Svarainių auginimas sode prasideda nuo sėkmingo pasodinimo ir tinkamo dauginimo būdo pasirinkimo. Šis procesas reikalauja tam tikrų žinių ir kruopštumo, tačiau rezultatas – sveikas, gausiai derantis augalas – atperka visas pastangas. Norint, kad svarainis gerai prigytų ir sėkmingai augtų, būtina parinkti tinkamą vietą, paruošti dirvožemį ir laikytis sodinimo technologijos. Taip pat svarbu žinoti pagrindinius dauginimo metodus, kurie leidžia išsaugoti vertingas veislės savybes arba išauginti naujus augalus iš sėklų. Sėkmingas startas yra pusė darbo, todėl šiame straipsnyje detaliai aptarsime, kaip teisingai sodinti ir dauginti šiuos vertingus sodo augalus.
Svarainių sodinukus geriausia sodinti pavasarį (balandžio mėnesį) arba rudenį (rugsėjo pabaigoje – spalio mėnesį). Rudeninis sodinimas dažnai laikomas pranašesniu, nes per žiemą augalas spėja geriau įsitvirtinti, o pavasarį anksčiau pradeda vegetuoti. Tačiau, jei žiemos yra labai šaltos ir besniegės, jauni sodinukai gali apšalti, todėl tokiuose regionuose saugiau sodinti pavasarį. Sodinant pavasarį, svarbu suspėti tai padaryti, kol dar neišsprogę pumpurai. Nesvarbu, kada sodinsite, svarbiausia pasirinkti kokybišką, sveiką sodinuką su gerai išsivysčiusia šaknų sistema ir be matomų pažeidimų.
Vieta svarainiams turi būti parinkta labai atsakingai, nes jie vienoje vietoje gali augti ir derėti kelis dešimtmečius. Jiems reikia saulėtos, šiltos ir nuo šaltų vėjų apsaugotos vietos. Geriausiai tinka pietinė ar pietvakarinė sodo pusė. Dirvožemis turėtų būti derlingas, laidus orui ir vandeniui, geriausiai – priemolis ar priesmėlis. Svarbu, kad gruntinis vanduo nebūtų aukščiau nei 1,5-2 metrai, nes svarainiai nepakenčia užmirkimo. Prieš sodinant, dirvą reikia gerai paruošti: giliai perkasti, išrinkti piktžolių šaknis ir patręšti organinėmis trąšomis.
Sodinimo duobė turėtų būti ruošiama iš anksto, bent prieš kelias savaites. Jos dydis priklauso nuo sodinuko šaknų sistemos, bet paprastai kasama apie 60-80 cm pločio ir 50-60 cm gylio duobė. Į duobės dugną rekomenduojama įberti drenažo sluoksnį (žvyro, skaldos), ypač jei dirva sunkesnė. Duobė užpildoma derlingu žemės mišiniu, kuris paruošiamas sumaišant viršutinį dirvožemio sluoksnį su kompostu, perpuvusiu mėšlu, durpėmis ir, jei reikia, trupučiu kompleksinių mineralinių trąšų. Šis mišinys užtikrins jaunajam augalui pakankamą maisto medžiagų kiekį pirmaisiais augimo metais.
Sodinimo procesas
Prieš sodinant, sodinuko šaknis rekomenduojama apžiūrėti ir, jei yra pažeistų ar apdžiūvusių, jas atsargiai apkarpyti aštriu sekatoriumi iki sveikos vietos. Taip pat naudinga pamirkyti šaknis vandenyje kelias valandas, kad jos prisigertų drėgmės. Sodinant į paruoštą duobę, centre supilamas kauburėlis derlingos žemės, ant kurio tolygiai paskleidžiamos sodinuko šaknys. Svarbu atkreipti dėmesį į sodinimo gylį: šaknies kaklelis (vieta, kur šaknys pereina į kamieną) turi būti 3-5 cm virš žemės lygio. Per giliai pasodintas augalas gali skursti ir vėliau pradėti derėti.
Užpylus duobę žemėmis, jas reikia švelniai suspausti, kad neliktų oro tarpų aplink šaknis. Aplink pasodintą medelį suformuojamas nedidelis žemės pylimėlis, kuris padės sulaikyti vandenį laistant. Po pasodinimo augalą būtina gausiai palaistyti (išpilant apie 2-3 kibirus vandens), net jei dirva yra drėgna. Vanduo padeda žemėms geriau priglusti prie šaknų. Po laistymo, kai vanduo susigeria, pomedį rekomenduojama pamulčiuoti durpėmis, kompostu ar pjuvenomis. Mulčias padės išlaikyti drėgmę, neleis augti piktžolėms ir apsaugos šaknis nuo temperatūros svyravimų.
Jei sodinukas yra aukštas, ypač jei auginamas kaip medelis, jį reikėtų pririšti prie atraminio kuoliuko. Kuoliukas įkalamas į duobę prieš sodinant, šiek tiek nuošaliau nuo centro, kad nepažeistų šaknų. Sodinukas prie kuoliuko rišamas laisva kilpa (aštuoniuke), kad augdamas kamienas nebūtų veržiamas. Atrama apsaugos jauną medelį nuo stipraus vėjo ir padės jam augti tiesiam. Pirmaisiais metais po pasodinimo svarbu reguliariai laistyti jauną augalą, ypač sausringais periodais.
Sodinant kelis svarainius, svarbu išlaikyti tinkamus atstumus tarp jų. Atstumai priklauso nuo veislės augumo ir formuojamo vainiko tipo. Tarp medelio formos svarainių rekomenduojama palikti 3-4 metrų atstumą, o tarp krūmų – apie 2-3 metrus. Tinkami atstumai užtikrins, kad suaugę augalai turės pakankamai erdvės, šviesos ir maistinių medžiagų, o tai teigiamai paveiks jų derlingumą ir ilgaamžiškumą. Be to, bus lengviau atlikti priežiūros darbus ir nuimti derlių.
Dauginimas sėklomis
Svarainius galima dauginti sėklomis, tačiau šis metodas dažniausiai naudojamas selekcijoje, siekiant išvesti naujas veisles, arba auginant poskiepius skiepijimui. Iš sėklų išauginti augalai ne visada paveldi motininio augalo savybes, ypač jei tai buvo hibridinė veislė. Jie gali skirtis vaisių dydžiu, skoniu, atsparumu ligoms, o derėti pradeda daug vėliau, paprastai tik po 6-8 metų. Nepaisant to, tai yra įdomus ir paprastas būdas išsiauginti naują augalą.
Sėklas reikia išimti iš gerai sunokusių, sveikų vaisių rudenį. Jas reikia gerai nuplauti nuo minkštimo likučių ir išdžiovinti. Kad sėklos sudygtų, joms būtinas stratifikavimas – dirbtinis žiemos periodo imitavimas. Tam sėklos sumaišomos su drėgnu smėliu, durpėmis ar pjuvenomis ir dedamos į plastikinį maišelį ar indelį. Mišinys laikomas vėsioje vietoje, pavyzdžiui, šaldytuve ar rūsyje, esant 1-5 °C temperatūrai, maždaug 3-4 mėnesius. Periodiškai reikia patikrinti drėgmę ir, jei reikia, sudrėkinti.
Pavasarį, pasibaigus stratifikacijos periodui, sėklos sėjamos į paruoštą lysvę sode arba į daigyklas. Sėjama maždaug 1-2 cm gyliu. Dirva turi būti puri, derlinga ir nuolat drėgna. Sudygus daigeliams ir jiems šiek tiek paaugus, juos reikia išretinti, paliekant stipriausius. Per pirmąjį sezoną sėjinukai užauga nedideli, todėl jiems reikalinga kruopšti priežiūra: reguliarus laistymas, piktžolių ravėjimas ir apsauga nuo ligų.
Kitą pavasarį paaugusius sėjinukus galima persodinti į nuolatinę augimo vietą arba į „mokyklėlę”, kur jie bus auginami dar vienerius ar dvejus metus, kol sustiprės. Iš sėklų išauginti svarainiai paprastai būna atsparesni ir ilgaamžiškesni, geriau prisitaikę prie vietos klimato sąlygų. Nors tenka ilgai laukti pirmojo derliaus ir rezultatas gali būti nenuspėjamas, tai yra puikus būdas eksperimentuoti ir galbūt atrasti naują, įdomią svarainio formą.
Vegetatyvinis dauginimas
Vegetatyvinis dauginimas leidžia išsaugoti visas motininio augalo veislės savybes. Vienas iš populiariausių būdų yra dauginimas atlankomis. Pavasarį reikia pasirinkti ilgą, sveiką, lankstų vienmetį arba dvimetį ūglį, augantį arčiau žemės. Po juo iškasamas negilus griovelis, į kurį ūglis prilenkiamas ir pritvirtinamas mediniais kabliukais. Toje vietoje, kur ūglis liečiasi su žeme, galima šiek tiek įpjauti žievę – tai paskatins šaknų formavimąsi. Prilenkta vieta užberiama derlinga žeme, o ūglio viršūnė paliekama paviršiuje ir pririšama prie kuoliuko vertikalioje padėtyje.
Visą vasarą prilenktą vietą reikia palaikyti drėgną. Rudenį arba kitą pavasarį, kai atlanka gerai įsišaknija, ją galima atskirti nuo motininio augalo ir pasodinti į nuolatinę vietą. Šis metodas yra labai patikimas ir paprastas, nereikalaujantis specialių įgūdžių. Taip padauginti augalai pradeda derėti anksčiau nei išauginti iš sėklų, paprastai po 3-4 metų. Tai puikus būdas padauginti patikusią svarainio veislę savo sode.
Kitas vegetatyvinio dauginimo būdas yra dauginimas auginiais. Tam naudojami sumedėję arba žalieji auginiai. Sumedėję auginiai ruošiami vėlai rudenį arba žiemos pradžioje, nupjovus sveikus vienmečius ūglius. Ūgliai supjaustomi maždaug 20-30 cm ilgio auginiais. Apatinis pjūvis daromas įstrižas, po pumpuru, o viršutinis – tiesus, virš pumpuro. Paruošti auginiai surišami į ryšulėlius ir iki pavasario laikomi vėsiai, įkasti į drėgną smėlį ar durpes. Pavasarį jie sodinami į paruoštą lysvę taip, kad virš žemės liktų tik 1-2 pumpurai.
Dauginimas žaliaisiais auginiais atliekamas vasaros pradžioje, intensyvaus augimo metu. Pjaunami 10-15 cm ilgio auginiai iš ūglių viršūnių. Apatiniai lapai pašalinami, paliekant tik 2-3 viršutinius, kuriuos galima perpus patrumpinti, siekiant sumažinti drėgmės garinimą. Auginių apatiniai galai pamerkiami į šaknijimąsi skatinantį tirpalą ir sodinami į daigyklą su puriu substratu (durpių ir smėlio mišiniu). Daigykla pridengiama plėvele ar stiklu, siekiant palaikyti aukštą oro drėgmę. Auginius reikia reguliariai vėdinti ir purkšti vandeniu. Įsišakniję auginiai kitą pavasarį persodinami į nuolatinę vietą.
Skiepijimas
Skiepijimas yra pagrindinis būdas pramoniniuose soduose ir medelynuose dauginti veislinius svarainius. Šis metodas leidžia greitai gauti derantį augalą su norimomis savybėmis. Skiepijimui naudojamas poskiepis (augalas su šaknų sistema) ir įskiepis (skiepūglis arba akutė nuo veislinio augalo). Svarainių poskiepiais dažniausiai naudojami iš sėklų išauginti paprastojo svarainio (Cydonia oblonga) sėjinukai. Jie užtikrina gerą suderinamumą ir ilgaamžiškumą. Kartais svarainiai skiepijami ir į gudobelės ar šermukšnio poskiepius, tačiau toks suderinamumas ne visada būna geras.
Populiariausias skiepijimo būdas – akiavimas arba skiepijimas miegančia akute, atliekamas vasaros pabaigoje (liepos pabaigoje – rugpjūčio mėnesį). Nuo veislinio svarainio vienmečio ūglio nupjaunamas pumpuras (akutė) su nedideliu žievės gabalėliu. Poskiepio kamienelyje, netoli šaknies kaklelio, padaromas T formos pjūvis ir atsargiai atlenkiama žievė. Į pjūvį įstatoma akutė ir tvirtai aprišama specialia skiepijimo juostele, paliekant atvirą patį pumpurą. Jei akutė prigyja, pavasarį ji pradeda augti, o virš jos esanti poskiepio dalis nupjaunama.
Kitas skiepijimo būdas – skiepijimas skiepūgliu, kuris atliekamas pavasarį, prasidėjus sulčių judėjimui. Skiepūgliai (vienmečių ūglių atkarpos su 2-3 pumpurais) ruošiami iš anksto, žiemą, ir laikomi vėsiai. Yra daug skirtingų skiepijimo būdų (sudūrimu, pagerintu sudūrimu, po žieve, į skeltuką), kurių pasirinkimas priklauso nuo poskiepio ir įskiepio storio. Svarbiausia taisyklė – kad sutaptų poskiepio ir įskiepio brazdo sluoksniai, nes per juos vyksta suaugimas. Skiepijimo vieta tvirtai aprišama ir aptepama sodo tepalu.
Sėkmingai prigijęs įskiepis greitai pradeda augti ir suformuoja naują vainiką. Skiepijimo būdu padauginti svarainiai pradeda derėti jau po 2-4 metų. Šis metodas reikalauja tam tikrų įgūdžių ir praktikos, tačiau leidžia greitai ir efektyviai padauginti vertingas veisles. Be to, į vieną medį galima įskiepyti kelias skirtingas veisles ir taip nedideliame plote turėti įvairesnį derlių.
