Genėjimas yra vienas svarbiausių prancūziškųjų levandų priežiūros darbų, dažnai keliantis daugiausiai klausimų pradedantiesiems augintojams. Skirtingai nuo daugelio kitų sodo augalų, kurių genėjimas yra labiau estetinė procedūra, levandoms tai yra gyvybiškai būtina. Be reguliaraus karpymo prancūziškosios levandos greitai sumedėja, išplinka, praranda kompaktišką formą ir menkai žydi. Tinkamas genėjimas ne tik užtikrina gausų ir ilgalaikį žydėjimą, bet ir prailgina augalo amžių bei išlaiko jo dekoratyvumą. Nors iš pirmo žvilgsnio tai gali atrodyti sudėtinga, supratus pagrindinius principus ir tinkamą laiką, genėjimas tampa paprasta ir malonia rutinos dalimi.
Kodėl genėjimas yra būtinas?
Prancūziškosios levandos, kaip ir kitos levandų rūšys, yra puskrūmiai. Tai reiškia, kad apatinė augalo dalis su laiku sumedėja, o nauji žali ūgliai, ant kurių formuojasi žiedai, auga tik iš viršutinės, nesumedėjusios dalies. Jei augalas nėra reguliariai genimas, sumedėjusi dalis kasmet vis ilgėja, o žaliuojanti ir žydinti dalis keliasi į viršų. Dėl to krūmo vidurys lieka plikas, augalas išvirsta į šonus ir praranda savo patrauklią, tankią formą.
Genėjimas skatina augalą leisti naujus ūglius iš žemiau esančių pumpurų, taip išlaikant krūmą kompaktišką ir tankų nuo pat pagrindų. Kiekvienas naujas ūglis potencialiai gali išauginti žiedą, todėl reguliarus karpymas tiesiogiai lemia gausesnį žydėjimą. Be to, pašalinus senus ūglius, pagerėja oro cirkuliacija krūmo viduje. Tai yra labai svarbu siekiant išvengti grybelinių ligų, kurioms prancūziškosios levandos yra gana jautrios, ypač drėgnesnio klimato sąlygomis.
Laiku neatliktas genėjimas turi ir ilgalaikių neigiamų pasekmių. Iš senos, kietos medienos levandos labai sunkiai arba visai nebeišleidžia naujų ūglių. Todėl jei kelerius metus negenėtas, išsikraipęs ir sumedėjęs krūmas bus nukirptas per žemai, iki pat medienos, jis greičiausiai nebeatsigaus ir žus. Būtent dėl šios priežasties genėjimą reikia pradėti nuo pat jaunystės ir atlikti kasmet, palaipsniui formuojant tvirtą, bet kompaktišką augalo struktūrą.
Galiausiai, genėjimas yra svarbus ir augalo sveikatai. Jo metu pašalinamos pažeistos, sergančios ar nudžiūvusios šakos, kurios gali tapti infekcijų židiniu. Tvarkingai apkarpytas augalas atrodo estetiškai, yra sveikesnis, gyvybingesnis ir ilgaamžiškesnis. Tai investicija į augalo ateitį, kuri atsiperka su kaupu kiekvieną vasarą, kai sodą papuošia kvapnių žiedų jūra.
Geriausias laikas genėti
Genėjimo laikas yra labai svarbus ir skiriasi priklausomai nuo tikslo. Prancūziškosioms levandoms taikomi du pagrindiniai genėjimo tipai: pagrindinis (formuojamasis) genėjimas ir sanitarinis karpymas po žydėjimo. Skirtingai nuo tikrųjų levandų, kurios dažniausiai genimos vasaros pabaigoje po žydėjimo, prancūziškųjų levandų pagrindinį genėjimą geriausia atlikti anksti pavasarį. Tai susiję su jų mažesniu atsparumu šalčiui.
Pavasarinis genėjimas atliekamas tada, kai jau praėjęs didžiausių šalčių pavojus, bet augalas dar nepradėjęs aktyviai augti. Paprastai tai būna balandžio pabaigoje arba gegužės pradžioje. Šio genėjimo metu krūmas yra patrumpinamas maždaug trečdaliu ar net iki pusės, suteikiant jam tvarkingą, apvalią formą. Toks genėjimas paskatina gausų naujų ūglių augimą, ant kurių vasarą ir formuosis žiedai. Vėlyvas rudeninis genėjimas yra rizikingas, nes gali paskatinti naują augimą, kuris nespės subręsti ir nušals per žiemą.
Antrasis karpymas atliekamas vasarą, po pirmosios gausios žydėjimo bangos. Šis procesas, angliškai vadinamas „deadheading”, apima nužydėjusių žiedynų nukirpimą kartu su visu žiedkočiu iki pirmosios lapų poros. Tai neleidžia augalui eikvoti energijos sėklų brandinimui ir skatina jį formuoti naujus žiedus antrai žydėjimo bangai vasaros pabaigoje ar rudenį. Reguliarus nužydėjusių žiedų šalinimas gali ženkliai prailginti bendrą žydėjimo periodą.
Jaunus, pirmaisiais metais augančius augalus taip pat reikia formuoti. Jiems rekomenduojamas lengvas genėjimas, nugnybiant ūglių viršūnėles, kad būtų skatinamas šakojimasis. Pirmaisiais metais svarbiausias tikslas yra ne žiedai, o tvirto, tankaus ir taisyklingos formos krūmo pagrindo sukūrimas. Tai užtikrins, kad ateityje augalas bus gražus ir gausiai žydės.
Genėjimo technika ir įrankiai
Genėjimui svarbu naudoti tinkamus, aštrius ir švarius įrankius. Geriausiai tinka aštrus sodo sekatorius. Bukas įrankis pažeidžia, suspaudžia augalo audinius, o ne padaro švarų pjūvį, todėl augalas sunkiau gyja ir padidėja infekcijų rizika. Prieš pradedant darbą ir pereinant nuo vieno augalo prie kito, įrankius reikėtų dezinfekuoti spiritu ar kitu dezinfekciniu skysčiu, kad nebūtų pernešamos ligos.
Pagrindinė taisyklė, kurios būtina laikytis genint levandas – niekada nekirpti iki senos, sumedėjusios dalies, ant kurios nėra matomų lapelių ar pumpurų. Pjūvis visada turi būti atliekamas žalioje, lapuotoje stiebo dalyje. Iš sumedėjusios dalies prancūziškoji levanda labai sunkiai atželia. Pavasarinio genėjimo metu reikėtų patrumpinti praėjusių metų ūglius, paliekant ant kiekvieno iš jų bent porą trejetą lapų pumpurų, iš kurių galės išaugti nauji stiebai.
Formuojant krūmą, reikėtų stengtis išlaikyti apvalią, kalvelės formą. Tai užtikrina, kad visos šakos gaus pakankamai saulės šviesos ir oro. Krūmo centras turėtų būti šiek tiek aukštesnis už kraštus. Reikėtų pašalinti visas silpnas, pažeistas, susikryžiavusias ar į krūmo vidų augančias šakas. Tikslas – sukurti atvirą, gerai vėdinamą struktūrą.
Karpant nužydėjusius žiedynus vasarą, pjūvis daromas žemiau žiedo, virš viršutinės lapų poros. Tai yra paprastas ir greitas darbas, kurį galima atlikti tiesiog vaikštant po sodą kas kelias dienas. Reguliarus nužydėjusių žiedų šalinimas ne tik skatina naują žydėjimą, bet ir palaiko tvarkingą augalo išvaizdą visą sezoną.
Senų ir apleistų krūmų atjauninimas
Atjauninti seną, sumedėjusį ir apleistą prancūziškųjų levandų krūmą yra labai sudėtinga, o kartais ir neįmanoma. Kaip minėta, drastiškas genėjimas iki pat senos medienos dažniausiai pražudo augalą. Jei krūmas yra labai senas ir plikas, kartais geriausia išeitis yra jį pakeisti nauju, jaunų augalu, kurį nuo pat pradžių bus galima teisingai formuoti.
Vis dėlto, jei norima pabandyti atgaivinti seną krūmą, tai reikia daryti labai atsargiai ir palaipsniui, per dvejus ar trejus metus. Pirmąjį pavasarį reikėtų iškirpti tik dalį (maždaug trečdalį) seniausių ir labiausiai sumedėjusių šakų, patrumpinant jas kiek įmanoma žemiau, bet vis dar paliekant šiek tiek žaliuojančių dalių, jei tokių yra. Likusias šakas reikėtų genėti įprastai, patrumpinant iki žaliosios dalies.
Tikslas yra paskatinti naujų ūglių augimą iš krūmo pagrindo. Jei po pirmojo genėjimo sezono apačioje pasirodo naujų, jaunų ūglių, tai yra geras ženklas. Kitą pavasarį galima iškirpti dar trečdalį senų šakų, o jaunus ūglius formuoti. Trečiaisiais metais pašalinamos likusios senos šakos. Viso šio proceso metu svarbu atidžiai stebėti augalo reakciją ir neskubėti.
Tačiau reikia būti pasiruošus ir nesėkmei. Kartais augalas būna per senas ir per silpnas, kad reaguotų į atjauninamąjį genėjimą. Alternatyvus būdas išsaugoti vertingos veislės genetiką – paimti auginius iš likusių jaunų ūglių ir pasidauginti naujų augalų. Tai yra daug patikimesnis būdas nei bandymas atgaivinti beviltiškai atrodantį seną krūmą.
Klaidų, kurių reikėtų vengti
Viena dažniausių klaidų – genėjimo baimė. Daugelis pradedančiųjų bijo pakenkti augalui, todėl genėja per mažai arba visai negeni. Tai ilgainiui padaro daugiau žalos nei per drąsus kirpimas. Negertas krūmas greitai sumedėja ir praranda formą, ir tuomet jį sutvarkyti tampa daug sunkiau. Reikia prisiminti, kad genėjimas yra būtina procedūra, skatinanti augalo gyvybingumą.
Kita klaida – netinkamas genėjimo laikas. Genėjimas vėlyvą rudenį yra ypač rizikingas prancūziškosioms levandoms dėl jų jautrumo šalčiui. Visi pagrindiniai formavimo darbai turėtų būti atliekami pavasarį. Vasarą atliekamas tik lengvas, sanitarinis nužydėjusių žiedų karpymas.
Pati didžiausia ir dažnai mirtina klaida – kirpimas iki plikos medienos. Prieš kerpant, visada reikia atidžiai apžiūrėti šaką ir įsitikinti, kad žemiau pjūvio vietos yra gyvybingų lapelių ar pumpurų. Jei abejoji, geriau nukirpti šiek tiek aukščiau. Geriau turėti ne idealiai suformuotą, bet gyvą augalą, nei bandant išgauti tobulą formą jį pražudyti.
Galiausiai, nereikėtų pamiršti naudoti tinkamų įrankių. Naudojant bukas, nešvarias žirkles ne tik sunkiau dirbti, bet ir didėja rizika užkrėsti augalą ligomis. Aštrus, švarus pjūvis visada gyja greičiau ir yra saugesnis augalui. Šių paprastų taisyklių laikymasis padės užtikrinti, kad genėjimas bus sėkmingas, o prancūziškoji levanda kasmet džiugins savo grožiu ir aromatu.
