Sėkmingas žeme besidriekiančių rožių peržiemojimas yra vienas svarbiausių uždavinių sodininkui, ypač gyvenant atšiauresnio klimato zonoje. Nors daugelis šiuolaikinių veislių, įskaitant ir ‘The Fairy’, pasižymi geru atsparumu šalčiui, tinkamas paruošimas žiemai gali ženkliai padidinti jų šansus ne tik išgyventi, bet ir pavasarį pasitikti stiprioms bei pasiruošusioms gausiai žydėti. Žiemojimo sėkmė priklauso ne tik nuo apdengimo, bet ir nuo visos eilės rudenį atliekamų darbų, kurie padeda augalui palaipsniui pereiti į ramybės būseną ir sukaupti jėgų ilgam šalčio periodui. Šie darbai apima laistymo ir tręšimo režimo keitimą, genėjimą bei tinkamos dangos parinkimą. Ignoruojant šiuos pasiruošimo etapus, net ir šalčiui atsparios rožės gali nukentėti nuo staigių temperatūros svyravimų, pavasarinės saulės ar ledinio vėjo.
Pasiruošimas žiemai prasideda dar vasaros pabaigoje. Nuo rugpjūčio vidurio nebereikėtų tręšti rožių azoto turinčiomis trąšomis, kurios skatina naujų ūglių augimą. Šie ūgliai nespėtų sumedėti iki šalčių ir būtų lengvai pažeidžiami šalčio. Vietoj to, ankstyvą rudenį galima patręšti kalio trąšomis, kurios stiprina augalo audinius ir padeda jiems geriau pasiruošti žiemai. Taip pat svarbu palaipsniui mažinti laistymą, leidžiant augalui suprasti, kad artėja ramybės periodas.
Vėlyvą rudenį, prieš pat užšąlant žemei, atliekamas paskutinis svarbus darbas – gausus laistymas. Tai ypač svarbu, jei ruduo buvo sausas. Drėgmės prisotinta dirva lėčiau įšąla ir geriau apsaugo šaknis nuo šalčio. Be to, augalas, sukaupęs pakankamai drėgmės atsargų, lengviau ištveria žiemą, kai šaknys negali pasisavinti vandens iš sušalusios žemės. Šis rudeninis laistymas padeda išvengti vadinamojo fiziologinio išdžiūvimo, kai augalas per lapus ar stiebus išgarina daugiau vandens, nei gali gauti iš grunto.
Pats rožių dengimas pradedamas ne per anksti, o tik nusistovėjus stabiliems nedideliems šalčiams (apie -5 °C). Per ankstyvas apdengimas gali pakenkti, nes po danga augalas gali peršusti, pradėti pelyti ir tapti jautresnis ligoms. Lengvas pirmasis šaltukas netgi yra naudingas, nes jis užgrūdina augalą ir galutinai sustabdo jo vegetaciją. Tinkamai ir laiku atlikti paruošiamieji darbai yra raktas į sėkmingą rožių žiemojimą ir gausų žydėjimą kitais metais.
Pasiruošimas žiemai rudenį
Ruduo yra kritinis laikotarpis, kai žeme besidriekiančios rožės pereina iš aktyvaus augimo į ramybės būseną. Sodininko užduotis yra padėti šiam procesui vykti sklandžiai. Vienas iš pirmųjų darbų yra nustoti šalinti nužydėjusius žiedus nuo vasaros pabaigos. Leidžiant susiformuoti vaisiams (erškėtuogėms), augalas gauna natūralų signalą, kad augimo sezonas baigiasi ir laikas ruoštis žiemai. Tai sulėtina naujų ūglių augimą ir skatina esamų medėjimą.
Daugiau straipsnių šia tema
Vėlyvą rudenį, po pirmųjų šalnų, bet prieš nuolatinį įšalą, būtina atlikti sanitarinę tvarką aplink rožių krūmus. Reikia kruopščiai surinkti ir sunaikinti visus nukritusius lapus. Tai labai svarbi prevencinė priemonė, nes ant lapų liekanų gali žiemoti įvairių grybelinių ligų, tokių kaip juodoji dėmėtligė ar miltligė, sukėlėjai. Švariai sutvarkyta aplinka sumažins ligų riziką ateinantį pavasarį.
Prieš dengiant rožes, galima atlikti minimalų genėjimą. Jo tikslas yra ne formuoti krūmą, o paruošti jį dengimui ir sumažinti ligų plitimo riziką. Reikėtų iškirpti visus silpnus, nesubrendusius (žolinius) ūglius, kurie vis tiek nušaltų. Taip pat pašalinami lapai nuo likusių stiebų, nes po danga jie gali pradėti pūti ir tapti infekcijos židiniu. Stiprus formavimo genėjimas paliekamas pavasariui.
Paskutinis pasiruošimo etapas prieš dengimą yra augalo apkaupimas. Rožės krūmo pagrindas yra jautriausia vieta, kurioje yra skiepo vieta ir miegantys pumpurai, iš kurių pavasarį augs nauji ūgliai. Todėl šią vietą reikia apsaugoti. Krūmo pagrindą reikia apiberti 20–30 cm aukščio kaupu, naudojant sausą žemę, kompostą, durpes ar smėlį. Šis kaupas apsaugo šaknų kaklelį ir apatinius pumpurus nuo didžiausių šalčių.
Dengimo metodai ir medžiagos
Atėjus stabiliems šalčiams (apie -5 iki -7 °C), metas pradėti dengti rožes. Žeme besidriekiančias rožes dengti yra šiek tiek paprasčiau nei aukštus krūmus. Jų lankstūs ūgliai natūraliai priglunda prie žemės, o sniego danga jiems tampa geriausia izoliacija. Tačiau besniegėmis ir šaltomis žiemomis papildoma apsauga yra būtina. Vienas paprasčiausių būdų – užmesti ant rožių kelis sluoksnius spygliuočių, pavyzdžiui, eglių ar pušų šakų. Eglišakės gerai sulaiko sniegą, apsaugo nuo ledinio vėjo ir pavasarinės saulės, bet kartu yra laidžios orui, todėl augalas po jomis neperšunta.
Daugiau straipsnių šia tema
Kitas populiarus metodas – naudoti specialias agroplėvelės dangas. Tai lengva, orui laidi medžiaga, apsauganti augalus nuo šalčio, vėjo ir staigių temperatūros svyravimų. Naudojant agroplėvelę, svarbu virš rožių įrengti nedidelį karkasą iš lankų ar medinių kuoliukų, kad danga nesiliestų su augalo stiebais. Oro tarpas tarp augalo ir dangos sukuria papildomą izoliacinį sluoksnį ir apsaugo nuo drėgmės kaupimosi. Plėvelės kraštus reikia gerai prispausti prie žemės akmenimis ar žemėmis.
Reikėtų vengti naudoti orui nelaidžias medžiagas, tokias kaip polietileno plėvelė ar ruberoidas. Po tokiomis dangomis kaupiasi kondensatas, augalai nekvėpuoja, todėl atšilimo metu jie gali pradėti šusti, pūti ir pelyti. Tokia „apsauga” dažnai padaro daugiau žalos nei naudos. Taip pat netinka naudoti šlapių lapų ar šiaudų, nes jie greitai supuola ir tampa ligų šaltiniu.
Regionuose, kur žiemos būna ypač atšiaurios, galima taikyti sausą oro dangą. Aplink rožės krūmą pastatomas medinis karkasas (dėžė be dugno), kuris pripildomas sausų durpių, pjuvenų ar sausų ąžuolo lapų. Iš viršaus karkasas uždengiamas vandeniui nepralaidžia medžiaga, paliekant šonuose angas vėdinimui. Tai vienas patikimiausių, nors ir daugiausiai darbo reikalaujančių, dengimo būdų, užtikrinantis stabilią temperatūrą visą žiemą.
Priežiūra žiemos metu
Tinkamai paruošus ir apdengus rožes, žiemos metu priežiūros joms reikia minimaliai. Tačiau retkarčiais verta patikrinti, kaip jos žiemoja, ypač jei žiema yra permaininga. Svarbiausias žiemos draugas ir geriausia apsauga rožėms yra sniegas. Jis veikia kaip natūrali izoliacinė antklodė, apsauganti nuo gilaus įšalo ir staigių temperatūros pokyčių. Todėl, jei sninga, naudinga ant rožių dangos užmesti kuo daugiau sniego. Tai ypač svarbu besniegėmis, bet šaltomis žiemomis.
Žiemos atlydžių metu kyla pavojus, kad po dangomis pradės kauptis drėgmė ir augalai ims šusti. Jei atlydis trunka ilgiau, naudinga šiek tiek praskleisti dangos kraštus ir išvėdinti. Tai ypač aktualu naudojant agroplėvelę. Po vėdinimo, šalčiams grįžus, dangas vėl reikia sandariai uždaryti. Taip pat atlydžio metu gali sutirpti ir susigulėti sniegas, todėl svarbu patikrinti, ar po sniego svoriu nesulūžo karkasas ar pačios rožių šakos.
Žiemos pabaigoje ir ankstyvą pavasarį, kai saulė jau pradeda kaitinti, bet žemė dar būna įšalusi, kyla kitas pavojus – pavasarinis apdegimas. Saulės spinduliai pažadina augalo antžeminę dalį, prasideda gyvybiniai procesai, garinamas vanduo, tačiau šaknys iš sušalusios žemės dar negali jo pasisavinti. Dėl šio disbalanso ūgliai gali nudžiūti. Būtent todėl dengimo medžiagos, ypač eglių šakos ar agroplėvelė, atlieka svarbų vaidmenį, apsaugodamos augalus nuo intensyvios pavasarinės saulės.
Taip pat žiemą rožėms gali pakenkti graužikai, pavyzdžiui, pelės, kurios po dangomis randa saugų prieglobstį ir gali apgraužti stiebų žievę. Norint to išvengti, prieš dengiant rožes, aplink jas galima padėti specialių jaukų graužikams. Reguliarus sniego mindžiojimas aplink rožyną taip pat padeda atbaidyti peles.
Augalų atidengimas ir paruošimas pavasariui
Rožių atidengimas pavasarį yra ne mažiau svarbus ir atsakingas procesas nei jų dengimas rudenį. Per anksti atidengtos rožės gali nukentėti nuo vėlyvų pavasario šalnų, o per vėlai – pradėti šusti ir pelyti po danga. Geriausias laikas atidengti rožes yra tada, kai žemė jau pilnai atšilusi ir nebėra stiprių naktinių šalnų pavojaus. Paprastai tai sutampa su balandžio mėnesiu, tačiau reikia stebėti konkrečias oro sąlygas.
Atidengti rožes reikia palaipsniui, per kelias dienas, kad jos priprastų prie kintančių sąlygų. Geriausia tai daryti apsiniaukusią dieną, kad ryški pavasario saulė nenudegintų per žiemą šešėlyje buvusių stiebų. Pirmiausia nuimama viršutinė danga (pvz., agroplėvelė), o eglių šakos ar mulčio sluoksnis paliekamas dar kelioms dienoms. Vėliau nuimamos ir eglių šakos, o galiausiai atsargiai atkasamas žemių kaupas nuo krūmo pagrindo.
Atidengus rožes, reikia atidžiai apžiūrėti, kaip jos peržiemojo. Visas pajuodusias, apšalusias, supelijusias ar nulūžusias šakas reikia nedelsiant iškirpti aštriu sekatoriumi iki sveikos medienos. Šis sanitarinis genėjimas yra labai svarbus, nes pažeistose šakose gali pradėti plisti ligos. Po genėjimo naudinga nupurkšti visą krūmą vario sulfato tirpalu ar kitu fungicidu, kad būtų sunaikinti per žiemą išlikę ligų sukėlėjai.
Po sanitarinio genėjimo ir profilaktinio purškimo ateina laikas pirmajam pavasariniam tręšimui. Reikia patręšti kompleksinėmis trąšomis su didesniu azoto kiekiu, kad būtų paskatintas naujų ūglių augimas. Dirvą aplink krūmą reikia supurenti, kad pagerėtų oro patekimas į šaknis. Tinkamai prižadintos po žiemos miego, žeme besidriekiančios rožės greitai atžels ir netrukus pradės džiuginti pirmaisiais žiedais.
