Siauralapis bijūnas, kaip ir dauguma kitų bijūnų rūšių, yra šviesamėgis augalas, kurio augimui, vystymuisi ir, svarbiausia, gausiam žydėjimui saulės šviesa yra gyvybiškai svarbi. Teisingas vietos parinkimas atsižvelgiant į apšvietimo sąlygas yra vienas iš pamatinių sėkmingo auginimo principų. Nuo to, kiek saulės gaus augalas, tiesiogiai priklausys jo kerelio forma, lapų spalvos intensyvumas ir, žinoma, žiedų skaičius bei dydis. Supratimas apie šio augalo šviesos poreikius padės tau sukurti jam idealias sąlygas ir išvengti nusivylimo dėl menko žydėjimo.
Optimaliam augimui ir žydėjimui siauralapiam bijūnui reikia gauti bent 6 valandas tiesioginės saulės šviesos per dieną. Geriausiai tinka vietos, kurias saulė apšviečia pirmoje dienos pusėje – ryte ir per pietus. Rytinė saulė greitai nudžiovina rasą nuo lapų, o tai sumažina grybelinių ligų, tokių kaip pilkasis kekeras ar miltligė, plitimo riziką. Intensyvi vidurdienio saulė, ypač karštuose regionuose, gali būti šiek tiek per stipri, tačiau siauralapis bijūnas ją toleruoja geriau nei daugelis kitų gėlių.
Pasodinus bijūną saulėtoje vietoje, jis augs kompaktiškesnis, tvirtesniais stiebais, kurie geriau išlaikys žiedų svorį. Lapai bus sodresnės žalios spalvos, o žiedai – ryškesni ir didesni. Saulės šviesa yra būtina fotosintezės procesui, kurio metu augalas pasigamina energiją, reikalingą ne tik esamam augimui, bet ir maistinių medžiagų kaupimui šaknyse kitų metų žydėjimui. Kuo daugiau saulės, tuo daugiau energijos ir, atitinkamai, gausesnis žydėjimas.
Jei augalas gauna pakankamai saulės, jis suformuoja daug žiedinių pumpurų. Trūkstant šviesos, augalas visą energiją skiria lapų ir stiebų auginimui, stengdamasis „ištempti” juos link šviesos šaltinio, todėl žiedų arba visai nebūna, arba jų būna labai mažai. Todėl, jei tavo bijūnas auga vešliai, bet nežydi, pirmiausia reikėtų įvertinti, ar jis gauna pakankamai saulės šviesos.
Planuojant gėlyną, svarbu atsižvelgti ne tik į esamą apšvietimą, bet ir į ateities perspektyvas. Šalia pasodinti maži medeliai ar krūmai po kelerių metų gali užaugti ir pradėti mesti šešėlį ant bijūno. Kadangi bijūnai nemėgsta persodinimo ir vienoje vietoje gali augti dešimtmečius, vietą jiems reikia parinkti labai atsakingai, numatant ilgalaikę perspektyvą. Geriausia juos sodinti atvirose erdvėse, toliau nuo didelių medžių ir pastatų šiaurinės pusės.
Augimas daliniame pavėsyje
Nors siauralapis bijūnas yra saulės mėgėjas, jis gali augti ir daliniame pavėsyje. Daliniu pavėsiu laikoma vieta, kurioje augalas gauna nuo 4 iki 6 valandų tiesioginės saulės per dieną arba yra apšviestas filtruotos šviesos pro medžių lają visą dieną. Augdamas tokiomis sąlygomis, bijūnas gali žydėti, tačiau žydėjimas nebus toks gausus ir įspūdingas kaip saulėkaitoje. Žiedai gali būti smulkesni, o jų spalva – ne tokia intensyvi.
Auginimo daliniame pavėsyje privalumas yra tas, kad žydėjimas gali trukti šiek tiek ilgiau. Saulės atokaitoje žiedai nužydi greičiau, ypač karštu ir sausu oru. Pavėsyje augantys bijūnai taip pat ilgiau išlaiko dekoratyvią lapiją, kuri mažiau nukenčia nuo karštos vasaros saulės. Tai gali būti aktualu pietiniuose regionuose, kur vidurdienio saulė yra ypač kaitri.
Tačiau auginimas pavėsyje turi ir trūkumų. Augalas gali išstypti, jo stiebai tampa silpnesni ir gali prireikti atramų, kad išlaikytų žiedus. Dėl prastesnės oro cirkuliacijos ir lėčiau džiūstančių lapų padidėja grybelinių ligų rizika. Todėl, jei nusprendi sodinti bijūną daliniame pavėsyje, ypač svarbu užtikrinti gerą drenažą ir vengti per tankaus sodinimo.
Jei bijūnas auga pavėsyje ir nežydi, geriausias sprendimas yra jį persodinti į saulėtesnę vietą. Persodinimą geriausia atlikti rudenį, rugpjūčio pabaigoje ar rugsėjį. Nors bijūnai nemėgsta būti judinami, šviesos trūkumo problemos kitaip išspręsti nepavyks. Persodintas į tinkamą vietą, augalas po metų ar dvejų vėl pradės džiuginti gausiu žydėjimu.
Šviesos trūkumo požymiai
Atpažinti, kad siauralapiam bijūnui trūksta šviesos, galima iš kelių akivaizdžių požymių. Pats ryškiausias ir dažniausias simptomas – menkas žydėjimas arba visiškas jo nebuvimas, nepaisant to, kad augalas augina vešlius ir sveikus lapus. Jei suaugęs, 3-4 metų amžiaus keras nežydi, šviesos trūkumas yra labiausiai tikėtina priežastis, ypač jei kitos priežiūros sąlygos yra tinkamos.
Kitas požymis – augalo išvaizda. Trūkstant šviesos, bijūnai linkę tįsti, jų stiebai tampa ilgi, ploni ir silpni. Augalas tarsi stiebiasi link šviesos šaltinio, todėl keras gali tapti retas, netaisyklingos formos. Lapai gali būti šviesesnės žalios spalvos, ne tokie tankūs. Dėl silpnų stiebų net ir keli susiformavę žiedai gali nulinkti iki žemės.
Augalas, augantis per dideliame pavėsyje, tampa jautresnis ligoms. Dėl nuolatinės drėgmės ant lapų ir prastos oro cirkuliacijos jis daug dažniau serga pilkuoju kekeru ir kitomis grybelinėmis ligomis. Lapai gali būti nuolat pažeisti ligų, atrodyti neestetiškai. Taigi, jei pastebi, kad tavo bijūnas nuolat serga, verta įvertinti ir apšvietimo sąlygas.
Galiausiai, bendras augalo gyvybingumas gali būti sumažėjęs. Nors lapija gali atrodyti vešli, augimas gali būti lėtesnis, keras ne toks tankus, kaip turėtų būti. Augalas, negaunantis pakankamai energijos iš saulės, tiesiog skursta ir negali atskleisti viso savo potencialo. Šiuos požymius lengva supainioti su maisto medžiagų trūkumu, tačiau prieš griebiantis trąšų, visada pirmiausia reikėtų patikrinti apšvietimo sąlygas.
Šviesos sąlygų gerinimas
Jei paaiškėja, kad esamoje vietoje bijūnui trūksta šviesos, yra keli būdai situacijai pagerinti. Pats radikaliausias ir efektyviausias būdas – persodinti augalą į naują, saulėtesnę vietą. Kaip jau minėta, tai geriausia daryti rudenį. Nors augalas patirs stresą, ilgalaikėje perspektyvoje tai yra geriausias sprendimas, užtikrinsiantis gerą augimą ir žydėjimą.
Jei persodinti augalo nėra galimybės arba nenorima to daryti, galima pabandyti pagerinti apšvietimą esamoje vietoje. Galbūt įmanoma apgenėti šalia augančius medžius ar krūmus, kurie meta šešėlį. Kartais užtenka pakelti medžio lają arba praretinti per tankias šakas, kad ant gėlyno patektų daugiau saulės spindulių. Šį darbą reikėtų atlikti atsakingai, laikantis teisingų genėjimo principų.
Kartais šešėlį gali mesti ne tik augalai, bet ir sodo statiniai – tvoros, pavėsinės, pastatai. Tokiu atveju sprendimų yra mažiau. Galima apsvarstyti galimybę nudažyti šalia esančią sieną šviesia spalva – tai šiek tiek padidins atspindėtos šviesos kiekį. Tačiau tai yra menka paguoda ir esminės problemos neišspręs.
Taip pat verta atkreipti dėmesį į kaimyninius augalus pačiame gėlyne. Galbūt per arti pasodintos aukštos daugiametės gėlės ar dekoratyviniai žolynai užgožia bijūną. Tokiu atveju reikėtų praretinti gėlyną, persodinant kitus augalus į kitą vietą. Bijūnai mėgsta erdvę, todėl svarbu užtikrinti, kad aplink juos būtų pakankamai vietos ir oro cirkuliacijos.
