Nors skroblalapis šermukšnis laikomas gana atspariu ir ištvermingu medžiu, jis, kaip ir kiti sodo augalai, nėra visiškai apsaugotas nuo įvairių ligų ir kenkėjų. Savalaikis problemų atpažinimas ir tinkamų apsaugos priemonių taikymas yra būtina sąlyga norint išlaikyti medį sveiką, dekoratyvų ir derlingą. Ignoruojant pirmuosius ligų ar kenkėjų antplūdžio požymius, rizikuojama ne tik prarasti derlių, bet ir netekti viso medžio. Todėl kiekvienam sodininkui, auginančiam šį vertingą augalą, svarbu turėti pagrindinių žinių apie galimas grėsmes ir kovos su jomis būdus.
Ligos ir kenkėjai gali pakenkti visoms medžio dalims: šaknims, kamienui, šakoms, lapams, žiedams ir vaisiams. Jų plitimą dažnai skatina netinkamos auginimo sąlygos: per drėgnas oras, prasta oro cirkuliacija lajoje, maistinių medžiagų trūkumas ar perteklius, mechaniniai pažeidimai. Silpnesni, streso paveikti medžiai yra daug jautresni infekcijoms ir kenkėjų atakoms, todėl geriausia apsauga yra tinkama agrotechnika ir medžio stiprinimas.
Integruota augalų apsauga, apimanti prevencines, agrotechnines, biologines ir, kraštutiniu atveju, chemines priemones, yra efektyviausias būdas kontroliuoti ligas ir kenkėjus. Svarbiausia yra prevencija: tinkamas genėjimas, rudeninis sodo tvarkymas, sveikų sodinukų pasirinkimas. Reguliari medžio apžiūra leidžia pastebėti problemą ankstyvoje stadijoje, kai ją dar galima lengvai suvaldyti.
Šiame straipsnyje apžvelgsime dažniausiai pasitaikančias skroblalapio šermukšnio ligas ir kenkėjus. Išmoksime atpažinti jų sukeliamus simptomus, suprasime jų vystymosi ciklus ir aptarsime efektyviausius prevencijos bei kontrolės metodus. Šios žinios padės jums apsaugoti savo medžius ir užtikrinti, kad jie ilgus metus džiugintų jus savo grožiu ir gausiu derliumi.
Dažniausiai pasitaikančios grybinės ligos
Grybinės ligos yra viena didžiausių grėsmių skroblalapiam šermukšniui, ypač lietingomis ir šiltomis vasaromis. Viena iš tokių ligų yra šermukšnių rauplės. Ši liga pažeidžia lapus ir vaisius. Ant lapų atsiranda alyvuogių spalvos, vėliau pajuoduojančios dėmės, lapai deformuojasi ir anksčiau laiko nukrenta. Ant vaisių susidaro tamsios, kamštėjančios dėmės, jie nustoja augti ir tampa nebetinkami vartojimui.
Kita paplitusi liga – miltligė. Jos požymiai – baltas, miltuotas apnašas ant lapų, jaunų ūglių ir net vaisių. Pažeistos dalys nustoja augti, deformuojasi, lapai raukšlėjasi ir džiūsta. Miltligė ypač plinta karštu ir sausu oru, kai yra dideli dienos ir nakties temperatūrų skirtumai. Ši liga silpnina medį ir mažina jo dekoratyvumą bei derlingumą.
Taip pat gali pasitaikyti įvairūs lapų dėmėtliges sukeliantys grybai. Jų požymiai – įvairaus dydžio ir formos rudos, pilkos ar juodos dėmės ant lapų. Stipriai pažeisti lapai pagelsta ir nukrenta anksčiau laiko, todėl sutrinka medžio fotosintezė ir maisto medžiagų kaupimas. Prevencijai svarbu rudenį surinkti ir sunaikinti visus nukritusius lapus, kuriuose žiemoja grybų sporos, bei reguliariai retinti lają, kad pagerėtų oro cirkuliacija.
Kovai su grybinėmis ligomis naudojami fungicidai. Profilaktinis purškimas atliekamas anksti pavasarį, prieš sprogstant pumpurams, naudojant vario preparatus. Vegetacijos metu, pastebėjus pirmuosius ligos požymius, galima purkšti sisteminiais ar kontaktiniais fungicidais. Svarbu laikytis purškimo instrukcijų ir intervalų, kad būtų pasiektas maksimalus efektas ir išvengta neigiamo poveikio aplinkai.
Bakterinės ligos ir prevencija
Pavojingiausia bakterinė liga, galinti pažeisti skroblalapį šermukšnį, kaip ir kitus erškėtinių šeimos augalus, yra bakterinė degligė. Šią ligą sukelia bakterija Erwinia amylovora. Jos simptomai labai būdingi: žiedai, lapai ir jauni ūgliai staiga vysta, pajuoduoja ir atrodo lyg apdeginti ugnimi. Ant ūglių viršūnių dažnai susidaro būdingas „piemens lazdos” išlinkimas. Drėgnu oru ant pažeistų vietų gali pasirodyti bakterijų eksudato lašeliai.
Bakterinė degligė yra ypač pavojinga, nes greitai plinta ir gali pražudyti visą medį. Bakterijos plinta su lietumi, vėju, per vabzdžius ir per užkrėstus sodo įrankius. Efektyvių cheminių vaistų nuo šios ligos praktiškai nėra, todėl svarbiausia yra prevencija ir greitas reagavimas. Pastebėjus pirmuosius simptomus, būtina nedelsiant išpjauti pažeistas šakas, paliekant mažiausiai 30-40 cm sveikos medienos dalį.
Visi genėjimo įrankiai po kiekvieno pjūvio turi būti kruopščiai dezinfekuojami spiritu ar kitu stipriu dezinfekantu, kad liga nebūtų pernešta į sveikas medžio dalis. Visos išpjautos pažeistos šakos turi būti nedelsiant sudegintos, jokiu būdu negalima jų palikti sode ar kompostuoti. Svarbu reguliariai apžiūrėti ne tik savo, bet ir kaimynų sodo augalus, nes liga lengvai plinta iš vieno sodo į kitą.
Prevencinės priemonės apima sveikų, sertifikuotų sodinukų įsigijimą, atsparesnių veislių pasirinkimą (nors skroblalapis šermukšnis yra mažiau jautrus nei kai kurios obelų ar kriaušių veislės) ir subalansuotą tręšimą. Reikėtų vengti per didelio tręšimo azotu, nes tai skatina vešlų, bet neatsparų jaunų ūglių augimą, kurie yra ypač jautrūs infekcijai.
Pagrindiniai kenkėjai ir jų daroma žala
Skroblalapį šermukšnį gali pulti įvairūs kenkėjai, kurie minta jo lapais, žiedais, vaisiais ar čiulpia sultis. Vienas iš dažniausių kenkėjų yra amaras. Amarai telkiasi kolonijomis ant jaunų ūglių viršūnių ir apatinės lapų pusės, siurbdami augalo sultis. Dėl to lapai susisuka, deformuojasi, ūgliai nustoja augti. Be to, amarai išskiria lipnų skystį, vadinamą „lipčiumi”, ant kurio vystosi juodligę sukeliantys grybai, dar labiau kenkiantys augalui.
Voratinklinės erkės yra dar vienas dažnas kenkėjas, ypač iškylantis karštomis ir sausomis vasaromis. Šie smulkūs, vos įžiūrimi voragyviai taip pat siurbia sultis iš lapų. Pažeisti lapai iš pradžių pasidengia smulkiais gelsvais taškeliais, vėliau pagelsta, paruduoja ir nudžiūsta. Esant dideliam erkių antplūdžiui, ant ūglių ir lapų galima pastebėti ploną voratinklį.
Lapus graužiantys kenkėjai, tokie kaip įvairūs vikšrai (pvz., lapsukiai, žiemsprindžiai), gali padaryti nemažai žalos, ypač jauniems medeliams. Jie išgraužia skyles lapuose, o kartais suėda visą lapalakštį, palikdami tik gyslas. Lapsukių vikšrai susuka lapus į vamzdelius ar gniužulus, kuriuose jie gyvena ir maitinasi. Nors suaugusiam medžiui nedidelis lapų praradimas nėra labai pavojingas, stiprus antplūdis gali jį nusilpninti.
Taip pat gali pasitaikyti vaisėdžių, kurių vikšrai įsigraužia į vaisius ir minta jų minkštimu, padarydami juos „kirminuotus” ir netinkamus vartojimui. Kovai su kenkėjais svarbu pasitelkti natūralius jų priešus, pavyzdžiui, boružes, kurios minta amarais. Esant būtinybei, galima naudoti insekticidus, tačiau geriausia rinktis selektyvaus veikimo, kuo mažiau kenkiančius naudingiesiems vabzdžiams.
Integruota apsauga ir prevencinės priemonės
Integruota augalų apsauga yra protingiausias ir tvariausias būdas valdyti ligas ir kenkėjus. Šios strategijos pagrindas yra ne visiškas kenkėjų sunaikinimas, o jų populiacijos palaikymas tokiame lygyje, kad jie nepadarytų didelės ekonominės žalos. Pirmiausia dėmesys skiriamas prevencijai. Tai apima tinkamos veislės ir sveikos sodinamosios medžiagos pasirinkimą, optimalios auginimo vietos parinkimą ir tinkamą agrotechniką.
Svarbi prevencinė priemonė yra sodo higiena. Rudenį būtina kruopščiai surinkti ir sunaikinti visus nukritusius lapus, mumifikuotus vaisius ir nupjautas šakas, nes juose žiemoja daugelio ligų sukėlėjai ir kenkėjų kiaušinėliai. Kamienų balinimas rudenį ne tik apsaugo nuo temperatūrinių įtrūkimų, bet ir sunaikina žievės plyšiuose žiemojančius kenkėjus.
Tinkamas genėjimas yra dar vienas svarbus prevencijos elementas. Reguliariai retinant lają, pašalinant sausas, pažeistas ir susikryžiavusias šakas, užtikrinama gera oro cirkuliacija. Tai padeda lapams greičiau išdžiūti po lietaus ar rasos ir taip sumažina grybinių ligų plitimo riziką. Visi pjūviai turi būti atliekami švariais, aštriais įrankiais, o didesnes žaizdas reikėtų aptepti sodo tepalu.
Biologinės kontrolės metodai, tokie kaip naudingųjų vabzdžių (boružėlių, žiedmusių, auksaakių) pritraukimas į sodą, gali padėti natūraliai reguliuoti amarų ir kitų kenkėjų populiaciją. Tam galima sodinti juos viliojančius augalus, įrengti vabzdžių viešbučius. Cheminiai augalų apsaugos produktai turėtų būti naudojami tik kraštutiniu atveju, kai kitos priemonės yra neveiksmingos, ir griežtai laikantis visų saugumo reikalavimų.
Neinfekcinės ligos ir fiziologiniai sutrikimai
Be infekcinių ligų, kurias sukelia grybai, bakterijos ar virusai, skroblalapį šermukšnį gali varginti ir neinfekcinės, arba fiziologinės, ligos. Jos kyla dėl nepalankių aplinkos sąlygų, netinkamos priežiūros ar maistinių medžiagų disbalanso. Viena dažniausių problemų yra chlorozė – lapų pageltimas dėl chlorofilo gamybos sutrikimo. Ją gali sukelti geležies, magnio ar kitų mikroelementų trūkumas, ypač šarminiuose, kalkinguose dirvožemiuose.
Saulės nudegimai gali pažeisti kamieno ir storųjų šakų žievę. Tai dažniausiai nutinka žiemos pabaigoje arba ankstyvą pavasarį, kai saulė dieną stipriai įšildo tamsią žievę, o naktį temperatūra staigiai krenta. Dėl tokių staigių svyravimų žievė trūkinėja, atsiveria žaizdos, pro kurias gali patekti infekcijos. Apsaugai nuo saulės nudegimų rudenį kamienai balinami kalkių skiediniu.
Vandens trūkumas arba perteklius taip pat sukelia fiziologinius sutrikimus. Dėl sausros vysta lapai, byra vaisių užuomazgos, o ilgalaikis drėgmės perteklius sukelia šaknų puvimą, lapų geltonavimą ir bendrą medžio nykimą. Netinkamas tręšimas, ypač per didelis azoto kiekis, gali sukelti pernelyg vešlų augimą, sumažinti atsparumą šalčiui ir ligoms bei pabloginti vaisių kokybę.
Mechaniniai pažeidimai, atsiradę dėl netinkamo genėjimo, žoliapjovės smūgių į kamieną ar krušos, taip pat yra vartai infekcijoms. Svarbu stengtis išvengti bet kokių žievės pažeidimų, o atsiradusias žaizdas tinkamai sutvarkyti – išlyginti kraštus ir aptepti sodo tepalu. Sveiko medžio palaikymas, užtikrinant optimalias augimo sąlygas, yra geriausia visų fiziologinių sutrikimų prevencija.
