Siauralapis bijūnas yra šalčiui atsparus augalas, galintis sėkmingai žiemoti mūsų klimato sąlygomis, tačiau tinkamas paruošimas ramybės periodui yra būtinas norint užtikrinti gausų žydėjimą kitais metais. Pasiruošimas žiemai apima ne tik augalo apdengimą, bet ir visą kompleksą rudeninių darbų, kurie padeda sustiprinti augalą, apsaugoti jį nuo ligų ir paruošti pumpurus ateinančiam pavasariui. Šiame straipsnyje aptarsime pagrindinius žingsnius, kuriuos turėtum atlikti, kad tavo siauralapis bijūnas sėkmingai peržiemotų ir pavasarį vėl džiugintų savo nepakartojamu grožiu.
Ruošiantis žiemai, pirmasis ir vienas svarbiausių darbų yra teisingas antžeminės dalies pašalinimas. Šį darbą reikėtų atlikti vėlyvą rudenį, po pirmųjų stipresnių šalnų, kai lapai natūraliai pagelsta, paruduoja ir pradeda vysti. Negalima skubėti ir nupjauti dar žalių lapų, nes iki pat vegetacijos pabaigos jie vykdo fotosintezę ir kaupia maistines medžiagas šaknyse. Šios atsargos yra gyvybiškai svarbios sėkmingam žiemojimui ir pavasariniam augimui.
Visus stiebus reikia nupjauti aštriu sekatoriumi arba peiliu, paliekant maždaug 5-10 cm aukščio stuobrelius virš žemės paviršiaus. Tai padės ne tik žinoti, kur yra augalas pavasarį, bet ir apsaugos po žeme esančius pumpurus. Po genėjimo būtina kruopščiai surinkti visas nupjautas augalines liekanas – lapus ir stiebus. Jokiu būdu negalima jų palikti sode ar dėti į kompostą, nes ant jų gali žiemoti įvairių ligų, pavyzdžiui, pilkojo kekero, sukėlėjai. Švaros palaikymas yra esminė ligų prevencijos dalis.
Prieš pat žiemą, ypač jei ruduo buvo sausas, naudinga atlikti gausų drėkinamąjį laistymą. Gerai sudrėkintas dirvožemis mažiau įšąla ir geriau apsaugo šaknis nuo šalčio. Šis laistymas padeda augalui išvengti vadinamosios fiziologinės sausros žiemą, kai esant saulėtam, bet šaltam orui augalas garina drėgmę, bet negali jos paimti iš įšalusios žemės. Po šio laistymo daugiau laistyti nebereikia iki pat pavasario.
Rudeninis tręšimas taip pat yra pasiruošimo žiemai dalis. Po žydėjimo, rugpjūčio-rugsėjo mėnesiais, bijūnus reikėtų patręšti fosforo ir kalio trąšomis. Šie elementai stiprina šaknų sistemą, didina augalo atsparumą šalčiui ir skatina žiedinių pumpurų formavimąsi kitam sezonui. Svarbu rudenį nenaudoti azotinių trąšų, kurios skatina augimą ir trukdo augalui laiku pereiti į ramybės būseną.
Mulčiavimas ir augalų dengimas
Mulčiavimas yra pagrindinis būdas apsaugoti siauralapio bijūno šaknis ir pumpurus nuo stiprių šalčių, ypač besniegėmis žiemomis, kai nėra natūralios sniego dangos. Sniegas yra puikus izoliatorius, tačiau juo pasikliauti negalima. Mulčiuoti reikėtų pradėjus pastoviai šalti orui, kai dirvos paviršius jau šiek tiek įšalęs. Per anksti uždengus augalą, kai žemė dar šilta, jis gali pradėti šusti, o tai gali išprovokuoti puvinius.
Mulčiavimui tinka įvairios purios, orui pralaidžios medžiagos. Puikiai tinka sausos durpės, kompostas, perpuvusios pjuvenos, medžių žievė ar net paprasta sodo žemė. Ant augalo centro, kur yra pumpurai, reikia užpilti maždaug 10-15 cm storio sluoksnį šios medžiagos, suformuojant kauburėlį. Nerekomenduojama naudoti šiaudų ar šviežiai nupjautų lapų, nes jie gali pritraukti peles, kurios gali apgraužti bijūnų šaknis.
Ypatingą dėmesį reikėtų skirti jauniems, pirmaisiais metais pasodintiems augalams. Jų šaknų sistema dar nėra tvirta, todėl jie yra jautresni šalčiui. Jaunus augalus dengti yra būtina, net jei prognozuojama šilta žiema. Suaugę, seni kerai yra daug atsparesni ir dažnai gali sėkmingai peržiemoti ir be papildomos dangos, tačiau mulčiavimas jiems taip pat nepakenks, ypač atšiauresniuose regionuose.
Pavasarį, kai sniegas nutirpsta ir nebelieka stiprių šalnų pavojaus, mulčią reikia laiku ir atsargiai nuimti. Negalima su tuo delsti, nes po mulčo sluoksniu augalas gali perkaisti ir pradėti pūti, o jauni daigai gali deformuotis, bandydami prasiskverbti pro storą sluoksnį. Mulčią geriausia nuimti palaipsniui, debesuotą dieną, kad jauni ūgliai išvengtų staigaus saulės šoko. Dalį mulčio (pvz., kompostą ar durpes) galima paskleisti aplink augalą kaip trąšą.
Apsauga nuo graužikų
Žiema yra laikas, kai sodo augalams pavojų gali kelti graužikai, ypač pelės ir pelėnai. Ieškodami maisto, jie gali apgraužti augalų šaknis ir šakniastiebius, taip padarydami didelę žalą. Siauralapių bijūnų mėsingos šaknys jiems yra tikras delikatesas. Ypač didelė rizika kyla, jei augalai žiemai dengiami šiaudais ar lapais, po kuriais graužikai gali įsirengti lizdus.
Norint apsisaugoti nuo graužikų, pirmiausia reikėtų vengti naudoti jiems patrauklias dangas. Vietoj šiaudų geriau rinktis durpes, pjuvenas ar eglišakes. Eglių ar pušų šakos ne tik gerai sulaiko sniegą ir apsaugo nuo šalčio, bet ir atbaido graužikus savo spyglių kvapu. Jomis galima apdėti bijūnų kerus ant mulčio viršaus.
Taip pat galima naudoti įvairias atbaidančias priemones. Aplink augalus galima pabarstyti medžio pelenų arba išdėlioti skudurėlius, suvilgytus beržo degutu ar kita stiprų kvapą turinčia medžiaga. Parduotuvėse galima įsigyti specialių granulių ar ultragarsinių prietaisų, skirtų graužikams atbaidyti. Svarbu reguliariai tikrinti šias priemones ir atnaujinti jas per žiemą.
Rudenį, sutvarkius sodą, svarbu nepalikti jokių augalinių liekanų krūvų, kuriose galėtų slėptis graužikai. Taip pat reikėtų laiku nuimti derliaus likučius. Jei sode yra komposto dėžė, ji turėtų būti tinkamai įrengta, kad netaptų graužikų veisykla. Reguliarus sniego mindžiojimas aplink augalus taip pat gali padėti sugriauti graužikų urvelius ir apsunkinti jų judėjimą.
Žiemojimo problemos ir sprendimai
Viena iš dažniausių problemų žiemą yra iššalimas. Jis įvyksta, kai esant stipriam šalčiui nėra apsauginės sniego dangos. Labiausiai pažeidžiami atsinaujinimo pumpurai, kurie yra arti žemės paviršiaus. Iššalę pumpurai pavasarį neišsprogsta, todėl augalas gali nežydėti arba augti labai silpnai. Geriausias sprendimas yra tinkamas rudeninis mulčiavimas, kuris sukuria papildomą izoliacinį sluoksnį.
Kita problema – iššutimas. Tai atsitinka, kai augalai per anksti arba per šiltai apdengiami rudenį, arba kai pavasarį danga nuimama per vėlai. Po danga susidaro per daug drėgmės ir šilumos, augalas pradeda anksčiau vegetuoti, o pasikeitus oro sąlygoms ir atšalus, jauni ūgliai gali nušalti. Taip pat šiltos ir drėgnos sąlygos yra idealios puviniams plisti. Todėl svarbu laikytis teisingo dengimo ir atidengimo laiko.
Drėgmės perteklius ir stovintis vanduo yra labai pavojingi bijūnams žiemą ir ankstyvą pavasarį. Atlydžių metu arba pavasarį tirpstant sniegui, vanduo gali užlieti kerą. Dėl deguonies trūkumo ir žemos temperatūros šaknys pradeda pūti. Norint to išvengti, bijūnus reikia sodinti šiek tiek paaukštintose vietose arba užtikrinti labai gerą drenažą sodinimo metu. Jei pastebima, kad tam tikroje vietoje nuolat kaupiasi vanduo, rudenį galima iškasti nedidelius griovelius vandeniui nubėgti.
Ledas, susidarantis ant dirvos paviršiaus po atlydžių, taip pat gali pakenkti augalams, nes sutrikdo oro apykaitą. Dėl to augalai gali pradėti „dusti”. Jei susidaro storas ledo sluoksnis, jį reikėtų atsargiai pramušti keliose vietose, kad oras galėtų patekti į dirvą. Tačiau tai daryti reikia labai atsargiai, kad nebūtų pažeisti po ledu esantys pumpurai.
