Nors rožinė kataranta yra laikoma gana atspariu ir nereikliu augalu, ji, kaip ir bet kuris kitas augalas, nėra visiškai apsaugota nuo ligų ir kenkėjų. Netinkamos auginimo sąlygos, tokios kaip perlaistymas, prasta oro cirkuliacija ar maistinių medžiagų disbalansas, gali susilpninti augalą ir padaryti jį imlesnį įvairiems patogenams ir kenksmingiems vabzdžiams. Laiku atpažinti problemos simptomus ir imtis tinkamų prevencinių bei kontrolės priemonių yra raktas į sėkmingą šių gėlių auginimą. Atidus augalų stebėjimas leidžia pastebėti pirmuosius ligos ar kenkėjų antplūdžio požymius ir užkirsti kelią didesnei žalai. Šiame straipsnyje aptarsime dažniausiai pasitaikančias rožinės katarantos problemas ir efektyviausius jų sprendimo būdus.
Svarbiausia kovos su ligomis ir kenkėjais strategija yra prevencija. Sveikas ir stiprus augalas, auginamas optimaliomis sąlygomis, yra daug atsparesnis bet kokiems išoriniams pavojams. Užtikrinkite, kad kataranta gautų pakankamai saulės šviesos, būtų pasodinta į purų ir gerai drenuojamą dirvožemį, ir, svarbiausia, nebūtų perlaistoma. Per didelė drėgmė yra pagrindinė daugelio grybelinių ligų, ypač šaknų puvinio, priežastis. Taip pat svarbu palaikyti gerą oro cirkuliaciją aplink augalus, nesodinant jų per tankiai.
Reguliariai apžiūrėkite savo augalus, atkreipdami dėmesį į lapų apačią, jaunus ūglius ir žiedus – tai vietos, kur dažniausiai slepiasi kenkėjai. Ieškokite bet kokių neįprastų pokyčių: dėmių ant lapų, spalvos pasikeitimo, vytimo, voratinklių ar matomų vabzdžių. Kuo anksčiau pastebėsite problemą, tuo lengviau bus ją suvaldyti. Pastebėjus pirmuosius ligos ar kenkėjų požymius, pažeistą augalą reikėtų izoliuoti nuo kitų, kad problema neišplistų.
Renkantis kovos priemones, pirmenybę reikėtų teikti ekologiškiems ir mažiau agresyviems metodams, tokiems kaip mechaninis kenkėjų šalinimas, purškimas augaliniais ekstraktais ar muilo tirpalu. Cheminius pesticidus ir fungicidus reikėtų naudoti tik kraštutiniu atveju, kai kitos priemonės yra neveiksmingos, ir griežtai laikytis gamintojo nurodymų. Teisinga ir laiku suteikta pagalba padės išsaugoti jūsų katarantų sveikatą ir grožį.
Dažniausiai pasitaikančios grybelinės ligos
Viena pavojingiausių ir dažniausių ligų, puolančių rožinę katarantą, yra šaknų ir stiebo pagrindo puvinys. Šią ligą sukelia įvairūs dirvožemyje gyvenantys grybai, tokie kaip Pythium, Phytophthora ar Rhizoctonia. Pagrindinė ligos priežastis yra per drėgnas, užmirkęs ir prastai vėdinamas dirvožemis. Pirmieji simptomai – augalo vytimas, nors dirva yra drėgna, lapų geltonavimas ir kritimas. Vėliau stiebo pagrindas patamsėja, suminkštėja ir augalas galiausiai žūsta. Ištraukus augalą iš dirvos, matyti pajuodusios ir suglebusios šaknys.
Daugiau straipsnių šia tema
Kita dažna grybelinė liga yra pilkasis puvinys, kurį sukelia Botrytis cinerea grybas. Ši liga ypač plinta vėsiu ir drėgnu oru, esant prastai oro cirkuliacijai. Ant lapų, stiebų ir žiedų atsiranda vandeningos, pilkšvai rudos dėmės, kurios greitai plečiasi. Esant didelei drėgmei, pažeistos vietos pasidengia puriu, pilku pelėsiu. Liga ypač greitai pažeidžia žiedlapius, kurie sulimpa ir pūva. Prevencijai svarbu laistyti augalus iš ryto, stengiantis nesulieti lapų, ir reguliariai šalinti peržydėjusius žiedus bei kitas augalines liekanas.
Miltligė yra dar viena grybelinė liga, kurią lengva atpažinti iš baltų, miltuotų apnašų ant lapų, stiebų ir kartais žiedų. Nors miltligė retai pražudo augalą, ji smarkiai sumažina jo dekoratyvumą ir gali sulėtinti augimą. Ši liga plinta šiltu ir sausu oru, tačiau esant didelei santykinei oro drėgmei. Norint išvengti miltligės, svarbu užtikrinti gerą oro judėjimą tarp augalų ir vengti per didelio tręšimo azoto trąšomis, kurios skatina vešlų, bet neatsparų lapų augimą.
Lapų dėmėtligės, kurias sukelia įvairūs grybai, pasireiškia apvaliomis ar netaisyklingos formos dėmėmis ant lapų. Dėmės gali būti įvairių spalvų – rudos, juodos, gelsvos, kartais su tamsesniu apvadu. Stipriai pažeisti lapai pagelsta ir nukrenta, augalas nusilpsta. Šių ligų plitimą skatina drėgni lapai. Prevencijai svarbu laistyti augalus tiesiai ant dirvožemio ir vengti tankaus susodinimo.
Grybelinių ligų prevencija ir kontrolė
Efektyviausia priemonė kovojant su grybelinėmis ligomis yra prevencija. Svarbiausias prevencinis veiksmas – tinkamas laistymas. Venkite perlaistymo ir leiskite dirvožemio paviršiui išdžiūti tarp laistymų. Visada naudokite vazonus su drenažo angomis ir purų, gerai vandenį praleidžiantį substratą. Laistykite augalus ryte, kad lapai spėtų nudžiūti per dieną. Tai ženkliai sumažina šaknų puvinio ir lapų ligų riziką.
Daugiau straipsnių šia tema
Užtikrinkite gerą oro cirkuliaciją. Nesodinkite katarantų per tankiai, palikite pakankamai erdvės tarp augalų. Tai ypač svarbu auginant gėlynuose ar dideliuose konteineriuose. Geras vėdinimas padeda greičiau išgaruoti drėgmės pertekliui nuo lapų paviršiaus ir sumažina grybelių dauginimuisi palankias sąlygas. Patalpoje auginamus augalus periodiškai vėdinkite.
Palaikykite švarą aplink augalus. Reguliariai šalinkite nukritusius lapus, peržydėjusius žiedus ir kitas augalines liekanas. Jose gali daugintis ligų sukėlėjai. Taip pat reguliariai ravėkite piktžoles, kurios ne tik konkuruoja dėl maistinių medžiagų, bet ir gali būti ligų platintojos. Naudokite švarius ir dezinfekuotus sodo įrankius, ypač genėdami augalus.
Pastebėjus pirmuosius ligos požymius, nedelsdami pašalinkite ir sunaikinkite visas pažeistas augalo dalis. Esant stipresniam ligos išplitimui, gali tekti panaudoti fungicidus. Rinkitės plataus veikimo spektro fungicidus, skirtus dekoratyviniams augalams, ir purkškite griežtai laikydamiesi instrukcijų. Esant šaknų puviniui, galima bandyti persodinti augalą į naują, sterilų substratą, prieš tai pašalinus visas pažeistas šaknis. Tačiau dažnai tai būna neefektyvu ir sergantį augalą geriau sunaikinti, kad liga nepersimestų kitiems.
Pagrindiniai kenkėjai ir jų daroma žala
Amarai yra vieni dažniausių katarantų kenkėjų. Šie maži, kriaušės formos vabzdžiai paprastai būriuojasi ant jaunų ūglių viršūnių, lapų apačios ir žiedpumpurių. Jie siurbia augalo sultis, todėl pažeistos dalys deformuojasi, lapai garbanojasi, o augimas lėtėja. Amarai taip pat išskiria lipnų skystį, vadinamą „lipčiumi”, ant kurio gali įsiveisti juodasis pelėsis (suodligė), dar labiau kenkiantis augalui. Be to, amarai gali pernešti virusines ligas.
Voratinklinės erkės yra dar vieni dažni kenkėjai, ypač sauso ir karšto oro sąlygomis. Šie plika akimi sunkiai matomi voragyviai taip pat siurbia sultis iš lapų. Pirmasis pažeidimo požymis – smulkūs, šviesūs taškeliai lapų paviršiuje. Vėliau lapai pagelsta, paruduoja ir nudžiūsta. Esant dideliam erkių antplūdžiui, tarp lapų ir stiebų galima pastebėti plonus voratinklius. Erkės ypač greitai dauginasi patalpose šildymo sezono metu.
Baltasparniai yra smulkūs, į mažas kandis panašūs vabzdžiai, kurie paprastai telkiasi apatinėje lapų pusėje. Pajudinus augalą, jie pakyla į orą baltu debesėliu. Tiek suaugę vabzdžiai, tiek jų lervos siurbia augalų sultis, todėl lapai gelsta, vysta ir krenta. Kaip ir amarai, baltasparniai išskiria lipčių, ant kurio vystosi suodligė. Jie labai greitai dauginasi ir gali pridaryti daug žalos.
Kiti, rečiau pasitaikantys kenkėjai, yra tripsai ir miltuotieji skydamariai. Tripsai yra smulkūs, pailgi vabzdžiai, kurie pažeidžia lapus ir žiedus, palikdami sidabriškas dėmes ir juodus taškelius (ekskrementus). Miltuotieji skydamariai atrodo kaip maži, balti, vatos gumulėliai, kurie slepiasi lapų pažastyse ir ant stiebų. Jie taip pat siurbia sultis ir silpnina augalą.
Kenkėjų kontrolės metodai: biologiniai ir cheminiai
Pirmasis žingsnis kovojant su kenkėjais yra mechaninis jų pašalinimas. Nedidelę amarų ar skydamarių koloniją galima tiesiog nuvalyti vatos tamponu, suvilgytu spirite ar muiluotame vandenyje. Stipresnę vandens srovę iš purkštuvo galima naudoti nuplauti amarams ar voratinklinėms erkėms nuo lapų. Geltonos lipnios gaudyklės padeda sugaudyti suaugusius baltasparnius ir amarus, taip sumažinant jų populiaciją.
Ekologiškos purškimo priemonės yra efektyvios kovojant su daugeliu kenkėjų. Žaliojo muilo arba ūkiško muilo tirpalas (maždaug 20-30 g muilo litrui vandens) yra sena ir patikrinta priemonė prieš amarus ir voratinklines erkes. Neem (nimbamedžio) aliejaus purškalai taip pat yra labai veiksmingi. Neem aliejus veikia ne tik kaip insekticidas, bet ir kaip repelentas bei augimo reguliatorius, sutrikdydamas kenkėjų vystymosi ciklą. Svarbu gerai apipurkšti visą augalą, ypač apatinę lapų pusę.
Biologinė kontrolė – tai natūralių kenkėjų priešų naudojimas. Pavyzdžiui, boružės ir jų lervos aktyviai minta amarais. Auksaakės taip pat yra puikios amarų, erkių ir kitų smulkių kenkėjų naikintojos. Šiuos naudingus vabzdžius galima pritraukti į sodą auginant tam tikrus augalus arba įsigyti specializuotose parduotuvėse. Šis metodas ypač tinka auginant augalus lauke ar šiltnamiuose.
Cheminiai insekticidai turėtų būti naudojami kaip paskutinė priemonė. Rinkoje yra sisteminių ir kontaktinių insekticidų. Kontaktiniai veikia tiesiogiai palietę kenkėją, o sisteminiai patenka į augalo sultis ir tampa nuodingi jį siurbiantiems vabzdžiams. Naudojant chemines priemones, būtina griežtai laikytis saugumo reikalavimų: naudoti asmenines apsaugos priemones, purkšti nevėjuotą dieną, toliau nuo vaikų ir naminių gyvūnų, ir laikytis nurodytų dozių bei purškimo intervalų.
Fiziologiniai sutrikimai ir jų priežastys
Ne visos rožinės katarantos problemos yra susijusios su ligomis ar kenkėjais. Kartais augalo išvaizdos pokyčius lemia fiziologiniai sutrikimai, kylantys dėl netinkamų auginimo sąlygų. Viena dažniausių problemų yra lapų geltonavimas (chlorozė). Jei gelsta apatiniai, senesni lapai, tai gali būti natūralus senėjimo procesas arba azoto trūkumo požymis. Jei gelsta jauni lapai, o gyslos lieka žalios, tai rodo geležies trūkumą, kurį dažnai sukelia per šarminis dirvožemis.
Augalo ištįsimas, kai stiebai tampa ilgi, ploni, o atstumai tarp lapų dideli, yra aiškus šviesos trūkumo požymis. Toks augalas taip pat menkai žydi. Norint išspręsti šią problemą, augalą reikia perkelti į šviesesnę vietą. Jei auginate patalpoje, gali prireikti papildomo dirbtinio apšvietimo. Reguliarus viršūnių nugnybimas taip pat padeda skatinti šakojimąsi ir išlaikyti kompaktiškesnę formą.
Žiedpumpurių kritimas gali būti sukeltas įvairių streso veiksnių. Dažniausios priežastys yra staigūs temperatūros pokyčiai, skersvėjai, drėgmės trūkumas arba perteklius. Taip pat tai gali būti reakcija į persodinimą ar vietos pakeitimą. Svarbu stengtis palaikyti kuo stabilesnes auginimo sąlygas ir vengti staigių pokyčių.
Lapų galiukų ar kraštų rudavimas ir džiūvimas dažniausiai rodo per sausą orą arba druskų perteklių dirvožemyje dėl per intensyvaus tręšimo ar kieto laistymo vandens. Patalpose auginamiems augalams, ypač šildymo sezono metu, reikėtų padidinti oro drėgmę, pavyzdžiui, statant indą su vandeniu šalia augalo arba naudojant oro drėkintuvą. Jei įtariamas druskų perteklius, reikėtų praplauti dirvožemį gausiai laistant minkštu vandeniu.
