Nors prancūziškoji levanda yra žinoma dėl savo atsparumo ir eterinių aliejų, kurie natūraliai atbaido daugelį vabzdžių, ji, kaip ir bet kuris kitas augalas, nėra visiškai apsaugota nuo ligų ir kenkėjų. Dažniausiai problemos kyla dėl netinkamų auginimo sąlygų, ypač dėl per didelės drėgmės ir prastos oro cirkuliacijos, kurios sudaro palankią terpę grybelinėms infekcijoms. Laiku atpažinus problemos simptomus ir imantis tinkamų prevencinių bei kontrolės priemonių, galima išsaugoti augalo sveikatą ir dekoratyvumą. Šiame straipsnyje apžvelgsime dažniausiai pasitaikančias prancūziškųjų levandų ligas ir kenkėjus bei aptarsime efektyviausius kovos su jais būdus.
Dažniausios grybelinės ligos
Grybelinės ligos yra didžiausia grėsmė prancūziškosioms levandoms, ypač auginamoms drėgno ir vėsaus klimato sąlygomis. Viena iš labiausiai paplitusių problemų yra šaknų puvinys (dažniausiai sukeliamas Phytophthora genties grybų). Ši liga vystosi per drėgname, sunkiai pralaidžiame vandeniui dirvožemyje. Simptomai pasireiškia augalo vytimu net ir esant drėgnai žemei, lapų geltonavimu, augimo sulėtėjimu, o vėliau – viso augalo pajuodavimu ir žūtimi. Ištraukus tokį augalą iš žemės, matyti pajuodusios, minkštos ir suglebusios šaknys. Išgydyti šaknų puvinį praktiškai neįmanoma, todėl svarbiausia yra prevencija.
Kita dažna liga yra pilkasis puvinys (Botrytis cinerea), kuris pažeidžia augalo antžeminę dalį. Jis pasireiškia rudomis, vandenėjančiomis dėmėmis ant lapų, stiebų ir žiedų, kurios vėliau pasidengia pilku, puriu pelėsiu. Liga sparčiausiai plinta vėsiu ir drėgnu oru, ypač tankiai susodintuose ar prastai vėdinamuose plotuose. Pažeistos augalo dalys greitai nyksta. Norint išvengti pilkojo puvinio, svarbu užtikrinti gerą oro cirkuliaciją tarp augalų, laistyti tiesiai į dirvą vengiant lapų sušlapinimo ir laiku pašalinti senus, džiūstančius lapus bei nužydėjusius žiedus.
Miltligė – tai dar viena grybelinė liga, kurią lengva atpažinti iš baltų, miltus primenančių apnašų ant lapų ir stiebų. Nors miltligė retai pražudo levandas, ji silpnina augalą, trikdo fotosintezę ir gadina estetinę išvaizdą. Ši liga dažniausiai pasireiškia karštomis dienomis ir vėsiomis naktimis, kai susidaro dideli temperatūrų svyravimai. Prevencijai svarbu nepertręšti augalų azoto trąšomis, kurios skatina vešlios, bet jautrios lapijos augimą, ir užtikrinti gerą vėdinimą.
Lapų dėmėtligės, sukeliamos įvairių grybų (pvz., Septoria), taip pat gali pažeisti levandas. Ant lapų atsiranda nedidelės, tamsios, dažnai su šviesesniu centru dėmelės. Ligai progresuojant, dėmės didėja, susilieja, o lapai galiausiai pagelsta ir nukrenta. Nors tai retai būna mirtina liga, ji silpnina augalą ir mažina jo dekoratyvumą. Pažeistus lapus reikėtų nedelsiant pašalinti ir sunaikinti, kad būtų sustabdytas ligos plitimas.
Prevencinės priemonės ir kontrolė
Geriausias būdas kovoti su ligomis yra jų prevencija. Svarbiausias prevencinis veiksnys – tinkamų auginimo sąlygų sudarymas. Prancūziškosioms levandoms būtina parinkti saulėtą vietą ir pasodinti jas į lengvą, purų, gerai drenuojamą dirvožemį. Jei sodo dirva sunki ir molinga, ją būtina pagerinti smėliu ar žvyru. Auginant vazonuose, privaloma naudoti kokybišką drenažo sluoksnį ir specialų substratą.
Teisingas laistymas yra kitas kritiškai svarbus elementas. Būtina vengti perlaistymo ir leisti dirvožemiui visiškai išdžiūti tarp laistymų. Vandenį visada reikia pilti tiesiai ant žemės, stengiantis nesušlapinti lapų ir žiedų. Ypač svarbu vengti vakarinio laistymo, nes drėgmė, išsilaikiusi per naktį, sudaro idealias sąlygas grybelinėms infekcijoms plisti. Tinkamas atstumas tarp augalų taip pat yra būtinas, kad būtų užtikrinta gera oro cirkuliacija, kuri padeda greitai nudžiūti lapams po lietaus.
Reguliari augalų apžiūra padeda laiku pastebėti pirmuosius ligų požymius. Pastebėjus pažeistus lapus, stiebus ar žiedus, juos reikia nedelsiant pašalinti ir sunaikinti (geriausia sudeginti, o ne mesti į kompostą), kad liga neplistų toliau. Svarbu naudoti švarius ir aštrius genėjimo įrankius, kuriuos po kiekvieno augalo reikėtų dezinfekuoti spiritu ar kitu dezinfekantu, ypač jei įtariama infekcija.
Jei prevencinės priemonės nepadėjo ir liga išplito, galima imtis cheminių ar biologinių kontrolės priemonių. Prieš grybelines ligas galima naudoti fungicidus. Parduotuvėse galima rasti platų fungicidų asortimentą, tačiau prieš juos naudojant, svarbu atidžiai perskaityti instrukciją ir įsitikinti, kad preparatas tinka naudoti ant levandų. Natūralesnė alternatyva yra purškimas vario sulfato ar sieros preparatais. Taip pat galima išbandyti namines priemones, pavyzdžiui, purškimą sodos tirpalu (1 arbatinis šaukštelis sodos, keli lašai indų ploviklio litrui vandens) nuo miltligės.
Dažniausiai pasitaikantys kenkėjai
Dėl savo stipraus aromato ir eterinių aliejų prancūziškoji levanda yra atspari daugeliui kenkėjų. Tačiau kartais, ypač kai augalas yra nusilpęs dėl netinkamų auginimo sąlygų, jį gali užpulti tam tikri vabzdžiai. Vienas iš tokių kenkėjų yra seiliūklė (Philaenus spumarius). Jų buvimą lengva pastebėti iš putų gumulėlių, primenančių seiles, ant augalo stiebų ir lapų. Putose slepiasi lerva, kuri siurbia augalo sultis. Nors didelės žalos jos dažniausiai nepadaro, tačiau gadina estetinį vaizdą. Šiuos kenkėjus galima lengvai pašalinti stipria vandens srove.
Amarai taip pat kartais gali apsigyventi ant levandų, ypač ant jaunų, sultingų ūglių viršūnių. Jie siurbia augalo sultis, dėl ko ūgliai deformuojasi, o lapai susisuka. Amarai taip pat išskiria lipnų skystį, vadinamą „lipčiumi”, ant kurio gali pradėti augti juodasis pelėsis. Kovai su amarais galima pasitelkti natūralius jų priešus, pavyzdžiui, boružes. Taip pat efektyvus purškimas žaliojo muilo ar česnakų nuoviro tirpalu. Cheminių insekticidų reikėtų imtis tik esant labai dideliam antplūdžiui.
Nors ir retai, bet levandas gali pažeisti voratinklinės erkutės, ypač jei jos auginamos karštoje, sausoje ir prastai vėdinamoje aplinkoje, pavyzdžiui, patalpose ar šiltnamiuose. Šiuos mažyčius kenkėjus sunku pamatyti plika akimi, tačiau jų buvimą išduoda smulkūs, šviesūs taškeliai ant lapų ir plonas voratinklis, apraizgantis augalą. Erkutės siurbia sultis, todėl lapai pagelsta, paruduoja ir nukrenta. Kovai su jomis svarbiausia padidinti oro drėgnumą, reguliariai apipurškiant augalą vandeniu. Taip pat galima naudoti specialius akaricidus.
Šaknų gumbiniai nematodai yra mikroskopinės kirmėlės, gyvenančios dirvožemyje ir pažeidžiančios augalų šaknis. Jų pažeistos šaknys sustorėja, susidaro gumbai, sutrinka vandens ir maistinių medžiagų pasisavinimas. Augalas skursta, vysta, prastai auga. Tai yra rimta problema, kurios išvengti galima sodinant tik sveikus, patikrintus daigus ir gerinant dirvožemio sveikatą, pavyzdžiui, įterpiant organinių medžiagų, kurios skatina naudingų mikroorganizmų, kovojančių su nematodais, dauginimąsi.
Biologinė ir natūrali kenkėjų kontrolė
Vietoj cheminių insekticidų, kurie gali pakenkti naudingiems vabzdžiams, tokiems kaip bitės ir boružės, verta išbandyti biologinius ir natūralius kenkėjų kontrolės metodus. Vienas iš efektyviausių būdų – skatinti natūralių priešų populiaciją sode. Boružės, auksaakės, žiedmusės ir kai kurios vapsvų rūšys minta amarais ir kitais smulkiais kenkėjais. Norint juos privilioti, sode galima auginti įvairių žydinčių augalų, kurie teikia nektarą ir žiedadulkes.
Augalų nuovirai ir ištraukos taip pat gali būti veiksminga priemonė. Purškimas dilgėlių, česnakų, svogūnų ar aštriųjų pipirų ištraukomis atbaido daugelį kenkėjų. Pavyzdžiui, česnako ištraukai pagaminti reikia susmulkinti kelias skilteles česnako, užpilti litru vandens, palaikyti parą, nukošti ir praskiedus vandeniu purkšti ant augalų. Žaliasis muilas, ištirpintas vandenyje, taip pat yra sena ir patikrinta priemonė nuo amarų ir kitų minkštakūnių vabzdžių.
Svarbu palaikyti bendrą sodo ekosistemos sveikatą. Sveikas, gyvas dirvožemis, kuriame gausu naudingų mikroorganizmų, padeda augalams būti stipresniems ir atsparesniems tiek ligoms, tiek kenkėjams. Komposto naudojimas, vengimas pertręšimo mineralinėmis trąšomis, tinkama sėjomaina (jei auginama darže) – visa tai prisideda prie sveikesnės aplinkos ir stipresnių augalų. Stiprus ir sveikas augalas visada yra mažiau pažeidžiamas.
Galiausiai, mechaninis kenkėjų šalinimas yra paprastas, bet efektyvus būdas, ypač kai kenkėjų nėra daug. Seiliūklių putas galima nuplauti vandens srove, amarų kolonijas – sutraiškyti pirštais arba nuvalyti drėgna šluoste. Reguliariai apžiūrint augalus, galima pastebėti pirmuosius kenkėjus ir pašalinti juos anksčiau, nei jie spės smarkiai išplisti. Šis metodas yra visiškai nekenksmingas aplinkai ir naudingiems organizmams.
Fiziologinės problemos ir jų sprendimas
Ne visos problemos, su kuriomis susiduria prancūziškosios levandos, yra susijusios su ligomis ar kenkėjais. Kartais augalo prastą būklę lemia fiziologiniai sutrikimai, kylantys dėl netinkamos priežiūros ar aplinkos veiksnių. Pavyzdžiui, levandų krūmo išretėjimas ir sumedėjimas centre yra natūralus senėjimo procesas, kurį paspartina netinkamas genėjimas. Norint to išvengti, būtina kasmet pavasarį reguliariai ir teisingai genėti augalą, neleidžiant jam per daug sumedėti.
Menkas žydėjimas arba jo nebuvimas dažniausiai yra susijęs su trimis pagrindinėmis priežastimis: šviesos trūkumu, per dideliu azoto kiekiu dirvožemyje arba netinkamu genėjimu. Levandoms reikia bent 6-8 valandų tiesioginės saulės per dieną, kad gausiai žydėtų. Jei augalas pertręštas azotu, jis augins lapus žiedų sąskaita. Taip pat, jei augalas per stipriai nugenimas pavasarį ir pašalinami žiedpumpurius formuojantys ūgliai, jis tais metais gali nežydėti.
Geltonuojantys lapai gali signalizuoti apie kelias skirtingas problemas. Jei gelsta apatiniai lapai, o dirvožemis yra nuolat drėgnas, tai greičiausiai yra šaknų puvinio, kurį sukelia perlaistymas, požymis. Jei gelsta jauni lapeliai, o gyslos lieka žalios, tai gali būti geležies trūkumo (chlorozės) ženklas, būdingas per daug šarminiam arba per drėgnam dirvožemiui, kuriame augalas negali pasisavinti geležies. Tokiu atveju gali padėti specialios trąšos su geležies chelatu.
Staigus viso augalo vytimas karštą dieną, net jei dirva atrodo drėgna, nebūtinai reiškia ligą. Kartais tai gali būti laikinas reiškinys, kai augalas per lapus išgarina daugiau vandens, nei šaknys spėja sugerti. Tokiu atveju augalas paprastai atsigauna vakare arba naktį, kai temperatūra nukrenta. Tačiau jei vytimas nepraeina ir ryte, o dirvožemis yra drėgnas, tai jau rimtas signalas, galintis rodyti šaknų sistemos pažeidimą.
