Genėjimas yra vienas svarbiausių ir daugiausiai įgūdžių reikalaujančių rytinės persimonijos priežiūros darbų. Tai ne tik mechaninis šakų šalinimas, bet ir menas, leidžiantis formuoti medžio išvaizdą, reguliuoti jo augimą, derėjimą ir išsaugoti sveikatą ilgus metus. Tinkamai atliktas genėjimas gali ženkliai padidinti derlių ir pagerinti vaisių kokybę, tuo tarpu klaidos gali medį susilpninti ar net pražudyti. Kiekvienas pjūvis turi turėti aiškų tikslą. Suprasti, kodėl, kada ir kaip genėti persimoniją, yra būtina kiekvienam sodininkui, norinčiam atskleisti visą šio nuostabaus medžio potencialą. Šiame straipsnyje gilinsimės į genėjimo tikslus, technikas ir geriausią laiką šiems darbams atlikti.
Genėjimo tikslai ir svarba
Pagrindinis genėjimo tikslas yra suformuoti tvirtą, struktūriškai taisyklingą vainiką, kuris galėtų atlaikyti gausaus derliaus svorį ir būtų atviras saulės šviesai bei oro cirkuliacijai. Tinkama struktūra, sukurta pirmaisiais medžio augimo metais, yra ilgaamžiškumo pagrindas. Antrasis, ne mažiau svarbus tikslas, yra derėjimo reguliavimas. Persimonijos dera ant šių metų ūglių, išaugusių iš pernykštės medienos. Genėjimas skatina naujų vaisinių šakelių augimą, atjaunina medį ir padeda išvengti derėjimo periodiškumo, kai vienais metais medis dera gausiai, o kitais ilsisi.
Genėjimas taip pat atlieka svarbią sanitarinę funkciją. Reguliarus sausų, pažeistų, ligotų ar kenkėjų apniktų šakų šalinimas padeda palaikyti gerą medžio sveikatą ir užkerta kelią infekcijų plitimui. Pašalinus šiuos infekcijos židinius, sumažėja poreikis naudoti chemines augalų apsaugos priemones. Be to, praretintas vainikas greičiau išdžiūsta po lietaus, o tai sukuria nepalankias sąlygas grybinėms ligoms plisti.
Dar vienas tikslas – kontroliuoti medžio dydį ir formą. Sode auginamos persimonijos dažnai genimos tam, kad būtų patogiau prižiūrėti ir skinti derlių. Tinkamai formuojamas medis neužauga per aukštas, jo vainikas būna kompaktiškas, o vaisiai – lengvai pasiekiami. Galiausiai, genėjimas padeda pagerinti vaisių kokybę. Pašalinus dalį derančių šakelių, likusiems vaisiams tenka daugiau maisto medžiagų ir saulės šviesos. Dėl to jie užauga didesni, geriau nusispalvinę ir saldesni.
Svarbu suprasti, kad negenimas medis ilgainiui sutankėja, jo vainiko vidus apmiršta dėl šviesos trūkumo, derėjimas persikelia į periferiją, o šakos nuo per gausaus, bet smulkaus derliaus gali lūžti. Vaisiai smulkėja, prastėja jų kokybė, o medis tampa imlesnis ligoms. Todėl reguliarus ir apgalvotas genėjimas yra ne pasirinkimas, o būtinybė norint turėti sveiką ir produktyvų persimonijos medį.
Daugiau straipsnių šia tema
Geriausias laikas genėti
Pagrindinis ir svarbiausias persimonijos genėjimas atliekamas žiemos pabaigoje arba ankstyvą pavasarį, medžio ramybės periodu. Geriausias laikas yra nuo vasario vidurio iki kovo pabaigos, kai jau praėję didžiausi šalčiai, bet dar neprasidėjusi sulos judėjimo ir pumpurų sprogimo fazė. Genint ramybės būsenoje, medis patiria mažiau streso, o pjūvių vietos greičiau gyja prasidėjus vegetacijai. Be to, kai medis yra be lapų, aiškiai matoma visa jo struktūra, todėl lengviau įvertinti, kurias šakas reikia pašalinti.
Vengti genėjimo rudenį, ypač jei laukiama atšiaurios žiemos. Rudenį padaryti pjūviai nespėja gerai užgyti ir per juos medis gali prarasti daug drėgmės, o tai mažina jo atsparumą šalčiui. Be to, žaizdos tampa atvirais vartais įvairioms infekcijoms. Taip pat nerekomenduojama genėti esant stipriam šalčiui (žemiau -5 °C), nes sušalusi mediena yra trapi, o pjūviai būna nelygūs ir sunkiai gyja.
Be pagrindinio žiemos genėjimo, nedidelį, korekcinį genėjimą galima atlikti ir vasarą. Tai vadinamasis žaliasis genėjimas. Jo metu šalinami jauni, dar nesumedėję, nereikalingi ūgliai. Tai ypač veiksminga priemonė kontroliuoti stipriai augančius vertikalius ūglius (vilkūglius), kurie tankina vainiką ir konkuruoja su vaisiais dėl maisto medžiagų. Vasarinis genėjimas atliekamas birželio-liepos mėnesiais. Svarbu šalinti tik jaunus, žalius ūglius, kuriuos galima lengvai išlaužti rankomis arba nupjauti sekatoriumi.
Sanitarinis genėjimas, kurio metu šalinamos sausos, nulūžusios ar akivaizdžiai ligotos šakos, gali būti atliekamas bet kuriuo metų laiku, kai tik pastebimas pažeidimas. Kuo greičiau pašalinamas infekcijos šaltinis, tuo mažesnė tikimybė, kad liga išplis po visą medį. Atliekant sanitarinį genėjimą, svarbu pjauti iki sveikos medienos, o įrankius po kiekvieno pjūvio dezinfekuoti.
Daugiau straipsnių šia tema
Jauno medelio formavimas
Jauno medelio formavimas pirmaisiais 3–4 metais po pasodinimo yra kritiškai svarbus, nes šiuo laikotarpiu sukuriama būsima medžio struktūra. Pirmasis genėjimas atliekamas iš karto po pasodinimo pavasarį. Jei sodinukas yra vienerių metų, be šoninių šakelių, jis patrumpinamas maždaug 80–100 cm aukštyje. Tai paskatins šoninių pumpurų sprogimą ir šakojimąsi. Jei sodinukas jau išsišakojęs, pasirenkamas stipriausias vertikalus ūglis kaip būsimas lyderis (kamieno tęsinys), o 3–5 stipriausios, plačiu kampu atsišakojusios šoninės šakos paliekamos kaip būsimos skeletinės šakos.
Antraisiais ir trečiaisiais metais tęsiamas vainiko formavimas. Jei formuojamas vainikas su centriniu lyderiu (modifikuota lyderės sistema), lyderis kasmet patrumpinamas maždaug trečdaliu, kad šakotųsi. Skeletinės šakos taip pat trumpinamos, siekiant paskatinti antrinės eilės šakojimąsi. Visos konkuruojančios su lyderiu, per tankiai augančios ar netinkamu kampu atsišakojusios šakos yra šalinamos. Tarp skeletinių šakų, išsidėsčiusių aplink kamieną, turėtų būti paliekami maždaug 15–20 cm vertikalūs tarpai.
Kita populiari forma yra taurės formos vainikas. Norint jį suformuoti, pirmaisiais metais nupjaunama sodinuko viršūnė, paliekant 3–4 stiprias, simetriškai į skirtingas puses augančias šakas. Šios šakos tampa pagrindinėmis, formuojančiomis atvirą, taurės pavidalo vainiką be centrinio kamieno. Vėlesniais metais šios pagrindinės šakos yra trumpinamos, skatinant jų šakojimąsi, o visi į vainiko centrą augantys ūgliai yra šalinami, kad būtų išlaikytas atvirumas.
Formuojant jauną medelį, svarbu nepersistengti ir nepašalinti per daug lapijos, kuri gamina energiją augimui. Tikslas yra ne sustabdyti augimą, o nukreipti jį norima linkme, sukuriant tvirtą ir gerai apšviestą pagrindą. Visus pjūvius reikia atlikti aštriais ir švariais įrankiais.
Derančio medžio genėjimas
Suaugusio, derančio medžio genėjimas yra skirtas palaikyti jau suformuotą vainiko struktūrą, reguliuoti derėjimą ir atjauninti medį. Kasmet, žiemos pabaigoje, atliekamas retinamasis genėjimas. Pirmiausia išpjaunamos visos sausos, ligotos ir pažeistos šakos. Tada šalinamos šakos, kurios auga į vainiko vidų, kryžiuojasi su kitomis ar yra per tankios. Taip pat išpjaunami stiprūs, vertikaliai augantys vilkūgliai. Tikslas – užtikrinti gerą šviesos ir oro patekimą į visas vainiko dalis.
Po retinamojo genėjimo atliekamas derėjimą reguliuojantis genėjimas. Persimonijos dera ant jaunų ūglių, todėl svarbu skatinti jų augimą. Tam yra trumpinamos pernykštės derėjusios šakelės, paliekant ant jų 2–3 pumpurus, iš kurių išaugs nauji derantys ūgliai. Taip pat periodiškai atliekamas atjauninamasis genėjimas – išpjaunamos senos, 3–4 metų amžiaus, jau prastai derančios šakos, paliekant arčiau pagrindo augančią jauną pakaitinę šakelę.
Svarbu stebėti medžio augimo balansą. Jei medis auga labai vešliai, bet menkai dera, reikėtų mažiau trumpinti šakas, o daugiau retinti, taip pat vasarą šalinti vilkūglius. Jei medis auga silpnai, bet užmezga per daug vaisių, kurie lieka smulkūs, reikėtų atlikti stipresnį genėjimą, labiau patrumpinant vienmetes šakeles ir paliekant mažiau žiedinių pumpurų. Genėjimas leidžia nukreipti medžio energiją ten, kur jos labiausiai reikia.
Genint svarbu laikytis bendrų taisyklių: šakas pjauti ties šakų apykakle, nepaliekant stuobrelių, bet ir nepažeidžiant kamieno. Didesnes nei 2 cm skersmens žaizdas rekomenduojama aptepti sodo tepalu, kad būtų išvengta infekcijų ir pagreitėtų gijimas. Visada naudok aštrius ir švarius įrankius: sekatorių plonesnėms šakoms, genėjimo žirkles storesnėms ir pjūklą storoms šakoms.
Genėjimo technika ir įrankiai
Tinkama genėjimo technika yra tokia pat svarbi kaip ir pats genėjimas. Pjūvis visada turi būti lygus ir švarus. Pjaunant šaką, pjūvį reikia daryti šiek tiek įstrižai, kad ant jo nesikauptų vanduo. Šalinant visą šaką, ji nupjaunama ties šakų apykakle – nedideliu sustorėjimu toje vietoje, kur šaka jungiasi su kamienu ar storesne šaka. Šioje vietoje yra specialių audinių, kurie padeda žaizdai greitai užgyti. Nereikia palikti stagarų, nes jie džiūsta ir tampa puikia vieta veistis ligoms.
Plonesnės šakos kerpamos aštriu sekatoriumi. Svarbu, kad sekatorius būtų kokybiškas ir gerai pagaląstas, kad ne gniuždytų, o pjautų šaką. Storesnėms šakoms, kurių sekatorius neįveikia, naudojamos genėjimo žirklės su ilgomis rankenomis, kurios leidžia dirbti didesne jėga. Labai storoms šakoms, storesnėms nei 4–5 cm, naudojamas specialus sodo pjūklas su lenktais, aštriais dantimis. Pjaunant storą šaką, rekomenduojama iš pradžių padaryti įpjovą iš apačios, maždaug 20–30 cm nuo kamieno, o tada pabaigti pjauti iš viršaus. Tai apsaugos nuo žievės atplėšimo, kai šaka pradės lūžti nuo savo svorio.
Švara yra vienas iš svarbiausių reikalavimų. Prieš pradedant darbą ir pereinant nuo vieno medžio prie kito, visus įrankius būtina dezinfekuoti. Tam tinka spiritas, denatūratas arba specialūs dezinfekciniai skysčiai. Ypač svarbu dezinfekuoti įrankius po to, kai buvo išpjauta ligota šaka, kad infekcija nebūtų pernešta į sveikas medžio dalis.
Darbo sauga taip pat yra labai svarbi. Dirbant su aštriais įrankiais, ypač aukštyje, būtina elgtis atsargiai. Reikėtų mūvėti tvirtas sodo pirštines, kad apsaugotumėte rankas. Jei tenka genėti aukštas šakas, naudok tvirtas ir stabilias kopėčias. Niekada negenėk stovėdamas ant nepatikimos atramos. Geriau investuoti į teleskopinį pjūklą ar žirkles, kurios leidžia pasiekti aukštai esančias šakas stovint ant žemės.
