Rozmarinas, atsparus ir nereiklus Viduržemio jūros augalas, yra puikiai prisitaikęs augti skurdžiose, uolėtose dirvose. Dėl šios priežasties jo maistinių medžiagų poreikis yra minimalus, o pertręšimas gali padaryti daugiau žalos nei naudos. Dažnai sodininkai, norėdami kuo geriau pasirūpinti savo augalais, persistengia su trąšomis, tačiau rozmarino atveju saikas yra raktas į sėkmę. Per didelis maistinių medžiagų, ypač azoto, kiekis skatina greitą, vešlų, bet silpną lapijos augimą, o tai neigiamai veikia eterinių aliejų koncentraciją, silpnina augalo aromatą ir daro jį jautresnį ligoms bei kenkėjams. Todėl norint džiaugtis sveiku, kvapniu ir tvirtu rozmarino krūmu, svarbiausia yra ne gausus tręšimas, o tinkamas balansas.
Grunte, atvirame sode auginamiems rozmarinams dažniausiai visiškai pakanka maistinių medžiagų, esančių dirvožemyje. Jei dirva prieš sodinimą buvo tinkamai paruošta ir pagerinta kompostu, papildomo tręšimo pirmaisiais metais greičiausiai neprireiks. Vėlesniais metais pakanka kartą per metus, pavasarį, pamulčiuoti dirvą aplink augalą plonu sluoksniu brandaus komposto. Kompostas ne tik lėtai atpalaiduoja maistines medžiagas, bet ir gerina dirvožemio struktūrą, laidumą bei drėgmės sulaikymą.
Vazonuose auginamų rozmarinų situacija yra šiek tiek kitokia. Ribotame substrate maistinių medžiagų atsargos laikui bėgant išsenka, todėl juos reikia periodiškai papildyti. Tačiau net ir šiuo atveju tręšti reikia labai atsargiai. Geriausia tai daryti aktyvaus augimo periodu, nuo pavasario iki vasaros pabaigos. Tręšti pakanka vieną ar du kartus per sezoną, naudojant subalansuotas, skystas trąšas, atskiestas perpus silpnesniu tirpalu nei nurodyta gamintojo rekomendacijose.
Svarbu stebėti augalo būklę, kuri gali išduoti maistinių medžiagų trūkumą. Pagrindinis požymis – sulėtėjęs augimas ir blyškūs, geltonuojantys lapai, ypač apatinėje augalo dalyje. Tačiau prieš griebiantis trąšų, visada reikia įsitikinti, kad problemos priežastis nėra netinkamas laistymas, apšvietimas ar prastas drenažas. Dažnai lapų geltonavimą sukelia būtent perlaistymas, o ne maistinių medžiagų stygius, todėl pirmiausia reikia patikrinti šiuos aspektus.
Trąšų pasirinkimas
Renkantis trąšas rozmarinams, svarbiausia atkreipti dėmesį į maistinių medžiagų santykį. Geriausiai tinka subalansuotos trąšos, kuriose azoto (N), fosforo (P) ir kalio (K) santykis yra panašus, pavyzdžiui, 10-10-10. Venk trąšų, kuriose dominuoja azotas, nes jis skatina lapų augimą, bet slopina žydėjimą ir mažina aromatingumą. Lėto atpalaidavimo granuliuotos trąšos taip pat yra geras pasirinkimas, nes jos palaipsniui maitina augalą visą sezoną, ir užtenka jas įterpti į dirvą vieną kartą pavasarį.
Organinės trąšos yra ypač rekomenduojamos rozmarinams, nes jos veikia švelniai, gerina dirvožemio būklę ir mažina pertręšimo riziką. Brandus kompostas, biohumusas ar gerai perpuvęs mėšlas yra puikūs pasirinkimai. Juos galima įmaišyti į dirvą sodinant arba naudoti kaip mulčią pavasarį. Taip pat galima naudoti organines skystas trąšas, pavyzdžiui, pagamintas iš jūros dumblių ar žolelių, kurios aprūpina augalą ne tik pagrindinėmis maistinėmis medžiagomis, bet ir svarbiais mikroelementais.
Venk sintetinių, greito poveikio trąšų, nes jas labai lengva perdozuoti ir taip pakenkti augalui, nudeginant jo jautrias šaknis. Jei vis dėlto naudoji skystas sintetines trąšas, visada atskiesk jas labiau, nei nurodyta instrukcijoje. Taisyklė „mažiau yra daugiau” rozmarinų tręšime yra auksinė. Geriau patręšti silpnesniu tirpalu kelis kartus per sezoną, nei vieną kartą stipriu.
Auginant rozmarinus maistui, pirmenybę visada teik organinėms tręšimo priemonėms. Taip būsi tikras, kad tavo naudojami prieskoniai yra natūralūs ir be jokių cheminių medžiagų likučių. Atmink, kad rozmarino skonis ir aromatas labiausiai atsiskleidžia tada, kai jis auga sąlygomis, artimomis natūralioms – saulėje, gerai drenuojamame ir ne per daug derlingame dirvožemyje.
Kada ir kaip tręšti
Optimalus laikas tręšti rozmarinus yra pavasarį, kai augalas pabunda po žiemos ramybės ir pradeda aktyvų augimo ciklą. Pavasarinis tręšimas suteikia augalui energijos postūmį, reikalingą naujų ūglių ir lapų formavimui. Lauke augančius rozmarinus pakanka patręšti vieną kartą per metus, ankstyvą pavasarį, paskleidžiant aplink krūmą komposto ar lėto atpalaidavimo granuliuotų trąšų.
Vazonuose augančius rozmarinus galima tręšti šiek tiek dažniau, nes maistinės medžiagos iš substrato išsiplauna greičiau. Pradėk tręšti pavasarį ir tęsk iki vasaros pabaigos, maždaug kas 4-6 savaites, naudodamas silpnai atskiestą skystų trąšų tirpalą. Svarbu tręšti tik ant drėgno dirvožemio, t.y. po laistymo, kad būtų išvengta šaknų nudeginimo. Niekada netręšk sauso augalo.
Rudenį ir žiemą tręšimo reikia visiškai atsisakyti. Šiuo laikotarpiu augalo augimas natūraliai sulėtėja, jis pereina į ramybės būseną. Papildomas tręšimas rudenį gali paskatinti naujų, silpnų ūglių augimą, kurie nespės sumedėti iki šalčių ir nušals. Be to, ramybės periodu augalas nepasisavina maistinių medžiagų, todėl trąšos tik kaupsis dirvožemyje ir gali pakenkti šaknims.
Neseniai persodintų ar padaugintų rozmarinų taip pat nereikėtų tręšti bent 4-6 savaites. Persodinimas yra stresas augalui, kurio metu dažnai pažeidžiamos šaknys. Papildomas trąšų kiekis tik dar labiau apsunkintų augalo atsigavimą. Leisk jam pirmiausia gerai įsišaknyti ir adaptuotis naujoje aplinkoje, o tręšti pradėk tik tada, kai pasirodys akivaizdūs naujo augimo požymiai.
Maistinių medžiagų trūkumo požymiai
Nors rozmarinai nėra reiklūs, kartais, ypač auginant juos ilgą laiką tame pačiame vazone, gali pasireikšti maistinių medžiagų trūkumas. Svarbu laiku atpažinti šiuos požymius, kad būtų galima imtis atitinkamų veiksmų. Dažniausiai pasitaikantis yra azoto trūkumas, kuris pasireiškia bendru augimo sulėtėjimu ir lapų, ypač senesnių, apatinėje augalo dalyje, pageltimu. Lapai praranda sodrią žalią spalvą ir tampa blyškūs.
Geležies trūkumas, arba chlorozė, taip pat yra galima problema, ypač jei dirvožemio pH yra per daug šarminis. Šiuo atveju gelsta jauni, viršūniniai lapeliai, o jų gyslos išlieka žalios. Tai nutinka todėl, kad šarminėje terpėje augalas negali pasisavinti geležies, net jei jos dirvožemyje yra pakankamai. Tokiu atveju gali padėti specialios trąšos su geležies chelatu, kurios yra lengvai pasisavinamos.
Fosforo trūkumas gali pasireikšti neįprastu, purpuriniu ar rausvu atspalviu ant lapų, ypač esant vėsiam orui. Taip pat sulėtėja augimas ir šaknų vystymasis. Kalio trūkumas gali sukelti lapų kraštų pageltimą ir parudavimą, kurie vėliau nudžiūsta. Tačiau šie trūkumai rozmarinams pasitaiko rečiau nei azoto ar geležies stygius.
Prieš diagnozuojant maistinių medžiagų trūkumą, visada įvertink kitus veiksnius. Dažnai panašūs simptomai, pavyzdžiui, lapų geltonavimas, gali būti sukelti perlaistymo, šaknų puvinio, nepakankamo apšvietimo ar kenkėjų. Tik atmetus šias priežastis galima daryti išvadą apie maistinių medžiagų stygių ir imtis atitinkamų tręšimo priemonių. Visada pradėk nuo švelniausių priemonių ir silpnesnių trąšų koncentracijų.
Pertręšimo pavojai
Pertręšimas yra daug dažnesnė ir pavojingesnė problema auginant rozmarinus nei maistinių medžiagų trūkumas. Per didelė trąšų koncentracija dirvožemyje sukelia vadinamąjį „druskų stresą”, kuris gali nudeginti jautrias augalo šaknis. Pažeistos šaknys nebegali tinkamai siurbti vandens, todėl augalas pradeda vysti ir džiūti, net jei dirvožemis yra drėgnas. Tai gali atrodyti panašiai kaip nepakankamo laistymo simptomai, todėl kyla pagunda palieti dar daugiau, kas situaciją tik pablogina.
Vienas iš akivaizdžių pertręšimo požymių yra balti druskų kristalai, susidarantys ant dirvožemio paviršiaus arba vazono kraštų. Augalo lapų galiukai ir kraštai gali paruduoti ir atrodyti lyg apdeginti. Kaip minėta anksčiau, per didelis azoto kiekis skatina greitą, bet silpną ir ištįsusį augimą. Toks augalas yra mažiau atsparus ligoms, kenkėjams ir nepalankioms oro sąlygoms.
Be to, pertręšimas neigiamai veikia tai, dėl ko mes labiausiai vertiname rozmariną – jo aromatą. Per didelis maistinių medžiagų kiekis skiedžia eterinių aliejų koncentraciją lapuose, todėl augalas praranda savo intensyvų, būdingą kvapą ir skonį. Rozmarinas, augantis skurdesnėmis sąlygomis, dažnai būna daug aromatingesnis ir vertingesnis kaip prieskonis.
Jei įtari, kad pertręšei savo rozmariną, pirmas žingsnis yra gausiai praplauti dirvožemį vandeniu. Jei augalas auga vazone, kelis kartus gausiai jį perliek, leisdamas vandens pertekliui laisvai išbėgti pro drenažo skyles. Tai padės išplauti druskų perteklių iš substrato. Po to nutrauk tręšimą bent keliems mėnesiams ir leisk augalui atsigauti. Sunkesniais atvejais gali tekti persodinti augalą į visiškai naują, šviežią substratą.
