiasi į šakniastiebius, darydamos juose tunelius. Pažeisti šakniastiebiai tampa pažeidžiami bakterinio puvinio. Pirmieji požymiai – tamsios, vandeningos juostos ant jaunų lapų pavasarį ir vėliau pageltę, nuvytę lapai.
Amarai yra universalūs kenkėjai, kurie taip pat gali apsigyventi ant vilkdalgių, ypač ant jaunų ūglių ir žiedpumpurių. Jie siurbia augalo sultis, todėl augalas silpsta, deformuojasi jo lapai ir žiedai. Be to, amarai išskiria lipnų skystį, vadinamą „medaus rasa”, ant kurio gali įsiveisti juodasis pelėsis. Amarai taip pat gali pernešti virusines ligas.
Tripsai yra smulkūs, sunkiai pastebimi vabzdžiai, kurie taip pat siurbia sultis iš lapų ir žiedų. Jų pažeidimo vietose atsiranda sidabriškų dėmių ir dryžių. Stipriai pažeisti lapai deformuojasi, o žiedai gali neišsiskleisti arba būti pažeisti. Tripsai ypač mėgsta karštą ir sausą orą.
Šliužai ir sraigės taip pat gali pakenkti vilkdalgiams, ypač jauniems lapams ir žiedams. Jie išgraužia netaisyklingos formos skyles lapuose ir palieka charakteringus gleivių pėdsakus. Šie kenkėjai ypač aktyvūs drėgnu oru ir naktį. Nors jie retai sunaikina visą augalą, gali gerokai sugadinti jo estetinį vaizdą.
Integruota kenkėjų kontrolė
Integruota kenkėjų kontrolė (IKK) – tai strategija, kuri apjungia įvairius metodus, siekiant sumažinti kenkėjų populiaciją iki priimtino lygio, darant kuo mažesnę žalą aplinkai. Pirmiausia, skatink natūralius kenkėjų priešus. Boružės, auksaakės, kai kurios vapsvos minta amarais, todėl svarbu sukurti sodą, kuriame šie naudingi vabzdžiai jaustųsi gerai. Venk plataus spektro insekticidų, kurie naikina visus vabzdžius be atrankos.
Mechaniniai kontrolės metodai yra labai veiksmingi, ypač pastebėjus kenkėjus ankstyvoje stadijoje. Amarus galima tiesiog nuplauti stipria vandens srove nuo augalų. Šliužus ir sraiges galima rinkti rankomis vakare arba ryte. Taip pat galima naudoti įvairias gaudykles, pavyzdžiui, indelius su alumi. Pastebėjus vilkdalginės muselės lervų pažeidimus, reikia iškasti šakniastiebį rudenį, išpjauti pažeistas vietas ir sunaikinti lervas.
Biologiniai preparatai yra dar viena alternatyva chemikalams. Pavyzdžiui, purškimas kalio muilo arba neem’o (nimbamedžio) aliejaus tirpalais gali būti efektyvus prieš amarus ir kitus minkštakūnius kenkėjus. Šie preparatai yra mažiau kenksmingi aplinkai ir naudingiems vabzdžiams. Svarbu juos naudoti pagal instrukcijas ir purkšti tiesiai ant kenkėjų.
Cheminius insekticidus naudok tik kaip paskutinę priemonę, kai kiti metodai nepadeda, o kenkėjų antplūdis kelia grėsmę augalo gyvybei. Rinkis selektyvius insekticidus, kurie veikia konkrečią kenkėjų grupę. Purkšk vakare, kai bitės ir kiti apdulkintojai jau nebeskraido. Visada griežtai laikykitės saugumo reikalavimų ir dozavimo nurodymų.
Prevencinės priemonės sveikam augalui
Apibendrinant, geriausia apsauga nuo visų ligų ir kenkėjų yra stiprus ir sveikas augalas. Tinkamas vietos parinkimas yra kertinis akmuo – saulėta, gerai vėdinama vieta su puikiu drenažu jau sumažina riziką perpus. Negilus sodinimas, užtikrinantis, kad šakniastiebio viršus gautų saulės šilumos, yra būtinas norint išvengti puvinio.
Laikykis švaros gėlyne. Rudenį kruopščiai surink ir sunaikink visus senus vilkdalgių lapus ir kitas augalines liekanas. Tai yra svarbiausia prevencinė priemonė prieš vilkdalginę muselę, kurios kiaušinėliai žiemoja ant senų lapų, ir prieš daugelį grybelinių ligų. Pavasarį atidžiai apžiūrėk augalus ir pašalink visas per žiemą pažeistas ar ligotas dalis.
Reguliariai, kas 3-4 metus, iškask ir padalink vilkdalgių kerus. Tai ne tik padaugina augalų, bet ir atjaunina juos, pagerina oro cirkuliaciją kero viduje ir leidžia patikrinti šakniastiebių būklę. Dalijimo metu išmesk visas senas, sumedėjusias ar ligotas šakniastiebių dalis.
Stiprink augalo imunitetą subalansuotu tręšimu, kuriame vyrautų fosforas ir kalis. Venk azoto pertekliaus. Stiprūs, tvirti audiniai yra sunkiau įveikiami tiek ligų sukėlėjams, tiek kenkėjams. Rūpestinga ir apgalvota priežiūra yra pati geriausia investicija į ilgalaikę tavo žemųjų vilkdalgių sveikatą.
📷 Jerzy Opioła, CC BY-SA 4.0, via Wikimedia Commons
