Dažnas sodininkas, susižavėjęs ryškiais serenčių žiedais, rudenį su liūdesiu stebi, kaip pirmoji šalna negailestingai pakerta šiuos vasaros simbolius. Kyla natūralus klausimas: ar įmanoma kaip nors išsaugoti serenčius per žiemą ir kitais metais vėl džiaugtis jų žydėjimu? Standartinis atsakymas yra ne, kadangi serenčiai savo prigimtimi yra vienmečiai arba, savo gimtinėje, trumpaamžiai daugiamečiai augalai, kurie mūsų klimato sąlygomis auginami kaip vienmečiai. Jie nėra prisitaikę ištverti neigiamų temperatūrų, todėl lauke palikti per žiemą neišvengiamai žūsta.
Tačiau botanikos ir sodininkystės pasaulis kupinas išimčių ir galimybių eksperimentuoti. Nors masinis serenčių peržiemojimas lauke yra neįmanomas, egzistuoja būdų, kaip išsaugoti ypač vertingą ar mylimą augalą iki pavasario. Tai reikalauja tam tikrų pastangų ir sąlygų, tačiau sėkmės atveju leidžia ne tik išsaugoti motininį augalą, bet ir pavasarį jį pasidauginti auginiais. Šis procesas labiau tinka entuziastams, norintiems išsaugoti retą hibridinę veislę, kurios savybės nepersiduoda per sėklas.
Daugumai sodininkų praktiškiausias ir paprasčiausias būdas užsitikrinti serenčių tęstinumą yra sėklų surinkimas. Rudenį subrendusios sėklos yra natūralus augalo būdas pratęsti savo giminę ir išgyventi nepalankų periodą. Surinkus ir tinkamai išlaikius sėklas, pavasarį galima lengvai išsiauginti naują, sveiką ir stiprią augalų kartą. Tai yra tradicinis ir patikimiausias būdas kasmet džiaugtis serenčių žiedais.
Šiame straipsnyje aptarsime serenčių gyvavimo ciklą ir priežastis, kodėl jie nežiemoja mūsų klimate. Taip pat išnagrinėsime teorines ir praktines galimybes, kaip galima bandyti išlaikyti serenčius per žiemą patalpose, kokių sąlygų tam reikia ir kokie iššūkiai gali kilti. Galiausiai, palyginsime žiemojimo privalumus ir trūkumus su tradiciniu auginimu iš sėklų, padedant apsispręsti, kuris metodas yra priimtiniausias.
Serenčių gyvavimo ciklas ir atsparumas šalčiui
Serenčiai (Tagetes gentis) yra kilę iš šiltų Šiaurės ir Pietų Amerikos regionų, daugiausia Meksikos. Savo natūraliose augimvietėse, kur žiemos yra švelnios ir be šalčių, kai kurios serenčių rūšys gali augti kaip trumpaamžiai daugiamečiai augalai. Tačiau dauguma veislių, auginamų dekoratyviniais tikslais, yra selekcijos būdu išvestos taip, kad per vieną sezoną praeitų visą savo gyvavimo ciklą: nuo sudygimo iki sėklų subrandinimo. Mūsų klimato zonoje jie auginami išskirtinai kaip vienmečiai augalai.
Vienmetis augalas – tai toks augalas, kuris visą savo gyvavimo ciklą, nuo sėklos sudygimo iki sėklų subrandinimo ir žūties, užbaigia per vieną vegetacijos sezoną. Atėjus rudeniui ir nukritus oro temperatūrai, ypač pasiekus neigiamą ribą, serenčių ląstelėse esantis vanduo užšąla. Ledo kristalai pažeidžia ląstelių sieneles, sutrikdo visus gyvybinius procesus, ir augalas neišvengiamai žūsta. Serenčiai neturi jokių natūralių mechanizmų, kurie leistų jiems apsisaugoti nuo šalčio ir peržiemoti.
Jų atsparumas šalčiui yra labai menkas. Net ir lengvos, vos -1 ar -2 °C šalnos, gali smarkiai pažeisti lapus ir žiedus, kurie pajuoduoja ir nuvysta. Stipresnis ir ilgesnis atšalimas sunaikina visą antžeminę augalo dalį ir šaknų sistemą. Dėl šios priežasties serenčių daigai į lauką sodinami tik tada, kai jau būna praėjęs bet koks pavasario šalnų pavojus, o rudenį jų vegetacija baigiasi su pirmosiomis rimtesnėmis šalomis.
Būtent šis trumpas ir intensyvus gyvavimo ciklas lemia, kad serenčiai yra tokie populiarūs vienmečiai gėlynų augalai. Jie greitai auga, anksti pradeda žydėti ir džiugina akį visą vasarą iki pat vėlyvo rudens, maksimaliai išnaudodami šiltąjį metų laiką. Jų misija – per vieną sezoną sužydėti ir subrandinti kuo daugiau sėklų, kad užtikrintų giminės tąsą.
Galimybės išlaikyti augalą per žiemą patalpoje
Nors lauke serenčiai žūsta, teoriškai įmanoma išsaugoti augalą per žiemą, perkėlus jį į patalpą. Šis metodas gali būti prasmingas, jei auginate ypatingai retą ar vertingą hibridinę veislę ir norite pavasarį ją pasidauginti auginiais. Svarbiausia yra parinkti tinkamą augalą ir sudaryti jam tinkamas žiemojimo sąlygas. Geriausiai žiemojimui tinka jauni, kompaktiški ir sveiki augalai, kurie buvo auginami vazonuose. Iškasti seną, didelį kerą iš gėlyno ir bandyti jį išlaikyti yra kur kas sudėtingiau.
Prieš pirmąsias šalnas, rugsėjo pabaigoje ar spalio pradžioje, vazoną su serenčiu reikia įnešti į patalpą. Patalpa turi būti šviesi ir vėsi. Optimali temperatūra žiemojimui yra apie 10-15 °C. Tai gali būti šviesi veranda, įstiklintas balkonas, nešildomas kambarys ar šiltnamis. Šiltoje ir sauso oro kambario aplinkoje, kur veikia centrinis šildymas, serenčiai greičiausiai neišgyvens – juos greitai užpuls voratinklinės erkės ir kitį kenkėjai, be to, dėl šviesos trūkumo jie išstyps ir sunyks.
Prieš įnešant į patalpą, augalą reikėtų apžiūrėti, ar nėra kenkėjų, ir profilaktiškai nupurkšti. Taip pat rekomenduojama jį šiek tiek apgenėti, pašalinant visus žiedus, pumpurus ir per ilgus ūglius. Tai sumažins augalo patiriamą stresą ir paskatins jį pereiti į ramybės būseną. Genėjimas taip pat pagerina oro cirkuliaciją aplink augalą ir sumažina ligų riziką.
Žiemojimo metu serenčių priežiūra turi būti minimali. Laistyti reikia labai saikingai, tik tiek, kad visiškai neišdžiūtų žemės gumulas – maždaug kartą per 2-3 savaites. Tręšti žiemos metu visiškai nereikia. Svarbiausia yra užtikrinti kuo daugiau šviesos. Jei natūralios šviesos nepakanka, galima naudoti specialias augalų lempas. Net ir idealiomis sąlygomis dalis augalų gali neišgyventi, todėl tai yra labiau eksperimentas nei patikimas metodas.
Augalo priežiūra po žiemojimo ir dauginimas
Jei serentis sėkmingai peržiemojo, pavasarį, kovo mėnesį, jį galima pradėti pamažu „žadinti”. Augalą reikia perkelti į šiltesnę ir dar šviesesnę vietą, pradėti dažniau laistyti. Kai pasirodo nauji ūgliai, galima pradėti saikingai tręšti kompleksinėmis trąšomis. Šiuo metu yra tinkamiausias laikas pasidauginti augalą auginiais. Nuo peržiemojusio motininio augalo pjaunami jauni, sveiki, maždaug 8-10 cm ilgio ūgliai.
Nupjautų auginių apatiniai lapai pašalinami, o patys auginiai merkiami į vandenį arba kišami į purų, drėgną substratą, kad išleistų šaknis. Procesui paspartinti galima naudoti šaknijimąsi skatinančius miltelius. Įšaknydinimas paprastai trunka 2-4 savaites. Įsišakniję auginiai sodinami į atskirus vazonėlius ir auginami kaip daigai. Taip iš vieno peržiemojusio augalo galima gauti daug naujų, kurie bus genetiškai identiški motininiam augalui ir išlaikys visas veislės savybes.
Pats motininis augalas, jei jis vis dar atrodo gyvybingas, taip pat gali būti toliau auginamas. Pavasarį jį galima persodinti į šviežią žemę, dar kartą apgenėti, kad suformuotų gražesnį kerą. Tiek peržiemojusį augalą, tiek iš auginių išaugintus daigus į lauką galima sodinti tik tada, kai praeina pavasario šalnų pavojus. Prieš tai juos būtina palaipsniui grūdinti, pratinant prie lauko sąlygų.
Svarbu suprasti, kad peržiemojęs serentis retai kada atrodo taip dekoratyviai, kaip jaunas, iš sėklos išaugintas augalas. Jo stiebai gali būti sumedėję, keras ne toks tankus. Todėl pagrindinis šio metodo tikslas yra ne išsaugoti patį seną augalą, o panaudoti jį kaip genetinės medžiagos šaltinį naujiems augalams išauginti. Tai yra daug darbo reikalaujantis procesas, turintis prasmę tik išskirtiniais atvejais.
Sėklų rinkimas – patikimiausia alternatyva
Didžiajai daugumai sodininkų pats paprasčiausias, patikimiausias ir efektyviausias būdas turėti serenčių kitais metais yra sėklų surinkimas. Tai natūralus procesas, atitinkantis augalo gyvavimo ciklą, ir nereikalaujantis jokių sudėtingų sąlygų. Norint surinkti sėklas, reikia leisti keliems didžiausiems ir gražiausiems žiedams visiškai subręsti ir sudžiūti ant augalo. Svarbu atminti, kad sėklas rinkti verta tik nuo veislinių, ne hibridinių (F1) serenčių, nes hibridų palikuonys neišlaiko tėvinių savybių.
Kai žiedyno galvutė tampa sausa ir ruda, ją reikia nuskinti ir išdžiovinti gerai vėdinamoje patalpoje. Išdžiūvusios sėklos lengvai išbyra. Jas reikia išvalyti nuo priemaišų, supilti į popierinį maišelį, užrašyti veislės pavadinimą bei datą ir laikyti sausoje, vėsioje vietoje iki pavasario. Tinkamai laikomos serenčių sėklos išlieka daigios kelerius metus. Pavasarį, kovo ar balandžio mėnesį, sėklos sėjamos į daigyklas ir auginami daigai.
Šis metodas turi daugybę privalumų. Jis nereikalauja papildomos vietos ar priežiūros žiemos metu. Iš sėklų išauginti augalai visada būna jauni, stiprūs, gyvybingi ir gausiai žydi. Be to, tai leidžia kasmet išsiauginti didelį kiekį augalų su minimaliomis išlaidomis. Sėjant sėklas, galima lengvai planuoti gėlyno dizainą, atnaujinti augalus ir išvengti ligų bei kenkėjų, kurie galėjo peržiemoti ant seno augalo.
Apibendrinant galima teigti, kad nors serenčių peržiemojimas patalpoje yra įmanomas kaip įdomus sodininkystės eksperimentas, praktiniu požiūriu jis nėra racionalus. Daug paprasčiau ir efektyviau yra leisti gamtai veikti savo ritmu, rudenį atsisveikinti su nužydėjusiais augalais, surinkti jų sėklas ir pavasarį pradėti naują gyvybės ciklą. Taip kasmet galėsite džiaugtis sveikais ir vešliais serenčiais, kurie yra neatsiejama vasaros gėlyno dalis.
