Siauralapio bijūno sodinimas ir dauginimas yra atsakingi procesai, nuo kurių priklauso tolesnis augalo augimas, sveikata ir žydėjimo gausa. Nors šis augalas yra ilgaamžis ir nereiklus, teisingas startas yra pusė darbo. Svarbu ne tik pasirinkti tinkamą laiką ir vietą, bet ir tinkamai paruošti dirvožemį bei patį sodmenį. Tinkamai pasodintas bijūnas džiugins tave savo įspūdingais žiedais daugelį metų, nereikalaudamas sudėtingos priežiūros, o sėkmingas dauginimas leis praplėsti šių nuostabių gėlių kolekciją savo ar draugų sode.
Tinkamiausias laikas sodinti ir persodinti siauralapius bijūnus yra ruduo, nuo rugpjūčio pabaigos iki spalio vidurio. Šiuo laikotarpiu augalas jau būna baigęs vegetaciją ir sukaupęs pakankamai maistinių medžiagų šaknyse. Pasodintas rudenį, bijūnas spėja gerai įsišaknyti iki žiemos šalčių ir pavasarį pradeda augti daug anksčiau bei stipriau nei pasodintas pavasarį. Pavasarinis sodinimas taip pat įmanomas, tačiau jį reikėtų atlikti kuo anksčiau, vos tik atšyla žemė, nes vėliau pasodinti augalai sunkiau prigyja ir tais pačiais metais dažniausiai nežydi.
Vieta siauralapiam bijūnui turi būti parinkta labai atsakingai, nes šie augalai nemėgsta persodinimo ir vienoje vietoje gali augti dešimtmečius. Geriausiai tinka saulėta, nuo stiprių vėjų apsaugota vieta. Augalas turėtų gauti bent 6 valandas tiesioginės saulės per dieną, nes tai yra būtina sąlyga gausiam žydėjimui. Taip pat svarbu, kad vietoje, kur augs bijūnas, nesikauptų vanduo, ypač pavasarį tirpstant sniegui, nes šaknų užmirkimas gali sukelti puvinius ir augalo žūtį.
Dirvožemis turi būti derlingas, purus ir gerai drenuotas. Idealus variantas – priemolis su neutralia arba šiek tiek šarmine reakcija (pH 6,5-7,5). Prieš sodinant, dirvą reikia giliai perkasti (bent 50-60 cm gyliu) ir pagerinti. Į sunkią molingą žemę reikėtų įmaišyti smėlio, komposto ir durpių, o į per daug lengvą, smėlingą – molio ir organinių trąšų. Gerai paruošta dirva užtikrins, kad augalas gaus visas reikalingas maistines medžiagas ir deguonį.
Sodinimo procesas
Pats sodinimo procesas reikalauja kruopštumo. Sodinimo duobė turi būti pakankamai erdvi, maždaug 50x50x50 cm dydžio, kad šaknys laisvai tilptų ir turėtų kur plėstis. Duobės dugne patartina įrengti drenažo sluoksnį iš žvyro, skaldos ar keramzito, ypač jei dirvožemis yra sunkesnis. Paruoštą duobę reikia užpildyti derlingu žemės mišiniu, kurį sudaro sodo žemė, kompostas, gerai perpuvęs mėšlas ir truputis kompleksinių mineralinių trąšų su didesniu fosforo ir kalio kiekiu.
Svarbiausias sodinimo momentas – teisingas gylis. Siauralapio bijūno šakniastiebis turi būti pasodintas taip, kad virš viršutinių atsinaujinimo pumpurų (vadinamųjų „akių”) būtų ne daugiau kaip 3-5 cm žemės sluoksnis. Pasodinus per giliai, augalas gali auginti daug lapų, bet nežydėti, o pasodinus per sekliai – pumpurai gali apšalti žiemą. Įstačius šakniastiebį į duobės centrą, reikia atsargiai užpilti jį paruoštu žemės mišiniu, švelniai jį suspaudžiant, kad neliktų oro tarpų.
Po pasodinimo augalą būtina gausiai palaistyti. Vanduo padeda žemei geriau priglusti prie šaknų ir užtikrina gerą kontaktą. Pirmosiomis savaitėmis po sodinimo svarbu stebėti, kad dirvožemis neišdžiūtų, tačiau ir nebūtų perlaistytas. Jei sodinama rudenį, prieš prasidedant šalčiams, jauną augalą rekomenduojama mulčiuoti durpėmis ar kompostu, kad būtų apsaugotas nuo iššalimo.
Pasodinus bijūną, svarbu kantrybė. Pirmaisiais metais augalas visą energiją skiria įsišaknijimui, todėl gali augti lėtai ir nežydėti arba suformuoti vos vieną kitą žiedą. Tikrąjį grožį ir žydėjimo gausą siauralapis bijūnas paprastai pasiekia tik trečiais ar ketvirtais metais po pasodinimo. Todėl nereikėtų nusivilti, jei pirmaisiais metais rezultatai nebus stulbinantys – tinkamai prižiūrimas augalas su laiku atsiskleis visu gražumu.
Dauginimas dalijant kerą
Pats populiariausias ir patikimiausias siauralapių bijūnų dauginimo būdas yra kero dalijimas. Šį darbą, kaip ir sodinimą, geriausia atlikti rudenį, nuo rugpjūčio pabaigos iki rugsėjo vidurio. Dalijimui tinka 3-5 metų amžiaus, gerai išsivystę ir sveiki kerai. Senesnių kerų centras dažnai sumedėja ir būna negyvybingas, todėl juos dalyti yra sudėtingiau. Kero dalijimas ne tik padaugina augalų skaičių, bet ir atjaunina seną kerą, skatina gausesnį žydėjimą.
Prieš iškasant kerą, reikia nupjauti visus lapus, paliekant maždaug 10-15 cm ilgio stiebus. Kerą reikia apipjauti aplinkui maždaug 20-25 cm atstumu nuo centro ir atsargiai, naudojant sodo šakes ar kastuvą, iškelti jį iš žemės. Būtina stengtis kuo mažiau pažeisti mėsingas, trapias šaknis. Iškastą kerą reikia švelniai nupurtyti nuo žemių pertekliaus, o tada nuplauti vandens srove, kad būtų gerai matomi atsinaujinimo pumpurai ir šaknų struktūra.
Nuplautą ir šiek tiek apdžiovintą kerą reikia atidžiai apžiūrėti. Aštriu ir švariu peiliu keras dalijamas į dalis taip, kad kiekviena dalis turėtų bent 3-5 sveikus atsinaujinimo pumpurus ir pakankamai storų, sveikų šaknų. Per mažos dalelės su vienu ar dviem pumpurais prigyja sunkiau ir pradeda žydėti daug vėliau. Pjūvių vietas rekomenduojama apibarstyti medžio anglies milteliais arba apdoroti fungicidu, kad būtų išvengta infekcijos.
Paruoštos dalys sodinamos nedelsiant, laikantis tų pačių taisyklių kaip ir sodinant naują augalą. Svarbu išlaikyti teisingą sodinimo gylį ir gerai palaistyti. Padalinti ir persodinti bijūnai pirmaisiais metais dažniausiai nežydi, nes jiems reikia laiko įsitvirtinti ir sustiprėti. Kantriai ir tinkamai prižiūrint, jie vėl pradės gausiai žydėti po dvejų ar trejų metų.
Dauginimas sėklomis
Siauralapių bijūnų dauginimas sėklomis yra daug ilgesnis ir sudėtingesnis procesas, dažniausiai taikomas selekcininkų, norinčių išvesti naujas veisles. Iš sėklų išauginti augalai ne visada paveldi motininio augalo savybes, ypač jei tai hibridinė veislė. Be to, taip padauginti bijūnai pradeda žydėti tik po 4-7 metų. Tačiau tai gali būti įdomus eksperimentas kantriems sodininkams. Sėklas reikia surinkti rudenį, kai tik pradeda atsiverti sėklalizdžiai.
Bijūnų sėkloms būdinga dviguba ramybės būsena, todėl joms sudygti reikalinga stratifikacija – kintamos temperatūros poveikis. Surinktas sėklas galima iš karto pasėti į vazonėlius ar daigyklas su lengvu ir drėgnu substratu. Pirmasis etapas – šiltoji stratifikacija. Sėklos laikomos 15-30°C temperatūroje apie 2-3 mėnesius, kol išleidžia šaknelę. Šiuo laikotarpiu svarbu palaikyti nuolatinę drėgmę.
Po to, kai pasirodo šaknelė, prasideda antrasis etapas – šaltoji stratifikacija. Vazonėliai perkeliami į vėsią aplinką, kur temperatūra yra apie 5-10°C, ir laikomi dar 3-4 mėnesius. Šis etapas yra būtinas, kad susiformuotų ir pradėtų augti antžeminis daigas. Pavasarį, praėjus šalnų pavojui, daigelius galima išnešti į lauką arba persodinti į nuolatinę vietą sode.
Iš sėklų išaugintų jaunų augalų priežiūra reikalauja didelio atidumo. Juos reikia reguliariai laistyti, saugoti nuo piktžolių ir tiesioginių saulės spindulių. Pirmaisiais metais daigeliai būna labai maži ir trapūs. Auginant sėjinukus, svarbu juos tinkamai tręšti silpnos koncentracijos trąšomis, kad būtų skatinamas stiprios šaknų sistemos vystymasis. Kantrybė ir nuosekli priežiūra po kelerių metų bus apdovanota unikaliais, paties užaugintais žiedais.
Kiti dauginimo būdai
Nors kero dalijimas yra pagrindinis dauginimo būdas, egzistuoja ir kiti, rečiau taikomi metodai. Vienas iš jų – dauginimas šaknų auginiais. Šis metodas taikomas vėlyvą rudenį arba žiemos pradžioje. Nuo sveiko kero atsargiai atskiriamos storosios šaknys ir supjaustomos 5-7 cm ilgio gabalėliais. Svarbu, kad ant kiekvieno gabalėlio būtų bent vienas miegantis pumpuras. Auginiai horizontaliai sudedami į dėžutes su drėgnu smėliu ar durpėmis ir laikomi vėsioje patalpoje. Pavasarį, kai auginiai išleidžia šaknis ir ūglius, jie sodinami į lysvę.
Dauginimas stiebo auginiais yra sudėtingas ir retai pavykstantis metodas, reikalaujantis specifinių sąlygų. Stiebo dalys su vienu ar dviem lapais pjaunamos anksti pavasarį, kai ūgliai dar jauni ir nepradėję medėti. Auginiai apdorojami augimo stimuliatoriais ir sodinami į drėgną substratą po stiklu ar plėvele, kad būtų palaikoma didelė oro drėgmė. Įsišaknijimas trunka ilgai ir dažnai būna nesėkmingas, todėl šis metodas nėra populiarus tarp mėgėjų.
Skiepijimas yra dar vienas metodas, kurį dažniausiai naudoja tik profesionalūs gėlininkai ir selekcininkai. Veislinio bijūno pumpuras (įskiepis) yra įskiepijamas į paprasto, neveislinio bijūno šaknį (poskiepį). Tai leidžia greičiau padauginti retas ir vertingas veisles. Ši procedūra reikalauja specialių įgūdžių ir sterilių sąlygų, todėl mėgėjiškoje sodininkystėje praktiškai netaikoma.
Galiausiai, svarbu paminėti, kad nepriklausomai nuo pasirinkto dauginimo būdo, sėkmę lemia kokybiška motininio augalo medžiaga. Dauginimui reikėtų rinktis tik sveikus, stiprius ir gerai augančius augalus. Taip pat būtina naudoti švarius ir aštrius įrankius, kad būtų išvengta ligų pernešimo. Teisingai atliktas dauginimas ne tik padidins tavo sodo augalų skaičių, bet ir suteiks pasitenkinimo jausmą, matant sėkmingai augančius naujus augalus.
