Plačialapis pelėžirnis yra daugiametis augalas, pasižymintis geru atsparumu šalčiui ir gebėjimu sėkmingai peržiemoti Lietuvos klimato sąlygomis. Tačiau norint užtikrinti, kad augalas ne tik išgyventų žiemą, bet ir pavasarį atželtų stiprus ir gyvybingas, rudenį reikia atlikti keletą svarbių paruošiamųjų darbų. Tinkamas pasiruošimas žiemai padeda apsaugoti jautriausią augalo dalį – šaknų sistemą – nuo didelių šalčių, temperatūros svyravimų ir drėgmės pertekliaus. Nors suaugę ir gerai įsišakniję augalai yra gana ištvermingi, jauniems, pirmaisiais metais augantiems pelėžirniams reikalingas ypatingas dėmesys ir kruopštesnė apsauga. Šiame straipsnyje detaliai aptarsime, kaip teisingai paruošti plačialapį pelėžirnį žiemai, kada ir kaip nupjauti jo antžeminę dalį bei kokios mulčiavimo priemonės yra efektyviausios.
Pasiruošimas žiemai prasideda dar vasaros pabaigoje ir rudenį. Nuo rugpjūčio mėnesio reikėtų nutraukti tręšimą azoto trąšomis, kurios skatina naujų ūglių augimą. Šie jauni ūgliai nespėtų subręsti ir sumedėti iki žiemos, todėl būtų lengvai pažeidžiami šalčio. Vietoj to, rudenį galima patręšti kalio trąšomis, kurios stiprina augalo audinius ir didina jo atsparumą žemai temperatūrai. Taip pat svarbu palaipsniui mažinti laistymą, leidžiant augalui natūraliai pereiti į ramybės būseną.
Pagrindiniai rudeninės priežiūros darbai atliekami vėlyvą rudenį, po pirmųjų stipresnių šalnų. Šalnos sustabdo augalo vegetaciją ir signalizuoja, kad atėjo laikas nupjauti antžeminę dalį. Šis žingsnis yra labai svarbus ne tik dėl estetinių priežasčių, bet ir dėl fitosanitarinių sumetimų, nes ant augalo liekanų gali žiemoti įvairių ligų sukėlėjai ir kenkėjai.
Po genėjimo seka svarbiausias etapas – šaknų zonos apsauga mulčiuojant. Mulčias veikia kaip izoliacinis sluoksnis, apsaugantis šaknis nuo staigių temperatūros pokyčių ir gilaus įšalo, ypač besniegėmis žiemomis, kai nėra natūralios sniego dangos apsaugos. Tinkamai paruoštas augalas sėkmingai peržiemos ir pavasarį atsidėkos galingu startu bei vėlesniu gausiu žydėjimu.
Pasiruošimas žiemai rudenį
Rudeninis pasiruošimas yra laipsniškas procesas, kurio tikslas – padėti plačialapiam pelėžirniui natūraliai pereiti iš aktyvios vegetacijos į ramybės periodą. Šis procesas prasideda jau vasaros pabaigoje. Svarbu leisti augalui užbaigti savo metinį ciklą, todėl nuo rugpjūčio vidurio nebereikėtų skatinti naujų ūglių augimo tręšiant azoto trąšomis. Vietoj to, galima panaudoti fosforo ir kalio trąšas, kurios padeda subrandinti esamus stiebus ir sustiprinti šaknų sistemą, taip paruošiant ją artėjančiai žiemai.
Rudenį taip pat svarbu sureguliuoti laistymo režimą. Natūraliai vėstant orams ir didėjant kritulių kiekiui, augalo vandens poreikis mažėja. Laistymą reikėtų palaipsniui retinti, leidžiant dirvožemiui šiek tiek pradžiūti. Perteklinė drėgmė rudenį gali išprovokuoti šaknų puvinius ir sumažinti augalo atsparumą šalčiui. Prieš pat užšąlant dirvai, jei ruduo buvo itin sausas, galima atlikti paskutinį, vadinamąjį gausų drėkinamąjį laistymą, kad augalas neįžiemotų perdžiūvusioje žemėje.
Ligos ir kenkėjai gali smarkiai susilpninti augalą prieš žiemą, todėl svarbu visą sezoną stebėti jo būklę. Jei rudenį ant augalo vis dar matyti miltligės ar kitų ligų požymių, pažeistas dalis reikia nedelsiant pašalinti. Nuo to, kokios būklės augalas pasitiks žiemą, labai priklausys jo gebėjimas sėkmingai peržiemoti. Sveikas ir stiprus augalas, sukaupęs pakankamai maisto medžiagų atsargų šaknyse, daug lengviau ištvers žiemos negandas.
Prieš pradedant pagrindinius paruošimo darbus, tokius kaip genėjimas ir mulčiavimas, verta sutvarkyti aplinką aplink augalą. Reikia kruopščiai surinkti visus nukritusius lapus ir kitas augalines šiukšles. Tai svarbu, nes šiukšlėse gali slėptis kenkėjai ar ligų sukėlėjų sporos, kurios sėkmingai peržiemotų ir pavasarį taptų naujos infekcijos židiniu. Švari aplinka aplink augalą yra svarbi fitosanitarinės prevencijos dalis.
Antžeminės dalies nupjovimas
Vienas svarbiausių rudeninės priežiūros darbų yra antžeminės plačialapio pelėžirnio dalies nupjovimas. Šią procedūrą reikėtų atlikti vėlyvą rudenį, po pirmųjų stiprių ir stabilių šalnų. Šalnos natūraliai sustabdo augalo vegetaciją, lapai pagelsta ir pradeda vysti. Tai ženklas, kad antžeminė dalis atliko savo funkciją ir maisto medžiagos iš jos jau yra pasisavintos ir sukauptos šaknyse. Nereikėtų skubėti ir nupjauti augalo per anksti, kol jis dar žalias, nes taip atimtumėte iš jo galimybę sukaupti maksimalias maisto medžiagų atsargas žiemai.
Nupjauti reikia visus stiebus, paliekant maždaug 5-10 centimetrų aukščio stagarėlius virš žemės paviršiaus. Tam geriausia naudoti aštrų ir švarų sekatorių ar sodo žirkles. Bukas įrankis gali pažeisti ir sužaloti augalo audinius, o tai gali tapti infekcijos vartais. Palikti stagarėliai padeda žiemą sulaikyti sniegą, kuris yra geriausia natūrali izoliacija, o pavasarį žymi vietą, kurioje auga augalas, kad netyčia jo nepažeistumėte tvarkydami gėlyną.
Nupjovus antžeminę dalį, visas augalines liekanas būtina kruopščiai surinkti ir sunaikinti, ypač jei vasarą augalas sirgo miltlige ar kitomis ligomis. Nupjautų stiebų ir lapų negalima palikti gėlyne ar mesti į komposto dėžę, nes juose gali žiemoti ligų sukėlėjų sporos ir kenkėjų kiaušinėliai. Geriausias būdas atsikratyti užkrėstų liekanų – jas sudeginti arba išvežti su buitinėmis atliekomis.
Antžeminės dalies nupjovimas atlieka kelias svarbias funkcijas. Pirma, tai pagerina estetinį sodo vaizdą žiemos metu, nes nereikia žiūrėti į pajuodusius ir suglebusius augalo likučius. Antra, ir svarbiausia, tai yra esminė fitosanitarinė priemonė, smarkiai sumažinanti ligų ir kenkėjų peržiemojimo tikimybę. Trečia, tai palengvina tolesnį darbą – mulčiavimą, nes atidengia prieigą prie augalo pagrindo.
Šaknų sistemos mulčiavimas ir apsauga
Po to, kai antžeminė dalis yra nupjauta, ateina laikas svarbiausiam žingsniui – šaknų sistemos apsaugai mulčiuojant. Mulčiavimas yra būtinas norint apsaugoti šaknis nuo didžiausio pavojaus žiemą – gilaus dirvos įšalo ir staigių temperatūros svyravimų, ypač kai nėra sniego dangos. Sniegas veikia kaip natūrali antklodė, tačiau besniegėmis ir speiguotomis žiemomis šaknys gali smarkiai apšalti. Mulčio sluoksnis imituoja šią natūralią apsaugą.
Mulčiavimui galima naudoti įvairias organines medžiagas. Puikiai tinka durpės, kompostas, sausi medžių lapai, smulkinta medžių žievė, pjuvenos ar spygliai. Svarbu, kad mulčias būtų purus ir laidus orui, kad po juo nesikauptų perteklinė drėgmė ir neprasidėtų puvimo procesai. Negalima naudoti šviežiai nupjautos žolės ar kitų greitai pūvančių medžiagų. Taip pat apsaugai galima naudoti eglišakes, kurios ne tik sulaiko šilumą, bet ir apsaugo nuo graužikų bei sulaiko sniegą.
Mulčio sluoksnį reikėtų paskleisti aplink augalo pagrindą 10-15 centimetrų storio sluoksniu, maždaug 30-40 centimetrų spinduliu. Svarbu neužpilti paties augalo centro, kur pavasarį dygsta nauji ūgliai, per storu ir sunkiu sluoksniu, kad pavasarį jie galėtų lengvai prasikalti. Mulčiuoti reikėtų jau šiek tiek pašalus žemei, o ne esant teigiamai temperatūrai, kad po mulčiu neįsiveistų pelės ar kiti graužikai.
Ypatingą dėmesį reikia skirti jauniems, pirmais ar antrais metais augantiems plačialapiams pelėžirniams. Jų šaknų sistema dar nėra tokia gili ir išsivysčiusi kaip suaugusių augalų, todėl jie yra daug jautresni šalčiui. Jaunus augalus reikėtų mulčiuoti storiau ir kruopščiau. Tinkamai užmulčiuotas augalas bus patikimai apsaugotas nuo žiemos iššūkių ir pavasarį atžels daug greičiau ir stipresnis.
Priežiūra po žiemos
Atėjus pavasariui ir nutirpus sniegui, nereikėtų skubėti visiškai nuimti žieminio mulčio. Pavasario orai yra apgaulingi, dažnai pasitaiko naktinių šalnų, kurios gali pakenkti anksti pradėjusiems dygti jauniems ūgliams. Mulčias padeda apsaugoti juos nuo šių temperatūros svyravimų. Geriausia mulčią nuimti palaipsniui, kai jau įsivyrauja stabili teigiama temperatūra ir praeina didesnių šalnų pavojus.
Kai dirva jau pakankamai atšyla ir pradžiūsta, žieminį mulčio sluoksnį reikia atsargiai nuimti nuo augalo pagrindo. Jei buvo naudotas kompostas ar durpės, dalį jų galima palikti ir švelniai įterpti į viršutinį dirvos sluoksnį – tai bus puiki pirmoji pavasarinė trąša. Jei buvo naudotos eglišakės ar stambūs lapai, juos reikia visiškai pašalinti. Nuėmus mulčią, dirva aplink augalą greičiau sušils, o tai paskatins greitesnį naujų ūglių augimą.
Tai yra tinkamas metas įvertinti, kaip augalas peržiemojo. Reikėtų apžiūrėti augalo pagrindą, pašalinti visas senas, negyvas ar pažeistas dalis. Dirvą aplink augalą galima švelniai supurenti, kad pagerėtų oro patekimas į šaknis. Šiuo metu galima atlikti ir pirmąjį pavasarinį tręšimą, naudojant kompleksines trąšas su didesniu azoto kiekiu, kad būtų paskatintas greitas žaliosios masės augimas.
Pasirodžius pirmiesiems jauniems ūgliams, svarbu juos stebėti ir saugoti nuo galimų pavasarinių šalnų. Jei prognozuojama stipri šalna, jaunus daigelius galima laikinai pridengti agroplėvele ar eglišakėmis. Taip pat svarbu laiku patikrinti ir paruošti atramas, kad augalas, pradėjęs sparčiai augti, turėtų kur kabintis. Tinkama priežiūra po žiemos užtikrins sėkmingą naujo sezono pradžią ir gausų žydėjimą vasarą.
