Siekiant, kad uoginė jonažolė augtų vešli, gausiai žydėtų ir džiugintų akį dekoratyviomis uogomis, būtina pasirūpinti subalansuota jos mityba. Nors šis krūmas nėra itin reiklus dirvožemio derlingumui, tinkamas ir savalaikis tręšimas gali ženkliai pagerinti jo dekoratyvines savybes ir bendrą būklę. Augalo aprūpinimas visais būtinais makro- ir mikroelementais yra raktas į sveiką augimą, atsparumą ligoms ir ilgaamžiškumą. Svarbiausia yra suprasti, kokių maistinių medžiagų augalui reikia skirtingais augimo etapais ir kaip jas tinkamai pateikti, vengiant tiek trūkumo, tiek pertekliaus, kuris gali būti žalingas.
Pagrindinės maistinės medžiagos, reikalingos bet kuriam augalui, yra azotas (N), fosforas (P) ir kalis (K). Azotas yra atsakingas už vegetatyvinį augimą – lapų ir stiebų vystymąsi. Fosforas skatina šaknų sistemos augimą, žiedų formavimąsi ir brendimą. Kalis stiprina augalo audinius, didina atsparumą ligoms, sausrai ir šalčiui, taip pat yra svarbus vaisių (šiuo atveju – uogų) kokybei. Uoginei jonažolei svarbus subalansuotas šių trijų elementų santykis, todėl geriausiai tinka kompleksinės trąšos, skirtos žydintiems krūmams.
Tręšimo planas turėtų būti pritaikytas prie augalo vegetacijos ciklo. Pagrindinis tręšimas atliekamas pavasarį, prasidėjus aktyviam augimui. Šiuo metu augalui labiausiai reikia azoto, kad galėtų greitai suformuoti naujus ūglius ir lapiją. Tinka lėto atpalaidavimo granuliuotos trąšos, kurios palaipsniui maitina augalą visą sezoną. Antrasis tręšimas gali būti atliekamas vasaros pradžioje, žydėjimo metu, naudojant trąšas su didesniu fosforo ir kalio kiekiu, siekiant paskatinti gausesnį žydėjimą ir uogų mezgimą.
Nuo vasaros vidurio tręšimo azoto turinčiomis trąšomis reikėtų vengti. Azotas skatina augimą, o nauji, nesubrendę ūgliai nespėtų sumedėti iki žiemos ir būtų pažeisti šalčio. Vietoj to, vėlyvą vasarą ar ankstyvą rudenį galima augalą patręšti kalio ir fosforo trąšomis (vadinamomis „rudeninėmis” trąšomis). Šie elementai padeda augalui pasiruošti žiemai: stiprina šaknų sistemą, skatina ūglių medėjimą ir didina bendrą atsparumą nepalankioms sąlygoms.
Organinės trąšos
Organinės trąšos yra puikus pasirinkimas uoginės jonažolės mitybai, nes jos ne tik aprūpina augalą maistinėmis medžiagomis, bet ir gerina dirvožemio struktūrą. Kompostas, gerai perpuvęs mėšlas, biohumusas – tai natūralūs produktai, kurie lėtai išskiria maistines medžiagas, apsaugodami nuo pertręšimo rizikos. Be to, organika didina dirvožemio humuso kiekį, gerina jo gebėjimą sulaikyti vandenį ir orą, aktyvina naudingų mikroorganizmų veiklą, kurie padeda augalams pasisavinti maistines medžiagas.
Daugiau straipsnių šia tema
Geriausias laikas įterpti organines trąšas yra pavasaris. Aplink krūmą galima paskleisti 3-5 cm storio komposto ar perpuvusio mėšlo sluoksnį, kuris veiks ir kaip mulčias, ir kaip lėto atpalaidavimo trąša. Įterpiant organines medžiagas, svarbu jų nekasti per giliai, kad nebūtų pažeistos paviršinės augalo šaknys. Lengvas supurenimas su viršutiniu dirvožemio sluoksniu yra pakankamas. Šią procedūrą galima kartoti kasmet.
Aktyvios vegetacijos metu augalą galima papildomai pamaitinti skystomis organinėmis trąšomis. Tam puikiai tinka dilgėlių, asiūklių ar organinių trąšų granulų raugas. Tokiu tirpalu augalą galima laistyti kas 2-3 savaites nuo pavasario iki vasaros vidurio. Skystos trąšos yra greitai pasisavinamos, todėl tai yra puikus būdas greitai reaguoti į maisto medžiagų trūkumo požymius, pavyzdžiui, lapų pageltimą.
Svarbu naudoti tik gerai perpuvusį mėšlą ar subrendusį kompostą. Šviežias mėšlas gali „nudeginti” augalo šaknis dėl per didelės amoniako koncentracijos. Be to, jame gali būti piktžolių sėklų ir ligų sukėlėjų. Tinkamai paruoštos organinės trąšos yra saugios ir ypač naudingos, sukuriant tvarią ir sveiką auginimo aplinką jūsų uoginei jonažolei.
Mineralinės trąšos
Mineralinės trąšos yra greitas ir efektyvus būdas aprūpinti augalą tiksliai subalansuotu maistinių medžiagų kiekiu. Rinkoje yra platus pasirinkimas kompleksinių trąšų, skirtų dekoratyviniams ar žydintiems krūmams. Renkantis trąšas, svarbu atkreipti dėmesį į N-P-K (azoto, fosforo, kalio) santykį. Pavasarį geriau rinktis trąšas su didesniu azoto kiekiu, o artėjant žydėjimui – su didesniu fosforo ir kalio kiekiu.
Daugiau straipsnių šia tema
Granuliuotas lėto atpalaidavimo trąšas patogiausia naudoti pavasarį. Jas reikia tolygiai paskleisti aplink krūmą, laikantis gamintojo nurodytos normos, ir lengvai įterpti į dirvą. Svarbu, kad granulės nepatektų tiesiai ant augalo stiebų ar lapų. Po tręšimo augalą būtina gausiai palaistyti, kad trąšos pradėtų tirpti ir pasiektų šaknų zoną. Vienkartinio tręšimo lėto atpalaidavimo trąšomis dažnai pakanka visam sezonui.
Greitai veikiančios, vandenyje tirpios mineralinės trąšos naudojamos papildomam tręšimui vegetacijos metu. Jos ypač naudingos, kai reikia greitai pašalinti maistinių medžiagų trūkumo simptomus. Trąšų tirpalu augalas laistomas kas 2-4 savaites nuo pavasario iki vasaros vidurio. Labai svarbu griežtai laikytis ant pakuotės nurodytų dozavimo rekomendacijų, nes per didelė mineralinių trąšų koncentracija gali pakenkti šaknims ir visam augalui.
Naudojant mineralines trąšas, svarbu prisiminti, kad jos nepagerina dirvožemio struktūros taip, kaip organinės. Ilgalaikis ir intensyvus tik mineralinių trąšų naudojimas gali nualinti dirvožemį. Todėl geriausias rezultatas pasiekiamas derinant abu tręšimo būdus: organinės trąšos naudojamos dirvožemio derlingumui ir struktūrai palaikyti, o mineralinės trąšos – tiksliniam augalo maitinimui pagal jo poreikius konkrečiu augimo etapu.
Mikroelementų svarba
Be pagrindinių makroelementų (N, P, K), uoginei jonažolei, kaip ir kitiems augalams, reikalingi ir mikroelementai, nors ir daug mažesniais kiekiais. Tai geležis (Fe), manganas (Mn), boras (B), cinkas (Zn), varis (Cu) ir molibdenas (Mo). Šie elementai dalyvauja svarbiuose fiziologiniuose procesuose, tokiuose kaip fotosintezė, fermentų aktyvavimas ir hormonų sintezė. Jų trūkumas gali sukelti įvairius augimo sutrikimus.
Dažniausiai mikroelementų trūkumas pasireiškia šarminiuose, per didelio kalkingumo dirvožemiuose, kur kai kurie elementai, ypač geležis, tampa augalams sunkiai prieinami. Geležies trūkumas sukelia chlorozę – lapų pageltimą, kai lapo gyslos lieka žalios. Tai ypač pastebima ant jaunų lapų. Norint išspręsti šią problemą, augalą galima laistyti ar purkšti geležies chelato tirpalu.
Geriausias būdas užtikrinti, kad augalas gautų visus reikalingus mikroelementus, yra naudoti kokybiškas kompleksines mineralines trąšas, kurių sudėtyje jau yra mikroelementų rinkinys. Taip pat, reguliarus dirvožemio praturtinimas organinėmis medžiagomis, tokiomis kaip kompostas, padeda palaikyti gerą mikroelementų balansą. Organinės rūgštys, susidarančios yrant organikai, padeda paversti mikroelementus augalams lengviau pasisavinama forma.
Tręšimas per lapus yra greitas būdas aprūpinti augalą mikroelementais, kai pastebimi jų trūkumo požymiai. Specializuotų mikroelementų trąšų silpnu tirpalu apipurškiami augalo lapai. Maistinės medžiagos per lapus pasisavinamos labai greitai, todėl rezultatas matomas jau po kelių dienų. Tačiau svarbu atminti, kad tręšimas per lapus yra tik papildoma priemonė ir nepakeičia pagrindinio tręšimo per šaknis.
Pertręšimo pavojai ir požymiai
Nors tręšimas yra naudingas, per didelis maistinių medžiagų kiekis gali būti žalingesnis nei jų trūkumas. Pertręšimas, ypač azoto trąšomis, skatina pernelyg vešlų, bet silpną lapų augimą žydėjimo ir uogų mezgimo sąskaita. Tokie augalai tampa lepūs, neatsparūs ligoms, kenkėjams ir nepalankioms oro sąlygoms. Per didelė trąšų koncentracija dirvožemyje gali „sudeginti” šaknis, sutrikdyti vandens pasisavinimą ir sukelti viso augalo žūtį.
Pertręšimo požymiai gali būti įvairūs. Vienas iš jų – balti druskų išsidėstymai ant dirvožemio paviršiaus. Augalo lapų kraštai gali paruduoti ir džiūti, lyg būtų nudeginti. Gali sulėtėti ar visiškai sustoti augimas, nors dirvožemis yra nuolat drėkinamas. Taip pat pastebimas menkas žydėjimas, nepaisant vešlios lapijos. Sunkiais atvejais lapai vysta ir krenta, augalas atrodo prislėgtas.
Įtarus pertręšimą, pirmiausia reikia nutraukti bet kokį tręšimą. Jei augalas auga grunte, galima bandyti išplauti trąšų perteklių, kelis kartus gausiai palaistant dirvožemį aplink augalą, kad vanduo prasiskverbtų giliai ir nuneštų druskų perteklių į gilesnius sluoksnius. Jei augalas auga vazone, substratą reikėtų gausiai praplauti vandeniu, leidžiant jam laisvai ištekėti pro drenažo angas. Sunkiausiais atvejais gali tekti pakeisti visą substratą vazone.
Geriausias būdas išvengti pertręšimo – griežtai laikytis trąšų gamintojo nurodytų normų ir tręšimo grafiko. Visada geriau patręšti šiek tiek mažiau, nei per daug. Prieš tręšiant, verta įvertinti bendrą augalo būklę ir dirvožemio derlingumą. Jei dirvožemis yra turtingas organinių medžiagų ir augalas atrodo sveikas bei gyvybingas, papildomas tręšimas gali būti nebūtinas.
