Šilkinės albicijos, dar vadinamos mimozomis arba miegančiais medžiais, sodinimas ir dauginimas yra procesai, reikalaujantys atidumo ir specifinių žinių, tačiau suteikiantys didelį pasitenkinimą, kai sode sužydi šis egzotiškas grožis. Sėkmingas įkurdinimas naujoje vietoje priklauso nuo daugelio veiksnių: tinkamo sodinimo laiko, kruopštaus vietos ir dirvožemio paruošimo bei teisingos sodinuko priežiūros pirmaisiais metais. Dauginimas, nors ir sudėtingesnis, leidžia iš vieno augalo gauti daugiau sodinukų, išsaugant veislės savybes ar eksperimentuojant su sėklomis. Tiek sodinant įsigytą medelį, tiek bandant jį dauginti patiems, svarbiausia yra kantrybė ir nuoseklus botanikos principų taikymas, kuris užtikrins, kad augalas ne tik prigis, bet ir klestės ilgus metus.
Pasiruošimas sodinimui
Prieš pradedant sodinimo darbus, būtina atlikti kruopštų pasiruošimą, kuris padės pamatus sėkmingam medžio augimui. Pirmasis žingsnis – tinkamo sodinuko išsirinkimas. Medelyne ar sodo centre reikėtų rinktis sveiką, gerai išsivysčiusį augalą su stipria šaknų sistema. Atkreipkite dėmesį, ar ant sodinuko nėra ligų ar kenkėjų požymių, mechaninių pažeidimų. Geriausia rinktis konteineriuose augintus sodinukus, nes jų šaknų sistema mažiau pažeidžiama persodinimo metu.
Antras svarbus etapas – tinkamo sodinimo laiko pasirinkimas. Šilkinę albiciją geriausia sodinti pavasarį, kai dirva jau yra atšilusi ir nebėra stiprių šalnų pavojaus. Paprastai tai yra balandžio pabaiga arba gegužės mėnuo. Pavasarį pasodintas medis turės visą šiltąjį sezoną adaptuotis, išleisti naujas šaknis ir sustiprėti prieš pirmąją žiemą. Rudeninis sodinimas yra rizikingesnis, ypač vėsesnio klimato zonose, nes jaunas augalas gali nespėti tinkamai įsitvirtinti ir tapti pažeidžiamas šalčio.
Trečias žingsnis – vietos paruošimas. Kaip jau minėta anksčiau, šilkinė albicija reikalauja saulėtos ir nuo vėjų apsaugotos vietos. Išrinkus tinkamą plotą, reikia išvalyti jį nuo piktžolių ir kitų augalų liekanų. Dirvožemį reikėtų giliai sukasti, kad jis taptų puresnis ir laidesnis orui. Jei dirva yra sunki ir molinga, verta įmaišyti smėlio ar komposto, kad pagerėtų drenažas. Jei dirvožemis labai smėlingas ir nederlingas, jį galima praturtinti kompostu, durpėmis ar derlingu sodo žemės sluoksniu.
Galiausiai, reikia paruošti pačią sodinimo duobę. Ji turi būti mažiausiai du kartus platesnė už sodinuko šaknų gumulą ir šiek tiek gilesnė. Iškastą žemę rekomenduojama sumaišyti su kompostu arba lėto atpalaidavimo trąšomis, skirtomis dekoratyviniams medžiams. Duobės dugne galima įrengti drenažo sluoksnį iš skaldos ar keramzito, ypač jei gruntas yra sunkus ir linkęs užmirkti. Tinkamas pasiruošimas užtikrins, kad sodinimo procesas vyks sklandžiai, o augalas turės geriausias įmanomas sąlygas pradėti augti naujoje vietoje.
Sodinimo procesas žingsnis po žingsnio
Pats sodinimo procesas reikalauja atidumo detalėms. Pirmiausia, atsargiai išimkite sodinuką iš konteinerio, stengdamiesi kuo mažiau pažeisti šaknų gumulą. Jei šaknys yra susipynusios ir auga ratu palei konteinerio sieneles, jas reikėtų švelniai atlaisvinti pirštais arba atsargiai įpjauti keliose vietose. Tai paskatins šaknis augti į šonus, o ne toliau suktis ratu. Niekada nepalikite augalo su sausu šaknų gumulu – jei reikia, prieš sodinant jį galima trumpam pamerkti į vandenį.
Į paruoštos duobės centrą įpilkite šiek tiek paruošto žemės mišinio, suformuodami nedidelį kauburėlį. Ant šio kauburėlio pastatykite sodinuką, ištiesindami jo šaknis į šonus. Įsitikinkite, kad augalas stovi vertikaliai ir tinkamame gylyje. Šaknies kaklelis (vieta, kur kamienas jungiasi su šaknimis) turi būti viename lygyje su aplinkiniu gruntu. Jei pasodinsite per giliai, kamienas gali pradėti pūti, o jei per sekliai – šaknys gali išdžiūti.
Kai sodinukas yra tinkamoje padėtyje, palaipsniui užpildykite duobę paruoštu žemės mišiniu. Kiekvieną kartą užpylus dalį žemės, švelniai ją suspauskite rankomis arba koja, kad neliktų oro kišenių aplink šaknis. Tačiau nepersistenkite, kad dirvožemis netaptų per daug suslėgtas. Užpildę visą duobę, aplink kamieną suformuokite nedidelį žemės pylimą, kuris veiks kaip laistymo baseinėlis ir neleis vandeniui nutekėti į šonus.
Paskutinis ir labai svarbus žingsnis – gausus laistymas. Iškart po pasodinimo medelį reikia palaistyti bent 10-20 litrų vandens. Tai padės dirvožemiui gerai priglusti prie šaknų ir pašalins likusius oro tarpus. Po laistymo dirva gali šiek tiek susėsti, todėl gali prireikti papildomai užpilti žemės. Galiausiai, pomedį rekomenduojama mulčiuoti 5-7 cm storio organinio mulčio sluoksniu, paliekant tarpą aplink kamieną. Mulčias padės išsaugoti drėgmę ir apsaugos jauną augalą.
Dauginimas sėklomis
Šilkinės albicijos dauginimas sėklomis yra įdomus, tačiau kantrybės reikalaujantis procesas. Sėklas galima surinkti rudenį nuo suaugusio medžio, kai subręsta ilgos, plokščios ankštys. Sėklos turi labai kietą apvalkalą, todėl prieš sėją joms reikalinga speciali procedūra, vadinama skarifavimu, siekiant pažeisti apvalkalą ir leisti vandeniui prasiskverbti į vidų. Tai galima padaryti atsargiai įbrėžiant sėklos apvalkalą dilde arba švitriniu popieriumi.
Po skarifavimo sėklas reikia mirkyti karštame (bet ne verdančiame) vandenyje 24 valandas. Vanduo turi palaipsniui atvėsti. Per šį laiką sėklos, kurios yra gyvybingos, turėtų išbrinkti ir padidėti kelis kartus. Išbrinkusias sėklas galima sėti. Sėti geriausia pavasarį į daigyklas ar nedidelius vazonėlius, pripildytus lengvo ir laidaus substrato, pavyzdžiui, durpių ir perlito mišinio.
Sėklas reikia įspausti į substratą maždaug 1 cm gylyje ir užberti plonu žemės sluoksniu. Pasėjus, substratą reikia sudrėkinti ir uždengti daigyklą stiklu ar skaidria plėvele, kad būtų palaikoma pastovi drėgmė ir šiluma – susidarytų mini šiltnamio efektas. Optimali dygimo temperatūra yra apie 20-25 °C. Svarbu reguliariai vėdinti daigyklą, kad neįsimestų pelėsis. Sėklos gali sudygti per kelias savaites, tačiau kartais šis procesas gali užtrukti ir kelis mėnesius.
Sudygsus daigams ir jiems išleidus porą tikrųjų lapelių, dangtį reikia nuimti ir leisti augalams palaipsniui priprasti prie aplinkos sąlygų. Kai daigai pakankamai sustiprėja, juos galima pikuoti į atskirus, didesnius vazonėlius. Jaunus augalus pirmaisiais metais geriausia auginti vazonuose ir laikyti šiltoje, apsaugotoje vietoje. Į nuolatinę vietą sode juos rekomenduojama sodinti tik kitą pavasarį, kai jie bus pakankamai sustiprėję. Iš sėklų išauginti medžiai gali pradėti žydėti po 3-5 metų.
Dauginimas auginiais
Šilkinės albicijos dauginimas auginiais yra greitesnis būdas gauti naują augalą, kuris bus identiškas motininiam augalui. Šiam metodui naudojami pusiau sumedėję auginiai. Geriausias laikas juos ruošti yra vasaros pradžia arba vidurys, kai šių metų ūgliai jau yra šiek tiek sukietėję, bet dar nevisiškai sumedėję. Reikia pasirinkti sveiką, stiprų ūglį ir nupjauti maždaug 10-15 cm ilgio viršūnę. Pjūvį geriausia daryti įstrižai, tiesiai po lapo mazgu.
Paruošus auginį, reikia pašalinti visus apatinius lapus, paliekant tik kelis viršūnėje. Jei palikti lapai yra dideli, juos galima perpjauti pusiau, kad sumažėtų vandens garinimas. Auginio pagrindą rekomenduojama pamirkyti į šaknijimąsi skatinančių miltelių (įsišaknijimo hormono). Tai nėra būtina, bet ženkliai padidina sėkmės tikimybę. Įsišaknijimo hormonai skatina greitesnį ir gausesnį šaknų formavimąsi.
Paruoštus auginius reikia sodinti į vazonėlius su lengvu ir steriliu substratu, pavyzdžiui, durpių ir smėlio arba perlito mišiniu. Auginį reikia įsmeigti į substratą maždaug trečdalį jo ilgio ir švelniai apspausti žemę aplinkui. Pasodinus, substratą reikia sudrėkinti ir visą vazonėlį uždengti skaidriu plastikiniu maišeliu arba permatomu gaubtu, kad būtų sukurta drėgna aplinka. Vazonėlį reikia laikyti šiltoje, šviesioje, bet nuo tiesioginių saulės spindulių apsaugotoje vietoje.
Svarbu palaikyti nuolatinę substrato drėgmę, bet neperlaistyti, ir reguliariai vėdinti, kad išvengtumėte puvimo. Šaknys paprastai susiformuoja per 4-8 savaites. Ženklas, kad auginys sėkmingai įsišaknijo, yra naujų lapelių ar ūglių augimas. Sėkmingai įsišaknijusius augalus galima palaipsniui pripratinti prie normalių aplinkos sąlygų, nuimant gaubtą. Žiemą jaunus augalus geriausia laikyti vėsioje, bet nešąlančioje patalpoje, o į sodą persodinti kitą pavasarį.
Priežiūra po sodinimo ir dauginimo
Tiek pasodinus naują sodinuką, tiek įsišaknijus pačių daugintiems augalams, pirmaisiais metais jiems reikalinga ypatinga priežiūra. Svarbiausias aspektas yra reguliarus laistymas. Dirvožemis aplink jauną augalą turi būti nuolat šiek tiek drėgnas, bet ne šlapias. Reikia stebėti, kad dirva neišdžiūtų, ypač karštomis ir vėjuotomis dienomis. Mulčiavimas padeda išlaikyti drėgmę ir apsaugo nuo piktžolių, kurios konkuruoja su jaunu augalu dėl vandens ir maisto medžiagų.
Jaunus augalus taip pat svarbu apsaugoti nuo žiemos šalčių. Prieš pirmąją žiemą jaunų albicijų kamienus rekomenduojama apvynioti agroplėvele, maišiniu audiniu ar specialia kamienų apsauga. Pomedį reikėtų užpilti storu mulčio, durpių ar sausų lapų sluoksniu, kad būtų apsaugota šaknų sistema nuo įšalo. Vyresni medžiai tampa atsparesni šalčiui, tačiau jaunus augalus pirmaisiais 2-3 metais būtina papildomai saugoti.
Tręšti jaunus augalus pirmaisiais metais reikia atsargiai. Geriausia naudoti lėto atpalaidavimo trąšas pavasarį arba tręšti silpnu organinių trąšų tirpalu. Per didelis trąšų kiekis gali pažeisti jautrias jaunas šaknis. Svarbu reguliariai tikrinti augalus, ar jų nepuola ligos ar kenkėjai. Laiku pastebėjus problemą, ją daug lengviau išspręsti.
Formuojamasis genėjimas pirmaisiais metais paprastai nėra reikalingas, nebent norima pašalinti akivaizdžiai pažeistas ar netinkama kryptimi augančias šakeles. Leiskite augalui natūraliai augti ir stiprėti. Kantrybė ir nuosekli priežiūra bus atlyginta, kai jaunas medelis taps stipriu, sveiku ir gausiai žydinčiu sodo akcentu, kuris džiugins jus daugelį metų.
