Plačialapis pelėžirnis yra nuostabus daugiametis vijoklinis augalas, vertinamas dėl savo ištvermingumo ir gausaus, ilgo žydėjimo. Sėkmingas šio augalo įkurdinimas sode prasideda nuo tinkamo sodinimo ir dauginimo metodų išmanymo, kurie užtikrins greitą prigijimą ir sveiką augimą ateityje. Nors šis augalas nėra lepus, teisingai atlikti sodinimo darbai ir pasirinktas dauginimo būdas gali ženkliai paspartinti jo vystymąsi ir sulaukti gausesnio žydėjimo jau pirmaisiais metais. Plačialapį pelėžirnį galima dauginti keliais būdais: sėklomis, auginiais arba dalijant kerą, o kiekvienas metodas turi savų privalumų ir specifikos. Išsami pažintis su šiais procesais leis kiekvienam sodininkui pasirinkti tinkamiausią variantą ir sėkmingai praturtinti savo sodą šia žavinga liana.
Sodinant plačialapį pelėžirnį, svarbiausia yra parinkti tinkamą vietą ir paruošti dirvožemį. Kaip jau žinoma, šis augalas mėgsta saulėtas, nuo vėjų apsaugotas vietas ir gerai drenuojamą, derlingą dirvą. Prieš sodinant, dirvožemį reikėtų giliai perkasti, pašalinti piktžoles ir praturtinti kompostu ar perpuvusiu mėšlu. Šiame etape taip pat svarbu įrengti atramas, kuriomis augalas galės vytis, nes vėliau tai padaryti nepažeidžiant šaknų bus sudėtinga. Pasiruošimas yra pusė darbo, todėl skyrus pakankamai dėmesio šiems pradiniams žingsniams, galima tikėtis puikių rezultatų.
Dauginimas yra puikus būdas ne tik gauti daugiau šių gražių augalų, bet ir atnaujinti senus, praradusius dekoratyvumą kerus. Sėklų metodas yra ekonomiškiausias, tačiau reikalauja daugiau laiko ir kantrybės, kol augalas pasieks brandą ir pradės gausiai žydėti. Dauginimas auginiais leidžia išsaugoti motininio augalo veislės savybes, o kero dalijimas yra greičiausias būdas gauti stambų, jau žydėti pasiruošusį augalą. Kiekvienas sodininkas gali pasirinkti sau priimtiniausią būdą, atsižvelgdamas į savo patirtį, turimas sąlygas ir norimą rezultatą.
Nepriklausomai nuo pasirinkto sodinimo ar dauginimo būdo, jaunų augalų priežiūra pirmaisiais metais yra ypač svarbi. Reikia užtikrinti reguliarų, bet saikingą laistymą, saugoti nuo piktžolių, kurios gali užgožti jaunus daigus, ir nukreipti pirmuosius ūglius link atramų. Tinkamai prižiūrimi jauni pelėžirniai greitai sustiprės, suformuos galingą šaknų sistemą ir jau antraisiais ar trečiaisiais metais po pasodinimo atsidėkos įspūdingu žydėjimu, kuris tęsis daugelį metų.
Sodinimas iš sėklų
Dauginimas sėklomis yra populiarus ir ekonomiškas būdas užsiauginti plačialapį pelėžirnį. Sėklas galima sėti tiesiai į dirvą lauke vėlyvą rudenį arba ankstyvą pavasarį, kai tik dirva įšyla. Rudeninis sėjimas leidžia sėkloms praeiti natūralią stratifikaciją per žiemą, o tai pagerina jų daigumą pavasarį. Sėjant pavasarį, rekomenduojama sėklas pamirkyti šiltame vandenyje 12-24 valandas, kad suminkštėtų jų kietas apvalkalas ir paspartėtų dygimas. Sėklos sėjamos maždaug 2-3 centimetrų gyliu, paliekant apie 15-20 centimetrų atstumą tarp jų.
Kitas, patikimesnis sėjos būdas yra daiginimas patalpoje. Sėklos sėjamos į atskirus indelius ar daigyklas, pripildytas daiginimo substrato, likus maždaug 6-8 savaitėms iki paskutinių šalnų. Prieš sėją sėklas taip pat verta pamirkyti arba atsargiai įbrėžti jų apvalkalą (skarifikuoti), kad drėgmė lengviau patektų į vidų. Pasėtos sėklos užberiamos plonu substrato sluoksniu, sudrėkinamos ir pridengiamos plėvele ar stiklu, kad būtų palaikoma drėgmė. Optimali dygimo temperatūra yra apie 18-20 °C, o pirmieji daigai pasirodo per 2-4 savaites.
Išdygus daigams, plėvelę reikia nuimti ir indelius pastatyti į šviesią, bet nuo tiesioginių saulės spindulių apsaugotą vietą. Svarbu palaikyti nuolatinę, bet saikingą substrato drėgmę, vengiant perlaistymo. Kai daigai suformuoja dvi poras tikrųjų lapelių, juos galima pikuoti į didesnius vazonėlius, jei buvo pasėti per tankiai. Prieš persodinant į lauką, jaunus augalus reikia palaipsniui grūdinti, kasdien išnešant juos į lauką ir vis ilginant buvimo laiką, kad priprastų prie lauko sąlygų – vėjo, saulės ir temperatūros svyravimų.
Sodinant iš sėklų užaugintus daigus į nuolatinę vietą, svarbu prisiminti, kad plačialapis pelėžirnis nemėgsta persodinimo. Todėl geriausia juos auginti durpiniuose vazonėliuose, kuriuos galima sodinti tiesiai į žemę neišimant daigo ir taip minimaliai pažeidžiant šaknis. Iš sėklų užauginti pelėžirniai paprastai pradeda žydėti antraisiais ar trečiaisiais augimo metais, kai pakankamai sustiprėja ir suformuoja galingą šaknų sistemą.
Sėklų paruošimas ir daiginimas
Plačialapio pelėžirnio sėklos turi kietą ir nepralaidų apvalkalą, kuris gamtoje apsaugo jas nuo nepalankių sąlygų, tačiau apsunkina dygimą auginant kultūroje. Norint pagreitinti ir pagerinti daigumą, būtina atlikti išankstinį sėklų paruošimą. Vienas paprasčiausių ir efektyviausių būdų yra mirkymas. Sėklas reikia užpilti šiltu (bet ne karštu) vandeniu ir palikti mirkti 12-24 valandas. Per šį laiką sėklos išbrinks, o jų apvalkalas suminkštės, leisdamas vandeniui ir deguoniui pasiekti gemalą.
Dar efektyvesnis, tačiau daugiau kruopštumo reikalaujantis metodas yra skarifavimas – mechaninis sėklos apvalkalo pažeidimas. Tai galima padaryti atsargiai įbrėžiant sėklos apvalkalą peiliu ar adata arba patrinti jį į smulkų švitrinį popierių. Svarbiausia yra nepažeisti viduje esančio gemalo, todėl procedūrą reikia atlikti labai atsargiai. Skarifikuotas sėklas taip pat rekomenduojama pamirkyti, kad dygimo procesas prasidėtų dar greičiau.
Paruoštas sėklas galima sėti tiesiai į dirvą arba daiginti indeliuose. Daiginimui patalpoje geriausiai tinka lengvas ir purus daiginimo substratas. Sėklos įterpiamos maždaug 1-2 centimetrų gylyje. Po sėjos substratą reikia gerai sudrėkinti purkštuvu ir uždengti indą stiklu arba skaidria plėvele, sukuriant mini šiltnamio efektą. Tai padeda palaikyti stabilią drėgmę, kuri yra būtina dygimui. Indą reikia laikyti šiltoje, maždaug 20 °C temperatūros vietoje.
Dygimo metu svarbu reguliariai vėdinti daigyklą, kasdien kelioms minutėms nuimant dangtį, kad nesikauptų perteklinė drėgmė ir neįsimestų pelėsis. Taip pat reikia stebėti substrato drėgnumą ir, jei reikia, jį papildomai sudrėkinti. Pasirodžius pirmiesiems daigams, dangtį reikia nuimti ir perkelti indą į kuo šviesesnę vietą, pavyzdžiui, ant palangės. Tinkamai paruošus sėklas ir užtikrinus optimalias dygimo sąlygas, galima tikėtis aukšto daigumo ir sveikų, stiprių daigelių.
Sodinukų persodinimas į nuolatinę vietą
Tinkamas laikas persodinti plačialapio pelėžirnio sodinukus į nuolatinę vietą sode yra tada, kai praeina visos pavasario šalnų grėsmės ir dirva pakankamai įšyla. Paprastai tai būna gegužės pabaigoje arba birželio pradžioje. Iki to laiko daigai jau turėtų būti gerai sustiprėję, turėti kelias poras tikrųjų lapų ir būti palaipsniui pratinami prie lauko sąlygų. Grūdinimo procesas yra labai svarbus, nes staigus aplinkos sąlygų pasikeitimas gali sukelti stresą jauniems augalams, sulėtinti jų augimą ar net pražudyti.
Prieš sodinant, reikia paruošti duobutes, kurios turėtų būti šiek tiek didesnės už sodinuko šaknų gumulą. Atstumas tarp duobučių turėtų būti ne mažesnis kaip 30-40 centimetrų, kad suaugę augalai turėtų pakankamai erdvės augti ir neužgožtų vienas kito. Į kiekvienos duobutės dugną galima įberti šiek tiek komposto ar lėtai tirpstančių kompleksinių trąšų, kad jaunas augalas gautų maisto medžiagų atsargą augimo pradžiai. Paruoštas duobutes rekomenduojama gerai palieti vandeniu.
Persodinant daigus, reikia stengtis kuo mažiau pažeisti jų šaknų sistemą. Jei daigai buvo auginti durpiniuose vazonėliuose, juos galima sodinti tiesiai su visu vazonėliu, prieš tai šiek tiek įplėšus jo sieneles, kad šaknys lengviau prasiskverbtų. Jei augalai augo plastikiniuose indeliuose, juos reikia atsargiai išimti, stengiantis išsaugoti vientisą žemės gumulą. Augalas sodinamas tokiu pačiu gyliu, kokiame augo indelyje, žemė aplink jį švelniai apspaudžiama, kad neliktų oro tarpų.
Pasodinus augalus, juos būtina gausiai palaistyti. Pirmąsias kelias savaites po persodinimo svarbu palaikyti nuolat drėgną dirvožemį, kad augalai lengviau prigytų ir pradėtų leisti naujas šaknis. Taip pat verta pamulčiuoti dirvą aplink sodinukus – tai padės išsaugoti drėgmę, pristabdys piktžolių augimą ir apsaugos šaknis nuo perkaitimo. Jaunus ūglius reikia iškart atsargiai nukreipti link paruoštų atramų, kad jie pradėtų vytis teisinga linkme.
Dauginimas auginiais
Dauginimas auginiais yra puikus būdas gauti naujų plačialapio pelėžirnio augalų, kurie bus identiški motininiam augalui ir išlaikys visas jo veislės savybes, pavyzdžiui, žiedų spalvą. Geriausias laikas ruošti auginius yra pavasarį arba vasaros pradžioje, kai ūgliai yra jauni, aktyviai augantys, bet dar nesumedėję. Auginiams reikėtų rinktis sveikus ir stiprius šoninius ūglius, kurie dar neturi žiedpumpurių. Tinkamiausias auginys turėtų būti maždaug 10-15 centimetrų ilgio ir turėti bent 2-3 lapų mazgus.
Paruošiant auginį, reikia padaryti įstrižą pjūvį aštriu ir švariu peiliu arba sekatoriumi tiesiai po lapo mazgu. Apatinius lapus nuo auginio reikia pašalinti, paliekant tik viršutinę lapų porą, kurią taip pat galima perpus patrumpinti, siekiant sumažinti drėgmės garinimą. Norint paskatinti šaknų formavimąsi, auginio galą galima įmerkti į specialius šaknijimosi hormonų miltelius, nors plačialapis pelėžirnis dažnai gerai įsišaknija ir be jų.
Paruoštus auginius reikia pasodinti į vazonėlius ar daigyklas, pripildytas lengvo ir laidaus substrato, pavyzdžiui, durpių ir smėlio ar perlito mišinio. Auginiai kišami į substratą maždaug 2-3 centimetrų gyliu, substratas aplink juos švelniai apspaudžiamas. Pasodintus auginius reikia palaistyti ir uždengti skaidriu plastikiniu maišeliu arba stiklainiu, kad būtų sukurta drėgna aplinka, būtina šaknijimuisi. Daigyklą reikia laikyti šiltoje ir šviesioje vietoje, bet saugoti nuo tiesioginių saulės spindulių.
Šaknijimosi procesas trunka maždaug 3-5 savaites. Per šį laiką svarbu reguliariai vėdinti auginius ir palaikyti drėgną substratą. Naujų lapelių augimas yra ženklas, kad auginys sėkmingai įsišaknijo. Įsišaknijusius augalus galima palaipsniui pratinti prie aplinkos sąlygų, vis dažniau nuimant dangtį, kol galiausiai jis visai pašalinamas. Sustiprėjusius jaunus augalus į nuolatinę vietą sode galima persodinti rudenį arba kitą pavasarį.
Kero dalijimas
Kero dalijimas yra greičiausias ir efektyviausias plačialapio pelėžirnio dauginimo būdas, leidžiantis iš vieno suaugusio augalo gauti kelis naujus, jau pakankamai brandžius sodinukus. Ši procedūra ne tik padaugina augalą, bet ir atjaunina seną, peraugusį kerą, skatina jo augimą ir gausesnį žydėjimą. Geriausias laikas dalyti kerą yra ankstyvas pavasaris, kai augalas dar tik pradeda vegetaciją, arba ruduo, po žydėjimo, likus bent mėnesiui iki didesnių šalnų, kad nauji augalai spėtų įsišaknyti.
Prieš pradedant dalijimą, motininį augalą reikia gausiai palaistyti dieną prieš, kad žemė būtų drėgna ir keras lengviau išsiimtų. Tuomet aštriu kastuvu reikia apipjauti aplink kerą, paliekant kuo didesnį šaknų gumulą, ir atsargiai jį iškelti iš žemės. Iškeltą kerą reikia nupurtyti nuo žemių pertekliaus, kad būtų geriau matoma šaknų sistema ir augimo pumpurai. Patartina patrumpinti ilgus stiebus, paliekant apie 15-20 cm, kad būtų lengviau dirbti.
Keras dalijamas aštriu ir švariu kastuvu, peiliu ar net kirviu, jei keras labai senas ir sumedėjęs. Svarbiausia yra padalyti kerą į kelias dalis taip, kad kiekviena nauja dalis turėtų bent 2-3 sveikus augimo pumpurus ir gerai išvystytą šaknų kuokštą. Reikėtų stengtis kuo mažiau pažeisti šaknis ir pumpurus. Visas pažeistas, supuvusias ar nudžiūvusias kero dalis reikia pašalinti. Gautus sodinukus rekomenduojama kuo greičiau pasodinti į paruoštas vietas.
Naujos dalys sodinamos į iš anksto paruoštas, trąšia žeme pagerintas duobutes tokiu pačiu gyliu, kokiame augo motininis augalas. Pasodinus, žemė aplink augalą gerai apspaudžiama ir gausiai paliejama. Po kero dalijimo augalams reikia šiek tiek laiko atsigauti ir prigyti, todėl pirmąjį sezoną jų žydėjimas gali būti ne toks gausus. Tačiau jau kitais metais atjauninti ir naujose vietose pasodinti pelėžirniai pradžiugins jus savo augimu ir žiedų gausa.
