Šviesa yra vienas iš svarbiausių veiksnių, lemiančių ne tik augalo gebėjimą išgyventi, bet ir jo augimo spartą, sveikatą bei derlingumą. Rytinė persimonija, kaip augalas, kilęs iš saulėtų Rytų Azijos regionų, yra ypač reikli šviesai. Jos poreikis saulės spinduliams yra užkoduotas genetiškai ir daro tiesioginę įtaką visiems gyvybiniams procesams, pradedant fotosinteze ir baigiant vaisių spalva bei skoniu. Norint sėkmingai auginti šį medį ir džiaugtis gausiu derliumi, būtina suprasti ir patenkinti jo šviesos poreikius. Šiame straipsnyje išsamiai panagrinėsime, kodėl šviesa yra tokia svarbi persimonijai ir kaip užtikrinti, kad jos netrūktų.
Saulės šviesos svarba fotosintezei ir augimui
Pagrindinis procesas, kuriam reikalinga šviesa, yra fotosintezė. Jos metu augalas, naudodamas saulės energiją, iš anglies dioksido ir vandens gamina organines medžiagas (cukrus), kurios yra pagrindinis energijos šaltinis jo augimui ir vystymuisi. Kuo daugiau šviesos gauna persimonijos lapai, tuo intensyviau vyksta fotosintezė ir tuo daugiau energijos medis pagamina. Ši energija naudojama naujų lapų, šakų, šaknų auginimui ir, svarbiausia, žiedų bei vaisių formavimui.
Pakankamas saulės šviesos kiekis yra būtinas, kad medis augtų sveikas ir tvirtas. Saulėtoje vietoje augančios persimonijos išvysto tankesnį ir vešlesnį vainiką, jų lapai būna didesni ir sodresnės žalios spalvos. Šviesa skatina ir medienos brendimą – gerai apšviesti ūgliai greičiau sumedėja, todėl tampa atsparesni žiemos šalčiams. Tai ypač svarbu jauniems medeliams, kurie yra jautresni nepalankioms sąlygoms.
Šviesos stygius, atvirkščiai, sukelia daugybę problemų. Pavėsyje augantis medis stiebiasi aukštyn, ieškodamas šviesos, todėl jo ūgliai būna ilgi, ploni ir silpni. Vainikas tampa retas, o lapai – smulkūs ir blyškūs. Dėl energijos trūkumo sulėtėja bendras augimas, medis tampa neatsparus ligoms ir kenkėjams. Šešėlyje auganti persimonija visą savo energiją skiria bandymui išgyventi, todėl apie gausų derlių negali būti nė kalbos.
Be to, saulės šviesa veikia ir kaip natūralus „dezinfekatorius”. Tiesioginiai saulės spinduliai ir geras vainiko vėdinimas, kuris taip pat priklauso nuo atviros, saulėtos vietos, padeda greičiau išdžiūti lapams po lietaus ar rasos. Tai ženkliai sumažina grybinių ligų, tokių kaip antraknozė ar įvairios dėmėtligės, plitimo riziką, nes grybų sporoms dygti ir plisti reikalinga drėgmė.
Daugiau straipsnių šia tema
Poveikis žydėjimui ir derlingumui
Šviesos kiekis turi tiesioginės įtakos persimonijos derlingumui. Žiediniai pumpurai, iš kurių vėliau išsivystys vaisiai, formuojasi ant šių metų ūglių. Tam, kad susiformuotų gausus žiedinių pumpurų derlius, medžiui reikia sukaupti pakankamai energijos atsargų praėjusiais metais. Intensyvi fotosintezė, kuri įmanoma tik esant geram apšvietimui, yra pagrindinė sąlyga šioms atsargoms sukaupti. Jei medis auga pavėsyje, jis tiesiog neturi pakankamai „jėgų” suformuoti daug žiedinių pumpurų.
Net jei medis ir suformuoja žiedus, esant šviesos trūkumui, daugelis jų gali nubyrėti prieš apsivaisinant arba iš karto po to. Augalas, jausdamas energijos stygių, pats reguliuoja derliaus kiekį ir „numeta” tas užuomazgas, kurių negalės išmaitinti. Todėl šešėlyje auganti persimonija gali gausiai žydėti, bet vaisių užmegzti labai mažai arba visai neužmegzti. Tai yra dažna problema sodininkų, pasodinusių medį per arti pastatų ar kitų aukštų medžių.
Šviesa yra būtina ne tik vaisių užuomazgų formavimuisi, bet ir jų augimui bei brendimui. Vaisiai, kaip ir lapai, taip pat gali vykdyti fotosintezę, nors ir ne taip intensyviai. Be to, cukrus, pagamintas lapuose, transportuojamas į vaisius, kur kaupiasi ir lemia jų dydį bei saldumą. Kuo daugiau saulės gauna medis, tuo daugiau cukraus jis pagamina ir tuo saldesni bei skanesni būna vaisiai.
Saulės spinduliai daro įtaką ir vaisių spalvai. Ryški oranžinė ar rausva persimonijos spalva atsiranda dėl karotinoidų pigmentų. Šių pigmentų sintezei taip pat reikalinga saulės šviesa. Pavėsyje augantys vaisiai dažnai būna blyškesni, prasčiau nusispalvinę ir ne tokie patrauklūs. Taigi, norint džiaugtis ne tik gausiu, bet ir kokybišku, saldžiu bei gražiu derliumi, saulėta vieta yra absoliučiai būtina.
Daugiau straipsnių šia tema
Optimali vieta sode
Atsižvelgiant į didelį šviesos poreikį, idealiausia vieta persimonijai sode yra atvira, neužpavėsinta erdvė, kurią saulė apšviečia visą dieną. Geriausiai tinka pietinė, pietvakarinė arba pietrytinė sklypo pusė. Svarbu, kad medžio neužstotų pastatai, aukštos tvoros ar kiti dideli medžiai, ypač iš pietų pusės. Planuojant sodinimo vietą, reikia įvertinti ne tik esamą situaciją, bet ir ateities perspektyvas – ar greta augantys jauni medeliai ateityje neužstos saulės.
Reikėtų siekti, kad persimonija gautų bent 6–8 valandas tiesioginių saulės spindulių per dieną aktyvios vegetacijos metu. Kuo daugiau saulės, tuo geriau. Net ir nedidelis pavėsis, ypač dienos viduryje, kai saulė yra intensyviausia, gali neigiamai paveikti medžio augimą ir derėjimą. Jei tavo sklypas yra šlaitinis, geriausia rinktis pietinį arba pietvakarinį šlaitą, kur saulės apšvieta yra maksimali.
Planuojant sodą, kuriame augs keli vaismedžiai, svarbu išlaikyti tinkamus atstumus tarp jų. Persimonijos, priklausomai nuo veislės ir poskiepio, gali užaugti gana didelės, todėl tarp jų ir kitų medžių reikėtų palikti bent 5–7 metrus atstumo. Taip bus užtikrinta, kad suaugę medžiai neužstos vienas kitam saulės ir nekonkuruos dėl šviesos. Tinkamas atstumas taip pat užtikrins gerą oro cirkuliaciją, kuri, kaip minėta, mažina ligų riziką.
Jei sode nėra idealiai saulėtos vietos, reikia ieškoti kompromiso ir parinkti pačią šviesiausią iš visų įmanomų. Reikėtų vengti sodinti medį šiaurinėje pastatų pusėje ar po senų, didelių medžių laja. Kartais, norint pagerinti apšvietimą, tenka genėti ar net pašalinti greta augančius menkaverčius medžius ar krūmus, kurie meta šešėlį. Investicija į tinkamos vietos parinkimą atsiperka su kaupu ateityje.
Genėjimo įtaka šviesos patekimui į vainiką
Tinkamos vietos parinkimas yra tik pirmas žingsnis. Kad saulės šviesa pasiektų ne tik išorinius lapus, bet ir patektų į vainiko vidų, būtinas reguliarus ir teisingas genėjimas. Tankus, apleistas vainikas užtemdo pats save. Vidinės šakos, negaudamos pakankamai šviesos, nustoja derėti, ilgainiui nudžiūsta, o tai sudaro palankias sąlygas ligoms ir kenkėjams veistis. Todėl vienas iš pagrindinių genėjimo tikslų yra suformuoti atvirą, gerai apšviestą vainiką.
Formuojant jauną medelį, svarbu palikti pakankamus atstumus tarp skeletinių šakų, kad jos ateityje neužgožtų viena kitos. Populiariausios vainiko formos, tokios kaip modifikuotos lyderės ar taurės forma, yra sukurtos būtent tam, kad maksimaliai pagerintų šviesos patekimą į visas vainiko dalis. Taurės formos vainikas, neturintis centrinio kamieno, yra ypač atviras ir laidus šviesai.
Kasmetinis genėjimas, atliekamas ramybės periodu, yra skirtas vainiko praretinimui. Jo metu šalinamos visos susikryžiavusios, viena į kitą besitrinančios, į vainiko vidų augančios šakos. Taip pat išpjaunami per tankiai augantys ūgliai. Tikslas – pasiekti, kad pro vainiką būtų galima „mesti kepurę”, t.y., kad jame būtų pakankamai properšų šviesai ir orui.
Vasarą taip pat galima atlikti vadinamąjį žaliąjį genėjimą. Jo metu išlaužiami arba išpjaunami jauni, nereikalingi, vertikaliai augantys ūgliai (vilkūgliai), kurie tankina vainiką ir naudoja energiją, kuri galėtų būti skirta vaisiams auginti. Tinkamas genėjimas yra aktyvus būdas valdyti šviesos pasiskirstymą vainike, kuris tiesiogiai lemia tolygesnį derliaus pasiskirstymą, geresnę vaisių kokybę ir bendrą medžio sveikatą.
