Nors uoginė jonažolė yra laikoma gana tvirtu ir atspariu augalu, ji, kaip ir bet kuris kitas sodo gyventojas, nėra visiškai apsaugota nuo ligų ir kenkėjų. Laiku pastebėti problemos požymius ir imtis tinkamų priemonių yra esminis dalykas, siekiant išsaugoti augalo sveikatą ir dekoratyvumą. Dažniausiai šiuos krūmus puola grybinės ligos, kurias išprovokuoja netinkamos auginimo sąlygos, pavyzdžiui, per didelė drėgmė, prasta oro cirkuliacija ar per tankus sodinimas. Kenkėjai pasirodo rečiau, tačiau taip pat gali pridaryti žalos. Sėkmingos kovos pagrindas yra prevencija: tinkama agrotechnika, sveikos aplinkos sukūrimas ir reguliarus augalų stebėjimas.
Viena iš labiausiai paplitusių uoginės jonažolės ligų yra rūdys, kurias sukelia grybas Melampsora hypericorum. Ši liga ypač dažnai pasireiškia drėgnomis ir šiltomis vasaromis. Pirmieji jos požymiai – tai smulkios, geltonos ar oranžinės dėmelės ant lapų viršutinės pusės. Vėliau, apatinėje lapo pusėje, atsiranda iškilios, oranžinės arba rudos pustulės, pilnos grybo sporų. Ligai progresuojant, lapai pradeda gelsti, džiūti ir anksčiau laiko nukrenta, dėl ko augalas silpsta ir praranda dekoratyvumą.
Efektyviausia kovos su rūdimis priemonė yra prevencija. Svarbu sodinti jonažoles gerai vėdinamoje, saulėtoje vietoje, vengti per tankaus sodinimo. Laistyti augalus reikėtų tiesiai į šaknų zoną, stengiantis nesudrėkinti lapų, ypač vakare. Pastebėjus pirmuosius ligos pažeistus lapus, juos reikia nedelsiant nuskinti ir sunaikinti, kad sporos neplistų toliau. Rudenį būtina kruopščiai surinkti ir sudeginti visus nukritusius lapus, nes juose žiemoja ligos sukėlėjas.
Jei liga stipriai išplitusi, gali prireikti cheminių apsaugos priemonių. Tokiu atveju reikėtų naudoti sisteminius ar kontaktinius fungicidus, skirtus kovai su rūdžių ligomis. Purkšti reikia pagal instrukciją, dažniausiai kelis kartus kas 10-14 dienų. Svarbu apdoroti ne tik pažeistus, bet ir aplinkinius sveikus augalus, siekiant apsaugoti juos nuo užkrato. Tačiau cheminių priemonių naudojimas turėtų būti kraštutinė priemonė, pirmenybę teikiant agrotechninėms prevencijos priemonėms.
Kitos grybinės ligos
Be rūdžių, uoginę jonažolę gali pažeisti ir kitos grybinės ligos, tokios kaip miltligė. Ji pasireiškia kaip baltas, miltuotas apnašas ant lapų, jaunų ūglių ir net žiedų. Dažniausiai miltligė plinta karštu ir sausu oru, esant dideliems dienos ir nakties temperatūrų svyravimams. Pažeisti lapai deformuojasi, džiūsta ir krenta, o augalas skursta. Prevencijos priemonės yra panašios kaip ir rūdžių atveju – gera oro cirkuliacija, saikingas tręšimas azotu ir tinkamas laistymas.
Daugiau straipsnių šia tema
Atsiradus miltligei, galima išbandyti liaudiškas priemones. Efektyvus gali būti purškimas pienių, asiūklių ar česnakų ištrauka. Taip pat padeda purškimas kalcinuotos sodos (1 arbatinis šaukštelis), ūkiško muilo (truputis) ir vandens (1 litras) tirpalu. Jei liga labai išplitusi, tenka griebtis fungicidų. Svarbu purkšti vos pastebėjus pirmuosius požymius, nes vėliau su liga kovoti daug sunkiau.
Kartais, ypač esant per dideliam drėgmės pertekliui ir prastam drenažui, augalą gali pažeisti šaknų puvinys. Tai labai pavojinga liga, nes pažeidžiama pati svarbiausia augalo dalis – šaknys. Augalas pradeda vysti, gelsti, nors dirva yra drėgna. Iškasus tokį augalą, matyti pajuodusios, minkštos ir lengvai trūkinėjančios šaknys. Išgelbėti stipriai pažeistą augalą beveik neįmanoma. Geriausia prevencija – užtikrinti gerą dirvožemio drenažą sodinimo metu.
Dėmėtligės – tai dar viena grybinių ligų grupė, galinti pažeisti uoginės jonažolės lapus. Ant lapų atsiranda įvairaus dydžio ir formos rudos, juodos ar pilkšvos dėmės, kurios laikui bėgant didėja, o jų centras gali iškristi. Prevencija ir kontrolės priemonės yra tokios pačios, kaip ir kovojant su kitomis grybinėmis ligomis: pažeistų lapų šalinimas, rudeninis lapų surinkimas ir, esant reikalui, purškimas fungicidais.
Dažniausiai pasitaikantys kenkėjai
Uoginė jonažolė nėra itin mėgstama kenkėjų, tačiau kartais ir ją gali užpulti nepageidaujami svečiai. Vienas iš dažniausių kenkėjų yra amarai. Šie smulkūs, žali, juodi ar kitokių spalvų vabzdžiai kolonijomis apspinta jaunų ūglių viršūnes, pumpurus ir lapų apačią. Siurbdami augalo sultis, jie deformuoja lapus ir ūglius, lėtina augimą. Be to, amarai išskiria lipnų skystį, vadinamą „medaus rasa”, ant kurio gali įsiveisti juodasis suodgrybis, dar labiau alindamas augalą.
Daugiau straipsnių šia tema
Kovoti su amarais galima įvairiais būdais. Nedidelę jų koloniją galima tiesiog nuplauti stipria vandens srove arba sutraiškyti pirštais. Geras būdas yra pritraukti į sodą natūralius amarų priešus – boružes, auksaakes. Tam galima sode auginti juos viliojančius augalus, pavyzdžiui, krapus, kmynus. Iš liaudiškų priemonių efektyvus purškimas ūkiško muilo tirpalu, česnakų ar dilgėlių ištrauka. Jei kenkėjų labai daug, galima naudoti žaliąjį muilą ar kitus insekticidus.
Karštomis ir sausomis vasaromis augalą gali apnikti voratinklinės erkės. Tai labai smulkūs, vos įžiūrimi voragyviai, kurie taip pat siurbia augalo sultis, dažniausiai iš apatinės lapų pusės. Pažeisti lapai pasidengia smulkiais gelsvais taškeliais, praranda spalvą, o vėliau nudžiūsta ir nukrenta. Būdingas požymis – plonytis voratinklis, apraizgantis lapus ir stiebus.
Voratinklinės erkės ypač nemėgsta drėgmės. Todėl geriausia prevencinė priemonė – reguliarus augalų apipurškimas vandeniu karštu oru. Tai ne tik padidina oro drėgmę, bet ir mechaniškai nuplauna kenkėjus. Jei erkės jau išplito, galima naudoti specialias priemones – akaricidus. Svarbu gerai apipurkšti visą augalą, ypač apatinę lapų pusę, kur slepiasi daugiausiai kenkėjų.
Retesni kenkėjai ir problemos
Nors ir retai, bet uoginę jonažolę gali pažeisti tripsai. Tai smulkūs, judrūs vabzdžiai, kurie taip pat siurbia sultis iš lapų ir žiedų. Pažeidimo vietose atsiranda sidabriškų dėmių, lapai deformuojasi. Tripsus aptikti sunku, nes jie yra labai maži ir greiti. Kovai su jais naudojami sisteminiai insekticidai. Geras prevencijos būdas – piktžolių naikinimas aplink augalus, nes tripsai dažnai jose dauginasi.
Kartais ant augalo galima pastebėti miltuotuosius skydamarius. Tai vabzdžiai, padengti baltu, į vatą panašiu apvalkalu. Jie telkiasi lapų pažastyse, ant stiebų ir siurbia augalo sultis. Kovoti su jais gana sudėtinga, nes vaškinis apvalkalas apsaugo juos nuo kontaktinių insekticidų. Nedidelę koloniją galima nuvalyti spiritu suvilgytu vatos tamponu. Esant didesniam paplitimui, naudojami sisteminiai insekticidai, kurie patenka į augalo sultis ir taip nunuodija kenkėjus.
Fiziologinės problemos, nesusijusios su ligomis ar kenkėjais, taip pat gali paveikti augalo išvaizdą. Pavyzdžiui, lapų pageltimas (chlorozė) gali būti sukeltas ne tik ligų, bet ir maistinių medžiagų, ypač geležies ar magnio, trūkumo. Tai dažnai nutinka per daug kalkinguose, šarminiuose dirvožemiuose. Tokiu atveju reikia parūgštinti dirvą ir patręšti augalą trūkstamais mikroelementais.
Staigus lapų kritimas gali būti augalo reakcija į stresą, pavyzdžiui, staigų aplinkos sąlygų pasikeitimą, persodinimą, didelę sausrą ar perlaistymą. Svarbu išsiaiškinti streso priežastį ir ją pašalinti. Jei augalas buvo persodintas, jam tiesiog reikia laiko adaptuotis. Jei problema yra netinkamas laistymas, reikia sureguliuoti drėgmės režimą. Dažniausiai, pašalinus streso faktorių, augalas atsigauna.
Prevencinių priemonių svarba
Geriausia kova su ligomis ir kenkėjais – tai prevencija. Sveikas, stiprus ir gerai prižiūrimas augalas yra daug atsparesnis bet kokiems neigiamiems veiksniams. Todėl svarbiausia yra sukurti optimalias auginimo sąlygas: parinkti tinkamą vietą, paruošti derlingą ir gerai drenuojamą dirvožemį, užtikrinti subalansuotą laistymą ir tręšimą. Tinkamas genėjimas taip pat yra svarbi prevencinė priemonė, nes jis užtikrina gerą oro cirkuliaciją krūmo viduje ir sumažina grybinių ligų plitimo riziką.
Reguliari sodo apžiūra yra būtina. Bent kartą per savaitę reikėtų atidžiai apžiūrėti savo augalus, atkreipiant dėmesį į lapų spalvą, ūglių būklę, ieškant bet kokių neįprastų dėmių, apnašų ar kenkėjų. Kuo anksčiau problema pastebima, tuo lengviau ją išspręsti, dažnai net neprireikiant cheminių priemonių. Pastebėjus pirmuosius ligos požymius, pažeistas dalis reikia nedelsiant pašalinti ir sunaikinti.
Sodo higiena yra dar vienas svarbus prevencijos aspektas. Rudenį būtina kruopščiai surinkti ir sudeginti visus nukritusius lapus, ypač tų augalų, kurie sirgo. Tai padeda sunaikinti žiemojančius ligų sukėlėjus ir kenkėjų kiaušinėlius. Taip pat svarbu reguliariai ravėti piktžoles, nes jos ne tik konkuruoja dėl maisto medžiagų ir vandens, bet ir gali būti ligų bei kenkėjų platintojos.
Naudojant sodo įrankius, tokius kaip sekatoriai ar žirklės, svarbu juos dezinfekuoti, ypač pereinant nuo vieno augalo prie kito. Tai galima padaryti spiritu ar kitu dezinfekciniu skysčiu. Taip išvengsite ligų pernešimo nuo sergančio augalo sveikam. Šios paprastos, bet veiksmingos priemonės padės išlaikyti jūsų uoginę jonažolę ir visą sodą sveiką bei gražų.
