Plumerijos žiemojimas

Plumerijos, kilusios iš šiltų atogrąžų kraštų, nėra atsparios šalčiui, todėl sėkmingas jų žiemojimas vidutinio klimato juostoje yra vienas svarbiausių auginimo iššūkių. Natūralus ramybės periodas yra būtina šio augalo gyvavimo ciklo dalis, leidžianti jam pailsėti ir sukaupti jėgų kitų metų augimui bei gausiam žydėjimui. Ignoruojant arba netinkamai organizuojant žiemojimą, augalas gali ne tik nežydėti, bet ir žūti. Todėl kiekvienas plumerijų augintojas privalo išmanyti, kaip teisingai paruošti augalą žiemai, kokias sąlygas jam sudaryti ramybės periodu ir kaip jį saugiai pažadinti pavasarį. Šis procesas reikalauja atidumo ir žinių, tačiau yra raktas į ilgalaikę ir sėkmingą plumerijos priežiūrą.

Pasiruošimas žiemai prasideda dar rudenį. Trumpėjančios dienos ir vėstantys orai yra natūralus signalas plumerijai lėtinti gyvybinius procesus. Augalas pamažu nustoja augti, o jo lapai pradeda gelsti ir kristi. Tai visiškai normalus ir laukiamas reiškinys, rodantis, kad augalas pereina į ramybės būseną. Šiuo pereinamuoju laikotarpiu labai svarbu atitinkamai pakoreguoti priežiūrą: palaipsniui mažinti laistymą ir visiškai nutraukti tręšimą. Tręšimas rudenį gali išprovokuoti naujų, silpnų ūglių augimą, kurie nespės subręsti ir bus pažeisti šalčio.

Pati svarbiausia taisyklė – plumerija negali pakęsti neigiamos temperatūros. Net ir trumpalaikės šalnos gali negrįžtamai pažeisti augalo audinius, ypač jaunus ūglius. Dėl šios priežasties augalą būtina perkelti į patalpą dar prieš prasidedant pirmosioms šalnoms. Paprastai tai daroma, kai naktinė temperatūra lauke pradeda stabiliai kristi žemiau 10 laipsnių Celsijaus. Tinkamai parinkta žiemojimo vieta ir teisingas priežiūros režimas ramybės periodu yra lemiami veiksniai, užtikrinantys, kad pavasarį augalas pabus sveikas ir stiprus.

Žiemojimo metu plumerijos priežiūra yra minimali. Kadangi augalas yra be lapų, jis nevykdo fotosintezės ir beveik nenaudoja vandens. Todėl laistyti reikia labai retai, o tręšti – visai negalima. Per gausus laistymas žiemos miego metu yra viena dažniausių ir pražūtingiausių klaidų, sukeliančių šaknų ir stiebo puvinį. Kantrybė yra didžiausia dorybė žiemojimo laikotarpiu; nereikia jaudintis, kad augalas atrodo negyvas – tai tik poilsis prieš naują gyvybės protrūkį pavasarį.

Pasiruošimas ramybės periodui

Sėkmingas perėjimas į ramybės periodą prasideda nuo laipsniško priežiūros keitimo vėlyvą vasarą ir rudenį. Maždaug nuo rugpjūčio pabaigos ar rugsėjo pradžios pradėkite retinti tręšimą, o rugsėjo pabaigoje jį visiškai nutraukite. Tai signalizuoja augalui, kad artėja poilsio metas, ir leidžia subręsti per vasarą išaugusiems ūgliams. Tuo pačiu metu palaipsniui mažinkite ir laistymo dažnumą. Leiskite substratui tarp laistymų išdžiūti vis giliau. Tai skatina augalą lėtinti augimą ir ruoštis lapų metimui.

Atidžiai stebėkite oro prognozes. Prieš perkeliant augalą į patalpą, naudinga jį kruopščiai apžiūrėti, ar nėra kenkėjų. Lauke augančios plumerijos gali turėti amarų, voratinklinių erkių ar kitų nepageidaujamų gyvių. Pernešus juos į šiltą patalpą, kenkėjai gali pradėti sparčiai daugintis ir pakenkti ne tik pačiai plumerijai, bet ir kitiems kambariniams augalams. Jei pastebėjote kenkėjų, apdorokite augalą insekticidu arba nimbamedžio aliejaus tirpalu dar jam esant lauke.

Kai naktinė temperatūra priartėja prie 10 °C, ateina laikas perkelti plumeriją į žiemojimo vietą. Prieš nešant, galima nuskinti likusius lapus, ypač jei jie dar nenukrito patys. Tai padeda augalui greičiau pereiti į visišką ramybę ir sumažina ligų bei kenkėjų riziką. Nors kai kurie augintojai leidžia lapams nukristi natūraliai, jų pašalinimas yra praktiškas sprendimas, ypač jei augalas didelis. Nuskynus lapus, augalas nebeišgarina drėgmės ir yra geriau apsaugotas nuo puvinio rizikos vėsioje patalpoje.

Prieš galutinai pastatant augalą į žiemojimo vietą, įsitikinkite, kad substratas vazone yra beveik sausas. Jei neseniai laistėte, palaukite kelias dienas, kol jis pradžius. Pernešti augalą su šlapiu substratu į vėsią ir tamsią patalpą yra labai rizikinga, nes tai sukuria idealias sąlygas šaknų puviniui. Tinkamas paruošiamasis etapas užtikrina sklandų perėjimą į ramybės būseną ir sumažina problemų riziką žiemos metu.

Optimalios žiemojimo sąlygos patalpoje

Idealios žiemojimo sąlygos plumerijai – vėsi, sausa ir tamsi vieta. Optimali temperatūra yra tarp 10 ir 15 laipsnių Celsijaus. Svarbiausia, kad temperatūra nenukristų žemiau 5 °C, nes tai gali sukelti šalčio pažeidimus. Tinkamos vietos gali būti nešildomas garažas, sausas rūsys, vėsi laiptinė, įstiklintas, bet nešildomas balkonas ar tiesiog vėsiausias namų kambarys. Venkite vietų šalia radiatorių ar kitų šilumos šaltinių, kurie gali per anksti pažadinti augalą iš miego.

Apšvietimas ramybės periodu nėra svarbus, nes augalas be lapų nevykdo fotosintezės. Dėl šios priežasties plumeriją galima drąsiai laikyti ir visiškoje tamsoje. Jei neturite tamsios patalpos, tai nėra problema, tačiau svarbiau yra užtikrinti vėsią temperatūrą. Šiltoje ir šviesioje patalpoje augalas gali bandyti augti, tačiau dėl šviesos trūkumo žiemos mėnesiais ūgliai išaugs silpni, ištįsę ir bus neatsparūs ligoms. Toks „netikras” augimas tik eikvoja augalo energijos atsargas.

Santykinė oro drėgmė žiemojimo vietoje turėtų būti nedidelė. Drėgna aplinka kartu su vėsia temperatūra gali skatinti pelėsio ir puvinio atsiradimą ant stiebo. Užtikrinkite gerą oro cirkuliaciją, negrūskite augalų per tankiai vienas prie kito. Jei žiemojimo vieta yra linkusi į drėgmę, pavyzdžiui, rūsys, gali būti naudinga naudoti oro sausintuvą arba tiesiog reguliariai vėdinti patalpą. Augalo vazoną geriau statyti ne ant šaltų betoninių grindų, o ant medinės lentos ar putplasčio gabalo, kad šaknys būtų apsaugotos nuo peršalimo iš apačios.

Yra ir kitas žiemojimo būdas – išimti augalą iš vazono. Tai taupo vietą, ypač jei turite daug augalų. Atsargiai išimkite plumeriją iš vazono, nupurtykite didžiąją dalį žemių nuo šaknų ir palikite jas apdžiūti kelias dienas. Po to šaknų gumulą galima laisvai apvynioti laikraščiu ar audeklu ir paguldyti augalą horizontaliai lentynoje vėsioje ir sausoje vietoje. Pavasarį tokį augalą reikės iš naujo pasodinti į šviežią substratą. Šis metodas tinka tik visiškai ramybės būsenoje esantiems, subrendusiems augalams.

Augalo priežiūra žiemos miego metu

Plumerijos priežiūra ramybės periodu yra labai paprasta – jos beveik nereikia. Svarbiausia taisyklė – pamirškite laistytuvą. Per visą žiemą augalo laistyti praktiškai nereikia. Pakanka vos kartą per mėnesį ar net rečiau (kas 6-8 savaites) labai nedideliu kiekiu vandens šiek tiek sudrėkinti substratą. Tikslas yra ne palieti augalą, o tik neleisti šaknims ir stiebui visiškai perdžiūti ir susiraukšlėti. Vienas ar du puodeliai vandens dideliam vazonui per mėnesį yra daugiau nei pakankamai.

Reguliariai, maždaug kas kelias savaites, apžiūrėkite žiemojantį augalą. Patikrinkite stiebo kietumą. Stiebas turi išlikti tvirtas. Jei jis šiek tiek susiraukšlėja, tai normalu ir rodo nedidelę dehidrataciją, tačiau jei jis tampa minkštas, ypač prie pagrindo, tai gali būti puvinio požymis. Tokiu atveju reikia nedelsiant imtis gelbėjimo priemonių: išimti augalą iš vazono ir patikrinti šaknis, nupjaunant visas pažeistas dalis. Taip pat atkreipkite dėmesį, ar neatsirado pelėsio ant substrato paviršiaus ar stiebo.

Tręšti žiemojančios plumerijos griežtai draudžiama. Augalas ilsisi ir nenaudoja maistinių medžiagų, todėl trąšos tik kaupsis substrate, didins druskų koncentraciją ir gali pažeisti miegančias šaknis. Tręšimas bus atnaujintas tik pavasarį, kai augalas pradės aktyviai augti. Taip pat nereikia jaudintis dėl augalo išvaizdos – plikas, bedvasis stiebas yra normali ramybės būsenos išraiška.

Žiemos pabaigoje, artėjant pavasariui, galite pastebėti, kad stiebų viršūnės pradeda brinkti – tai pirmasis ženklas, kad augalas ruošiasi busti. Tačiau neskubėkite jo perkelti į šilumą ir pradėti gausiai laistyti. Per ankstyvas pažadinimas gali būti žalingas, jei dienos dar trumpos ir saulės mažai. Palaukite, kol dienos pastebimai pailgės ir atsiras daugiau saulėtų valandų. Kantrybė yra raktas į sėkmingą perėjimą iš ramybės į aktyvų augimą.

Plumerijos pažadinimas pavasarį

Plumerijos žadinimo procesas turėtų būti laipsniškas, o ne staigus. Geriausias laikas pradėti žadinti augalą yra kovo pabaiga arba balandžio mėnuo, priklausomai nuo oro sąlygų ir dienos ilgio. Perkelkite augalą iš vėsios ir tamsios žiemojimo vietos į šviesesnę ir šiltesnę patalpą. Iš pradžių venkite tiesioginių saulės spindulių, kurie gali nudeginti prie šviesos neatpratusį stiebą. Šviesi vieta prie lango, bet be tiesioginės vidurdienio saulės, yra puikus startas.

Pradėkite laistyti labai atsargiai ir saikingai. Pirmą kartą palieti galima nedideliu kiekiu šilto vandens, kad sudrėktų viršutinis substrato sluoksnis. Vėliau laistykite tik tada, kai substratas beveik visiškai išdžiūsta. Palaipsniui didinkite vandens kiekį ir laistymo dažnumą, kai pradės sprogti pumpurai ir augti nauji lapeliai. Kol augalas neturi lapų, jo vandens poreikis yra labai mažas. Per ankstyvas ir gausus laistymas yra dažna klaida, galinti sukelti šaknų puvinį net ir pavasarį.

Pavasaris yra geras laikas persodinti plumeriją, jei to reikia. Prieš pradedant aktyvų augimą, galite perkelti ją į šiek tiek didesnį vazoną su šviežiu, gerai drenuojamu substratu. Tai suteiks augalui naujų maistinių medžiagų ir erdvės šaknims augti. Taip pat tai yra tinkamas metas genėjimui – galite pašalinti per žiemą apdžiūvusias ar pažeistas šakų viršūnes, formuoti augalo lają. Nupjautos šakos gali būti panaudotos kaip auginiai dauginimui.

Tręšti pradėkite tik tada, kai pasirodo pirmieji keli nauji lapai ir matote aktyvų augimą. Pirmąjį kartą naudokite perpus silpnesnės koncentracijos subalansuotas trąšas. Palaipsniui, augalui augant, pereikite prie įprasto tręšimo grafiko. Į lauką plumeriją galima išnešti tik tada, kai praeina bet kokia šalnų tikimybė ir naktinė temperatūra stabiliai laikosi aukščiau 10-12 °C. Pradžioje pratinkite augalą prie lauko sąlygų palaipsniui, pirmas kelias dienas laikydami jį pavėsyje ir tik vėliau perkeldami į saulėtą vietą.