Prancūziškųjų levandų auginimas prasideda nuo sėkmingo pasodinimo ir gebėjimo jas padauginti, norint išplėsti savo kolekciją ar pasidalinti su draugais. Šis procesas, nors ir reikalauja tam tikrų žinių, nėra sudėtingas ir gali teikti didelį pasitenkinimą. Svarbiausia yra sukurti sąlygas, kuo artimesnes natūraliai šių augalų augimvietei – saulėtoms, sausoms Viduržemio jūros regiono kalvoms. Tinkamas sodinimo laikas, teisingas dirvožemio paruošimas ir kruopštus dauginimo metodų taikymas yra raktas į vešlų, gausiai žydintį ir aromatingą levandų krūmą. Šiame straipsnyje detaliai aptarsime, kaip teisingai sodinti prancūziškąsias levandas ir kokie yra efektyviausi jų dauginimo būdai.
Tinkamo sodinimo laiko pasirinkimas
Tinkamas laikas prancūziškųjų levandų sodinimui yra labai svarbus, siekiant užtikrinti gerą augalo prigijimą ir tolesnį augimą. Geriausias laikas sodinti šiuos augalus į lauko gruntą yra pavasaris, kai jau praėjęs didžiausių šalnų pavojus ir dirvožemis yra pakankamai įšilęs. Paprastai tai yra gegužės mėnesio antroji pusė. Pavasarinis sodinimas suteikia augalui visą vasarą įsitvirtinti, sustiprėti ir pasiruošti pirmajai žiemai, kuri šiai levandų rūšiai yra didžiausias iššūkis.
Ankstyvas pavasarinis sodinimas leidžia augalo šaknų sistemai gerai išsivystyti prieš vasaros karščius. Stiprios šaknys padeda levandai lengviau pakelti sausros periodus ir efektyviau pasisavinti maistines medžiagas. Jei sodinukas buvo augintas šiltnamyje ar patalpoje, prieš sodinant jį į lauką, būtina palaipsniui jį aklimatizuoti. Šis procesas, vadinamas grūdinimu, trunka apie savaitę, per kurią augalas kasdien išnešamas į lauką vis ilgesniam laikui, pratinant jį prie tiesioginių saulės spindulių, vėjo ir temperatūros svyravimų.
Nors rudeninis sodinimas yra populiarus kai kuriems daugiamečiams augalams, prancūziškosioms levandoms jis yra rizikingas, ypač vėsesnio klimato regionuose. Pasodinus rudenį, augalas gali nespėti tinkamai įsišaknyti iki žiemos šalčių, todėl jo tikimybė išgyventi žiemą smarkiai sumažėja. Jei vis dėlto sodinama rudenį, tai reikėtų daryti kuo anksčiau, bent 6-8 savaites prieš numatomas pirmąsias stiprias šalnas, kad augalas turėtų laiko įsitvirtinti.
Auginant prancūziškąsias levandas vazonuose, sodinimo laikas yra lankstesnis. Jas galima sodinti ar persodinti praktiškai bet kuriuo metu nuo pavasario iki vasaros vidurio. Svarbiausia yra vengti persodinimo per didžiausius karščius, nes tai sukelia papildomą stresą augalui. Persodinant į didesnį vazoną, svarbu nepažeisti šaknų gumulo ir po persodinimo palaikyti dirvožemį saikingai drėgną, kol augalas vėl pradės aktyviai augti.
Dirvožemio paruošimas ir sodinimo procesas
Sėkmingas prancūziškųjų levandų auginimas prasideda nuo tinkamo dirvožemio paruošimo. Šie augalai kategoriškai nepakenčia sunkios, drėgnos ir rūgščios dirvos. Jų šaknims reikalingas puikiai drenuojamas, lengvas ir šiek tiek šarminis (pH 6,5-7,5) substratas. Prieš sodinant, pasirinktą vietą reikėtų gerai sukasti ir, jei dirvožemis yra sunkus molis, jį pagerinti. Geriausia įmaišyti stambaus smėlio, smulkaus žvyro, perlito ar komposto iš spygliuočių žievės, kad pagerėtų struktūra ir vandens pralaidumas.
Sodinimo duobė turėtų būti maždaug du kartus platesnė už augalo šaknų gumulą, bet panašaus gylio. Tai leis šaknims lengviau plėstis į šonus. Išėmus augalą iš vazonėlio, reikėtų švelniai apžiūrėti šaknis. Jei jos susisukusios į kietą gumulą, reikėtų pirštais atsargiai jas šiek tiek atlaisvinti, kad paskatintum augimą į išorę. Augalas sodinamas tokiu pačiu gyliu, kokiame augo vazonėlyje; per gilus sodinimas gali sukelti stiebo pagrindo puvimą.
Įstačius augalą į duobę, ji užpildoma paruoštu žemės mišiniu ir lengvai apspaudžiama aplink šaknų gumulą, kad neliktų oro tarpų. Po pasodinimo augalą reikia gausiai palieti, kad dirvožemis gerai susigulėtų aplink šaknis. Tolesnis laistymas turėtų būti saikingas, leidžiant dirvožemio paviršiui išdžiūti tarp laistymų. Siekiant išvengti piktžolių augimo ir palaikyti geresnį drėgmės balansą, dirvožemį aplink augalą galima mulčiuoti. Tam geriausiai tinka šviesios spalvos mineralinis mulčias, pavyzdžiui, smulkus žvyras ar skalda, kuris atspindi saulės šviesą ir neleidžia perkaisti šaknims, tuo pačiu užtikrindamas gerą drenažą.
Sodinant kelis levandų krūmelius, svarbu palikti pakankamus atstumus tarp jų – maždaug 40-50 cm. Tai užtikrins gerą oro cirkuliaciją, kuri yra būtina norint išvengti grybelinių ligų. Geras vėdinimas padeda lapams greitai nudžiūti po lietaus ir apsaugo augalus nuo miltligės bei kitų drėgmę mėgstančių patogenų. Tinkami atstumai taip pat leidžia krūmeliams augti į plotį ir suformuoti gražią, natūralią formą.
Dauginimas auginiais
Dauginimas auginiais yra pats populiariausias ir efektyviausias būdas padauginti prancūziškąsias levandas, leidžiantis gauti augalą, identišką motininiam augalui. Geriausias laikas imti auginius – vėlyva pavasaris arba vasaros pradžia, kai augalas aktyviai auga, bet ūgliai dar nėra visiškai sumedėję. Reikėtų rinktis sveikus, stiprius ūglius, kurie šiais metais dar nežydėjo. Auginys turėtų būti apie 7-10 cm ilgio.
Paruošiant auginį, aštriu peiliu ar sekatoriumi padaromas įstrižas pjūvis tiesiai po lapų mazgu. Apatiniai lapeliai nuo maždaug pusės auginio ilgio yra nuskabomi, paliekant tik viršūnėlę su keliais lapais. Nuskabytų lapų vietoje esantys miegantys pumpurai ir yra ta vieta, iš kurios išaugs naujos šaknys. Norint paskatinti greitesnį ir sėkmingesnį įsišaknijimą, auginio galiuką galima pamirkyti įsišaknijimo hormonuose (milteliuose ar skystyje), nors tai nėra būtina.
Paruoštus auginius reikia susmeigti į specialiai paruoštą substratą. Geriausiai tinka lengvas, pralaidus mišinys iš durpių ir perlito arba smėlio (santykiu 1:1). Auginius reikėtų susmeigti maždaug iki pusės jų ilgio, paliekant pakankamus atstumus tarp jų. Pasodinus auginius, substratą reikia sudrėkinti, o patį vazonėlį ar daigyklą uždengti skaidriu plastikiniu maišeliu ar gaubtu, kad būtų sukurta šiltnamio efektą primenanti aplinka su aukšta oro drėgme.
Vazonėlį su auginiais reikia laikyti šviesioje, bet nuo tiesioginių saulės spindulių apsaugotoje, šiltoje vietoje. Svarbu reguliariai vėdinti (nuimti gaubtą bent kartą per dieną), kad nesikauptų kondensatas ir neįsimestų pelėsis, bei palaikyti substratą nuolat šiek tiek drėgną. Šaknys paprastai susiformuoja per 4-8 savaites. Kai auginiai pradeda leisti naujus lapelius ir švelniai patraukus jaučiasi pasipriešinimas, tai ženklas, kad jie sėkmingai įsišaknijo ir juos galima po vieną persodinti į atskirus vazonėlius.
Dauginimas sėklomis
Prancūziškųjų levandų dauginimas sėklomis yra įmanomas, tačiau retesnis ir sudėtingesnis procesas, reikalaujantis daugiau kantrybės. Augalai, išauginti iš sėklų, gali šiek tiek skirtis nuo motininio augalo savo savybėmis. Sėklas geriausia sėti anksti pavasarį, likus maždaug 8-10 savaičių iki paskutinių šalnų. Prieš sėją, levandų sėkloms rekomenduojama atlikti šaltąjį stratifikavimą, kad būtų pagerintas jų daigumas. Tam sėklas reikia sumaišyti su drėgnu smėliu ar vermikulitu, supilti į sandarų maišelį ir laikyti šaldytuve apie 3-4 savaites.
Po stratifikacijos sėklos sėjamos į daigyklas ar negilius vazonėlius, pripildytus lengvo ir pralaidaus daiginimo substrato. Sėklas reikėtų paskleisti paviršiuje ir tik labai lengvai užberti plonu žemės sluoksniu, nes joms dygti reikalinga šviesa. Pasėjus, substratas atsargiai sudrėkinamas purkštuvu, kad sėklos nebūtų išplautos. Daigyklą reikia uždengti skaidriu dangčiu ar plėvele, kad būtų palaikoma drėgmė, ir pastatyti šiltoje, šviesioje vietoje, kur temperatūra siekia apie 20-22°C.
Sėklos dygsta lėtai ir netolygiai – procesas gali užtrukti nuo dviejų savaičių iki mėnesio ar net ilgiau. Visą šį laiką svarbu palaikyti nuolatinę, bet ne per didelę drėgmę ir reguliariai vėdinti, kad neįsimestų pelėsis. Kai daigeliai išleidžia pirmuosius tikruosius lapelius (ne sėklaskiltes), dangtį galima nuimti, o daigeliams sustiprėjus ir paaugus, juos galima pikiuoti – atsargiai išskirstyti į atskirus, didesnius vazonėlius.
Išaugintus daigelius toliau reikia auginti šviesioje ir šiltoje vietoje, saikingai laistant. Prieš sodinant į lauką ar didesnį vazoną lauke, juos būtina palaipsniui grūdinti, pratinant prie lauko sąlygų. Svarbu atminti, kad iš sėklų išaugintos levandos pirmaisiais metais greičiausiai nežydės arba žydės labai menkai. Visą savo energiją jos skirs šaknų sistemos ir lapijos auginimui, o gausaus žydėjimo galima tikėtis antraisiais ar trečiaisiais augimo metais.
Priežiūra po pasodinimo ir dauginimo
Sėkmingas pasodinimas ar padauginimas yra tik pirmas žingsnis. Tolesnė jaunų augalų priežiūra yra lemiamas veiksnys, užtikrinantis jų ilgaamžiškumą ir gyvybingumą. Ką tik pasodintiems ar įsišaknijusiems augalams reikia daugiau dėmesio nei subrendusiems krūmams. Pirmosiomis savaitėmis po pasodinimo į gruntą svarbu palaikyti tolygią dirvožemio drėgmę, kad šaknys galėtų sėkmingai prigyti. Laistyti reikėtų giliai, bet retai, skatinant šaknis augti gilyn, o ne paviršiuje.
Jauniems augalams ypač svarbi apsauga nuo piktžolių, kurios konkuruoja dėl vandens, maistinių medžiagų ir šviesos. Reguliarus ravėjimas aplink levandų krūmelius yra būtinas. Mulčiavimas smulkiu žvyru ne tik padeda sulaikyti piktžoles, bet ir apsaugo šaknis nuo perkaitimo bei palaiko gerą drenažą aplink augalo pagrindą, kas yra ypač svarbu siekiant išvengti puvinio.
Pirmaisiais metais jaunų levandų tręšti nerekomenduojama, nebent dirvožemis yra itin skurdus. Paprastai sodinimo metu į dirvą įterptų maistinių medžiagų (pvz., komposto) visiškai pakanka. Perteklinis tręšimas gali labiau pakenkti nei padėti, skatindamas silpną, ištįsusį augimą. Geriau leisti augalui pačiam susiformuoti tvirtą šaknų sistemą ir prisitaikyti prie aplinkos sąlygų.
Jaunus, pirmaisiais metais augančius krūmelius reikėtų šiek tiek apgenėti – nugnybti ūglių viršūnėles, kad būtų skatinamas šakojimasis ir tankesnio, kompaktiškesnio krūmo formavimasis. Tai padės sukurti tvirtą pagrindą ateities augimui ir gausiam žydėjimui. Pirmaisiais metais svarbiausias tikslas yra ne žiedai, o tvirto ir sveiko augalo suformavimas, kuris sėkmingai peržiemos ir džiugins ateinančiais metais.
