Tinkamas apšvietimas yra vienas iš svarbiausių veiksnių, lemiančių plačialapio pelėžirnio augimo sėkmę, vešlumą ir, svarbiausia, žydėjimo gausą bei intensyvumą. Kaip ir dauguma gausiai žydinčių augalų, šis daugiametis vijoklis yra šviesamėgis, o saulės šviesa jam yra pagrindinis energijos šaltinis, būtinas fotosintezės procesui ir žiedpumpurių formavimui. Netinkamai parinkta, per daug pavėsinga vieta gali lemti tai, kad augalas augins vešlią lapiją, tačiau žydės menkai arba visai nežydės. Todėl, norint atskleisti visą šio augalo dekoratyvinį potencialą, būtina gerai suprasti jo šviesos poreikius ir parinkti jam tinkamiausią vietą sode. Šiame straipsnyje išsamiai aptarsime, kokiomis apšvietimo sąlygomis plačialapis pelėžirnis klesti geriausiai, kaip jis reaguoja į saulės perteklių ar trūkumą ir kaip optimizuoti auginimo vietą, siekiant maksimalaus rezultato.
Plačialapis pelėžirnis yra kilęs iš saulėtų Europos pievų ir pamiškių, todėl jo genetikoje yra užkoduotas poreikis gauti daug saulės šviesos. Geriausių rezultatų pasiekiama auginant jį tokioje vietoje, kurioje jis per dieną gauna bent 6-8 valandas tiesioginių saulės spindulių. Tokiomis sąlygomis augalas užauga stiprus, kompaktiškas, suformuoja gausybę žiedpumpurių, o žiedai būna ryškių, sodrių spalvų. Saulėta vieta taip pat užtikrina geresnę oro cirkuliaciją ir greitesnį lapų nudžiūvimą, o tai sumažina grybelinių ligų, ypač miltligės, riziką.
Nors augalas yra šviesamėgis, jis yra gana adaptyvus ir gali toleruoti nedidelį dalinį pavėsį, ypač karštesnio klimato regionuose. Lengvas pavėsis karščiausiu dienos metu, pavyzdžiui, nuo 12 iki 15 valandos, gali netgi būti naudingas, apsaugant augalą nuo lapų nudegimo ir per didelio drėgmės išgarinimo. Tačiau svarbu suprasti, kad kuo daugiau pavėsio augalas gauna, tuo labiau tai atsilieps jo žydėjimui. Gilus pavėsis plačialapiam pelėžirniui yra visiškai netinkamas – tokioje vietoje jis skurs, ištįs ir tikrai nežydės.
Renkantis vietą sode, reikėtų įvertinti, kaip saulės apšvietimas keičiasi per dieną ir per visą sezoną. Ideali vieta būtų prie pietinės, pietvakarių ar pietryčių pusės sienos, tvoros ar pergolės. Tokiose vietose augalas gaus pakankamai saulės nuo ryto iki vakaro. Prieš sodinant svarbu atsižvelgti ir į galimus šešėlius nuo pastatų, medžių ar kitų aukštų objektų, kurie gali kristi ant numatytos sodinimo vietos ir apriboti saulės šviesos kiekį.
Optimalios apšvietimo sąlygos
Optimaliomis apšvietimo sąlygomis plačialapiam pelėžirniui laikoma vieta, kurioje jis gauna pilną saulės apšvietimą didžiąją dienos dalį. „Pilna saulė” sodininkystėje paprastai reiškia mažiausiai šešias valandas tiesioginių, nefiltruotų saulės spindulių per dieną. Būtent toks šviesos kiekis yra būtinas, kad augale vyktų intensyvi fotosintezė, kurios metu pagaminta energija naudojama ne tik lapų ir stiebų augimui, bet ir gausiam žiedpumpurių formavimui. Esant optimaliam apšvietimui, augalas auga tvirtas, jo tarpubambliai būna trumpi, o lapija – tanki ir sveikos žalios spalvos.
Geriausia, jei augalas gauna rytinę ir dieninę saulę. Rytinė saulė nėra tokia kaitri, ji švelniai sušildo augalą ir greitai nudžiovina rasą nuo lapų, taip sumažindama grybelinių ligų plitimo riziką. Dieninė saulė, nors ir karštesnė, suteikia didžiausią energijos kiekį, reikalingą žydėjimui. Pietinė sodo pusė yra idealus pasirinkimas, nes čia saulės daugiausia per visą dieną. Taip pat puikiai tinka vakarinė pusė, kur augalas mėgausis popietine ir vakarine saule.
Renkantis vietą, svarbu įvertinti ne tik saulės trukmę, bet ir jos intensyvumą. Atviroje, vėjų perpučiamoje vietoje saulė gali būti labiau deginanti, todėl gali prireikti dažnesnio laistymo. Vieta prie šviesios sienos gali suteikti papildomos atspindėtos šviesos ir šilumos, kas ypač naudinga vėsesnio klimato sąlygomis. Šiluma, kurią siena akumuliuoja per dieną, ir atiduoda naktį, sukuria palankesnį mikroklimatą.
Svarbu prisiminti, kad apšvietimo sąlygos sode gali keistis. Jauni medžiai auga ir meta vis didesnį šešėlį, statomi nauji pastatai ar tvoros. Todėl renkantis ilgalaikę vietą daugiamečiui augalui, tokiam kaip plačialapis pelėžirnis, verta pagalvoti apie ateities perspektyvas. Kadangi šis augalas nemėgsta persodinimo, teisingas vietos parinkimas iš pat pradžių yra kritiškai svarbus jo sėkmei.
Augimas saulėtoje vietoje
Auginimas pilnai saulėtoje vietoje atskleidžia visą plačialapio pelėžirnio potencialą. Gavęs pakankamai šviesos, augalas nukreipia savo energiją į reprodukciją, t.y., žiedų ir sėklų formavimą. Tai pasireiškia itin gausiu ir ilgai trunkančiu žydėjimu. Žiedai būna stambesni, o jų spalvos – daug ryškesnės ir sodresnės nei pavėsyje augančių giminaičių. Saulė skatina pigmentų, atsakingų už spalvą, gamybą, todėl rožinės, violetinės ar baltos spalvos žiedai atrodo ypač išraiškingai.
Saulėtoje vietoje augantis pelėžirnis būna tvirtesnis ir atsparesnis. Saulės spinduliai padeda subrandinti ir sustiprinti augalo audinius, todėl stiebai būna tvirtesni ir mažiau linkę išgulti. Be to, geras apšvietimas ir šiluma skatina greitesnį augimą, todėl augalas greičiau pasiekia savo maksimalų aukštį ir apraizgo jam skirtas atramas, sukurdamas tankią ir dekoratyvią žaliąją sieną.
Tačiau auginimas saulėkaitoje turi ir tam tikrų iššūkių. Dirvožemis tokioje vietoje greičiau įkaista ir išdžiūsta, todėl augalui reikės dažnesnio ir gausesnio laistymo, ypač karštais ir sausais vasaros mėnesiais. Vandens trūkumas gali sukelti stresą, dėl kurio gali pradėti kristi žiedpumpuriai. Norint sumažinti šią problemą, labai naudinga mulčiuoti dirvą aplink augalą. Mulčias padės išsaugoti drėgmę, apsaugos šaknis nuo perkaitimo ir sumažins laistymo dažnumą.
Labai karšto klimato zonose arba itin atvirose, saulės kepinamose vietose, per pati vidurdienio karštį augalas gali šiek tiek apvysti. Tai natūrali apsauginė reakcija, siekiant sumažinti vandens garinimą per lapus. Paprastai vakare, atvėsus orui, augalas vėl atgauna savo stangrumą. Jei taip nenutinka, tai ženklas, kad dirvoje trūksta drėgmės ir augalą reikia palieti.
Auginimas daliniame pavėsyje
Nors plačialapis pelėžirnis yra šviesamėgis, jis gali pakankamai sėkmingai augti ir daliniame pavėsyje. Dalinis pavėsis reiškia, kad augalas gauna nuo 3 iki 6 valandų tiesioginių saulės spindulių per dieną, arba yra apšviestas filtruota saule (pavyzdžiui, pro retą medžio lają) didesnę dienos dalį. Tokios sąlygos dažnai susidaro prie rytinės ar vakarinės pastato sienos, arba po aukštais, bet ne per tankiais medžiais.
Auginant daliniame pavėsyje, svarbiausia, kad augalas gautų bent kelias valandas tiesioginės saulės, pageidautina rytinės. Rytinė saulė yra mažiau kaitri ir padeda greitai nudžiovinti lapus, kas yra svarbu ligų prevencijai. Jei augalas auga vietoje, kur saulė pasirodo tik vėlyvą popietę, jis taip pat gali augti, tačiau žydėjimas gali būti ne toks gausus. Didžiausias iššūkis auginant pavėsyje yra pasiekti balansą tarp pakankamo apšvietimo žydėjimui ir per didelio šešėlio.
Pagrindinis auginimo daliniame pavėsyje trūkumas yra menkesnis žydėjimas. Augalas, negaudamas pakankamai energijos iš saulės, linkęs auginti daugiau lapų ir stiebų, o ne žiedų. Žiedai, jei jų ir būna, dažnai būna smulkesni, o jų spalvos – blankesnės. Augalas taip pat gali būti labiau ištįsęs, su ilgesniais tarpubambliais, nes stiebiasi ieškodamas šviesos.
Tačiau auginimas daliniame pavėsyje turi ir savų privalumų. Tokioje vietoje dirvožemis ilgiau išlieka drėgnas, todėl augalą reikės laistyti rečiau. Lapija dažnai būna sodresnės žalios spalvos, nes nėra veikiama tiesioginių, kartais deginančių saulės spindulių. Tai gali būti geras kompromisinis variantas soduose, kuriuose trūksta atvirų, saulėtų erdvių, tačiau vis tiek norisi auginti šį žavų vijoklį.
Šviesos trūkumo požymiai ir pasekmės
Šviesos trūkumas yra viena dažniausių priežasčių, kodėl plačialapis pelėžirnis prastai auga arba nežydi. Augalas, negaunantis pakankamai šviesos, siunčia aiškius signalus, kuriuos svarbu laiku atpažinti. Vienas pirmųjų ir akivaizdžiausių požymių yra etioliacija – augalo ištįsimas. Stiebai tampa ilgi, ploni ir silpni, o atstumai tarp lapų mazgų (tarpubambliai) pastebimai padidėja. Augalas tarsi „stiebiasi” į šviesos šaltinį, bandydamas gauti kuo daugiau saulės.
Kitas svarbus simptomas – lapų pokyčiai. Esant šviesos trūkumui, lapai gali tapti mažesni ir blyškesnės, šviesiai žalios spalvos. Nors kartais šešėlyje augančių augalų lapai gali būti didesni (tai bandymas padidinti paviršiaus plotą šviesai sugerti), jie būna plonesni ir ne tokie gyvybingi. Apatiniai lapai gali pradėti gelsti ir kristi, nes augalas visus resursus nukreipia į viršutines, arčiau šviesos esančias dalis.
Pati liūdniausia šviesos trūkumo pasekmė yra menkas žydėjimas arba visiškas jo nebuvimas. Augalui tiesiog neužtenka energijos, pagamintos fotosintezės metu, kad galėtų suformuoti žiedpumpurius. Net jei keli žiedai ir pasirodo, jie būna smulkūs, neišraiškingi, blankių spalvų ir greitai nuvysta. Jei jūsų plačialapis pelėžirnis augina daug lapų, bet nežydi, pirmiausia reikėtų įvertinti, ar jis gauna pakankamai saulės.
Jei pastebėjote šiuos šviesos trūkumo požymius, geriausias sprendimas būtų persodinti augalą į saulėtesnę vietą. Nors suaugusį pelėžirnį persodinti sudėtinga dėl jo gilios šaknų sistemos, tai gali būti vienintelė išeitis, jei norite džiaugtis jo žiedais. Jei persodinti neįmanoma, galima pabandyti pagerinti apšvietimo sąlygas apgenint aplinkinius medžius ar krūmus, kurie meta šešėlį. Kartais net nedidelis apšvietimo pagerinimas gali duoti teigiamą rezultatą.
