Tankiažiedė erškėtrožė yra išskirtinai atspari šalčiui ir puikiai prisitaikiusi ištverti net ir atšiaurias žiemas. Dėl savo genetinio palikimo, siekiančio laukinius protėvius, šis augalas nereikalauja sudėtingo ir varginančio dengimo, kuris būtinas daugeliui šiuolaikinių rožių veislių. Tačiau, norint užtikrinti, kad krūmas sėkmingai peržiemos ir pavasarį džiugins gausiu augimu bei žydėjimu, ypač pirmaisiais metais po pasodinimo ar auginant jį atšiauresnio klimato zonose, verta atlikti kelis paprastus paruošiamuosius darbus rudenį. Tinkamas paruošimas žiemai padeda augalui sukaupti jėgas, apsaugo nuo galimų pažeidimų ir užtikrina sėkmingą startą naujame sezone.
Pasiruošimas žiemai prasideda dar vasaros pabaigoje. Nuo rugpjūčio mėnesio nebetręšk augalo azoto trąšomis, kurios skatina naujų ūglių augimą. Šie jauni, nesumedėję ūgliai yra labai jautrūs šalčiui ir greičiausiai nušals, be reikalo išeikvodami augalo energiją. Vietoj to, vasaros pabaigoje ar ankstyvą rudenį galima patręšti kalio trąšomis, kurios padeda ūgliams geriau subręsti, sumedėti ir padidina bendrą augalo atsparumą šalčiui. Taip pat svarbu palaipsniui mažinti laistymą, leidžiant augalui natūraliai pereiti į ramybės būseną.
Vėlyvą rudenį, jau nukritus lapams ir prieš pat nuolatines šalnas, atlik sanitarinį valymą. Išgrėbk ir sunaikink visus nukritusius lapus aplink krūmą, nes juose gali žiemoti ligų sukėlėjai ir kenkėjai. Šis paprastas veiksmas ženkliai sumažina infekcijų riziką pavasarį. Taip pat apžiūrėk krūmą ir iškirpk visus akivaizdžiai silpnus, pažeistus ar ligotus stiebus. Stipresnio genėjimo rudenį atlikti nerekomenduojama, geriau tai palikti pavasariui.
Pagrindinė apsaugos priemonė, kuri naudinga net ir šiam šalčiui atspariam augalui, yra mulčiavimas. Prieš užšąlant žemei, aplink krūmo pagrindą supilk maždaug 15-20 cm aukščio kauburėlį iš durpių, komposto, sausų lapų ar pjuvenų. Šis mulčio sluoksnis apsaugo pačią jautriausią augalo dalį – šaknies kaklelį ir apatinius pumpurus – nuo didelių temperatūros svyravimų, staigių atšilimų ir atšalimų bei gilaus įšalo. Pavasarį, kai nebelieka stiprių šalnų pavojaus, šį kauburėlį reikia atsargiai išsklaidyti.
Jaunų augalų paruošimas pirmai žiemai
Jauni, pirmaisiais metais sode augantys tankiažiedės erškėtrožės krūmai yra jautresni žiemos iššūkiams nei subrendę augalai. Jų šaknų sistema dar nėra pilnai išsivysčiusi ir giliai įsiskverbusi į dirvožemį, todėl jie yra labiau pažeidžiami šalčio. Dėl šios priežasties jaunų augalų paruošimui žiemai reikėtų skirti šiek tiek daugiau dėmesio. Svarbiausia užtikrinti gerą šaknų zonos apsaugą.
Rudenį, prieš pat šalčius, jaunų krūmų pagrindus būtina apkaupoti. Supilk storą (apie 20-25 cm) purios žemės, durpių ar komposto kauburėlį. Tai yra pati svarbiausia apsaugos priemonė, kuri apsaugos gyvybiškai svarbias augalo dalis net ir tuo atveju, jei antžeminė dalis apšals. Šis sluoksnis veikia kaip izoliacija, neleidžianti žemei aplink šaknis giliai įšalti ir apsauganti nuo temperatūros svyravimų.
Be apkaupimo, jaunus augalus, ypač pasodintus vėjuotoje vietoje, galima papildomai pridengti. Po to, kai žemė jau šiek tiek įšąla, krūmą galima apdėti eglišakėmis. Eglišakės gerai sulaiko sniegą, kuris yra geriausias natūralus izoliatorius, ir apsaugo nuo žvarbaus žiemos vėjo bei intensyvios pavasarinės saulės, kuri gali sukelti „fiziologinę sausrą”, kai šaknys dar negali paimti vandens iš įšalusios žemės, o antžeminė dalis jau garina drėgmę.
Venk naudoti polietileno plėvelę ar kitas orui nepralaidžias medžiagas, nes po jomis kaupiasi drėgmė, augalas gali „iššusti” per atlydžius ir atsiranda puikios sąlygos plisti grybinėms ligoms. Geriausios dengimo medžiagos yra tos, kurios leidžia augalui kvėpuoti, pavyzdžiui, agrotekstilė, maišinis audinys ar eglišakės. Tačiau daugeliu atvejų tankiažiedei erškėtrožei, net ir jaunai, pilnai pakanka gero šaknų apkaupimo.
Apsauga nuo sniego ir ledo pažeidimų
Nors sniegas yra puiki izoliacinė medžiaga, sauganti augalus nuo šalčio, sunkus ir šlapias sniegas gali padaryti ir žalos. Didelis kiekis šlapio sniego gali išlaužyti ar deformuoti tankiažiedės erškėtrožės šakas. Norint to išvengti, rudenį galima atsargiai surišti krūmo šakas, kad jis taptų kompaktiškesnis. Tam naudok minkštą virvę ar audinio juostą, kad nepažeistum žievės. Surištas krūmas ne tik geriau atlaiko sniego svorį, bet ir yra lengviau apdengiamas, jei nuspręstumėte tai daryti.
Po gausaus snygio, ypač jei sniegas šlapias, naudinga atsargiai nupurtyti jo perteklių nuo šakų. Daryk tai atsargiai, nelaužydamas suledėjusių šakų. Tai ypač svarbu, jei krūmas nebuvo surištas. Taip sumažinsi riziką, kad šakos lūš neatlaikiusios svorio. Tačiau purus ir lengvas sniegas yra augalo draugas, todėl jo specialiai valyti nereikia – kuo didesnė sniego danga, tuo šilčiau augalo šaknims.
Ledo sluoksnis, susidarantis po lijundros ar atlydžio ir vėlesnio atšalimo, gali būti pavojingas. Ledas apsunkina šakas ir gali jas nulaužti. Be to, po ledo sluoksniu augalas nekvėpuoja. Bandyti nudaužyti ledą nuo šakų yra labai rizikinga, nes galima jas lengvai pažeisti. Geriausia tokiu atveju tiesiog laukti, kol ledas nutirps natūraliai. Būtent todėl svarbus yra prevencinis krūmo surišimas, kuris padaro šakas atsparesnes tokiems išbandymams.
Pavasarį, nutirpus sniegui, atlik kruopščią apžiūrą. Pašalink visas per žiemą nulūžusias, įskilusias ar kitaip mechaniškai pažeistas šakas. Švarus ir aštrus pjūvis padės augalui greičiau užgydyti žaizdas ir apsaugos nuo infekcijų patekimo. Šis sanitarinis genėjimas yra pirmasis darbas, kurį reikėtų atlikti prižiūrint erškėtrožę po žiemos.
Pavojai pavasarį ir augalo „žadininimas”
Vienas didžiausių pavojų tankiažiedei erškėtrožei kyla ne žiemą, o ankstyvą pavasarį. Staigūs atšilimai, po kurių seka šalnos, gali pakenkti per anksti iš ramybės būsenos pabudusiems augalams. Ypač pavojinga yra intensyvi pavasario saulė, kuri kaitina tamsius augalo stiebus, skatindama sulčių judėjimą, tuo tarpu šaknys vis dar yra įšalusioje žemėje ir negali tiekti vandens. Dėl šio disbalanso augalas gali tiesiog išdžiūti. Šis reiškinys vadinamas „fiziologine sausra”.
Norint apsaugoti augalą nuo pavasarinės saulės, ypač jei jis auga atviroje, saulėtoje vietoje, galima jį pridengti agroplėvele ar kita orui pralaidžia, šviesia medžiaga. Tai atspindės saulės spindulius ir neleis stiebams perkaisti. Anksčiau minėtas apdengimas eglišakėmis taip pat atlieka šią funkciją. Apsaugą reikia nuimti palaipsniui, kai žemė jau atitirpsta ir naktimis nebesitikima stiprių šalnų.
Mulčio kauburėlį, supiltą rudenį, taip pat reikia atskleisti laiku. Neskubėk to daryti per anksti, nes grįžtančios šalnos gali pakenkti jautriam šaknies kakleliui. Tačiau ir per ilgai delsti negalima, nes po mulčiu žemė lėčiau atšyla, o stiebų pagrindas gali pradėti šusti ir pūti. Geriausias laikas atskleisti mulčą yra tada, kai jau praeina didžiausių šalnų pavojus, geriausia tai daryti apsiniaukusią dieną.
Po žiemos augalą reikia palaipsniui „žadinti”. Atskleidus mulčą ir atlikus sanitarinį genėjimą, naudinga gausiai palieti krūmą šiltu vandeniu. Tai padės greičiau atitirpti žemei aplink šaknis ir paskatins jas pradėti aktyvią veiklą. Pirmąjį tręšimą atlik tik tada, kai pamatysi akivaizdžius augimo požymius – sprogstančius pumpurus. Per ankstyvas tręšimas gali paskatinti augimą, kai dar yra šalnų pavojus.
📷No machine-readable author provided. Svdmolen assumed (based on copyright claims)., CC BY-SA 3.0, via Wikimedia Commons
