Plačialapis pelėžirnis, dar žinomas kaip daugiametis pelėžirnis, yra nuostabus ir nereiklus sodo augalas, galintis džiuginti savo žiedais daugelį metų. Norint užtikrinti gausų ir ilgalaikį žydėjimą, svarbu laikytis kelių pagrindinių priežiūros taisyklių, kurios apima tinkamą vietos parinkimą, reguliarų laistymą, tręšimą ir atramų suteikimą. Nors šis augalas yra atsparus ir ištvermingas, tinkama agrotechnika leis atskleisti visą jo dekoratyvinį potencialą ir apsaugos nuo galimų problemų ateityje. Sėkminga priežiūra prasideda nuo supratimo apie augalo prigimtį ir jo poreikius skirtingais augimo etapais, nuo pavasarinio atbudimo iki pasiruošimo žiemai. Būtent nuosekli ir apgalvota priežiūra garantuoja, kad plačialapis pelėžirnis taps tikra sodo puošmena, kasmet stebinančia žiedų gausa.
Plačialapio pelėžirnio priežiūra nereikalauja išskirtinių įgūdžių, todėl jį sėkmingai gali auginti net pradedantieji sodininkai. Svarbiausia yra užtikrinti pagrindines augimo sąlygas, kurios leidžia augalui klestėti ir gausiai žydėti. Tai apima saulėtą arba šiek tiek pavėsingą vietą, gerai drenuojamą, derlingą dirvožemį ir tvirtas atramas, kuriomis jis galėtų kopti aukštyn. Reguliarus senų žiedų šalinimas yra vienas iš svarbiausių priežiūros darbų, skatinančių naujų žiedpumpurių formavimąsi ir prailginančių žydėjimo periodą. Be to, būtina stebėti augalo būklę, laiku pastebėti ligų ar kenkėjų požymius ir imtis atitinkamų priemonių.
Sėkminga ilgalaikė priežiūra taip pat apima metinį ciklą, pritaikytą prie sezonų kaitos. Pavasarį augalą reikia patręšti, kad jis turėtų pakankamai energijos intensyviam augimui, o rudenį – tinkamai paruošti žiemojimui, nupjaunant antžeminę dalį ir pamulčiuojant šaknų zoną. Šis augalas yra ilgaamžis, todėl kas kelerius metus gali prireikti atjauninti kerą jį padalijant, taip ne tik atnaujinant patį augalą, bet ir gaunant naujų sodinukų. Laikantis šių paprastų, tačiau svarbių priežiūros žingsnių, plačialapis pelėžirnis atsidėkos įspūdingu ir ilgu žydėjimu.
Galų gale, svarbu prisiminti, kad plačialapis pelėžirnis yra labai adaptyvus augalas. Jis gali toleruoti trumpalaikes sausras ir nėra itin reiklus dirvožemio tipui, tačiau geriausiai augs ir gausiausiai žydės, jei bus aprūpintas viskuo, ko jam reikia. Kiekvienas sodininkas, skyręs šiek tiek dėmesio šiam augalui, bus apdovanotas nuostabiu reginiu – tankia žalia lapija ir ryškiaspalvių žiedų kaskadomis. Nuolatinis stebėjimas ir savalaikė reakcija į augalo siunčiamus signalus yra raktas į sėkmingą ir džiaugsmą teikiantį auginimą.
Tinkamos vietos parinkimas
Plačialapio pelėžirnio sėkmei sode lemiamą įtaką turi tinkamai parinkta augimo vieta. Šis augalas yra šviesamėgis, todėl jam reikia parinkti tokią vietą, kurioje jis gautų bent šešias valandas tiesioginių saulės spindulių per dieną. Gausus apšvietimas yra būtinas sąlyga gausiam ir ryškiam žydėjimui, nes pavėsyje augantys pelėžirniai linkę ištįsti, menkiau žydi, o jų žiedai būna smulkesni ir blankesnių spalvų. Geriausia vieta būtų prie pietinės ar vakarinės pastato sienos, tvoros ar pergolės, kur augalas būtų apsaugotas nuo stiprių vėjų ir galėtų netrukdomai mėgautis saule.
Dirvožemis yra kitas svarbus veiksnys, į kurį būtina atsižvelgti renkant vietą. Plačialapis pelėžirnis geriausiai auga derlingoje, purioje ir gerai drenuojamoje dirvoje. Sunki, molinga ir užmirkusi dirva gali sukelti šaknų puvinį, kuris yra viena didžiausių grėsmių šiam augalui. Prieš sodinant rekomenduojama pagerinti dirvožemį, įmaišant komposto, gerai perpuvusio mėšlo ar durpių, taip padidinant jo derlingumą ir pagerinant struktūrą. Dirvožemio pH turėtų būti artimas neutraliam arba šiek tiek šarminis, todėl esant rūgščiai dirvai, ją reikėtų pakalkinti.
Atsižvelgiant į tai, kad plačialapis pelėžirnis yra vijoklinis augalas, pasiekiantis net iki dviejų ar trijų metrų aukštį, būtina iš anksto numatyti atramas. Tvirtos grotelės, tvora, pergola ar specialiai įrengti lankai ne tik suteiks augalui reikiamą atramą, bet ir leis sukurti įspūdingas vertikalias kompozicijas sode. Svarbu, kad atramos būtų įrengtos prieš sodinant augalą arba sodinimo metu, kad vėliau nepažeistumėte jautrios šaknų sistemos. Tinkamai parinkta ir laiku įrengta atrama užtikrins, kad augalas augs tvarkingai ir gaus visą reikiamą saulės šviesą.
Galiausiai, renkant vietą, reikėtų pagalvoti ir apie augalo kaimynystę bei bendrą sodo kompoziciją. Plačialapis pelėžirnis puikiai dera su kitais daugiamečiais augalais, pavyzdžiui, rožėmis, raganėmis ar aukštais varpiniais augalais. Jis gali efektingai paslėpti neestetiškas sienas, tvoras ar komposto dėžes, sukuriant tankią ir žydinčią žaliąją sieną. Planuojant sodinimo vietą, verta palikti pakankamai erdvės aplink, kad būtų užtikrinta gera oro cirkuliacija, kuri padeda išvengti grybelinių ligų, ypač miltligės.
Atramų svarba ir įrengimas
Plačialapis pelėžirnis yra energingai augantis vijoklinis augalas, kuriam būtina tvirta ir patikima atrama, kad galėtų atskleisti visą savo grožį. Be atramos augalas drieksis pažeme, jo stiebai susipainios, o žiedai negaus pakankamai saulės šviesos ir bus linkę pūti nuo sąlyčio su drėgna žeme. Tinkamai parinktos ir įrengtos atramos ne tik palaiko augalą, bet ir nukreipia jo augimą norima linkme, leidžia formuoti įvairias dekoratyvines formas – nuo žydinčių arkų iki tankių žaliųjų sienų. Todėl atramų klausimą reikia apgalvoti dar prieš sodinant augalą, kadangi vėlesnis jų įrengimas gali pažeisti šaknų sistemą.
Atramų pasirinkimas yra labai platus ir priklauso nuo sodininko fantazijos bei sodo stiliaus. Populiariausi variantai yra medinės ar metalinės grotelės, tvirtinamos prie sienos, laisvai pastatomos pergolės, obeliskai ar arkos. Taip pat puikiai tinka ir paprastos tinklinės tvoros, kurias pelėžirnis greitai apraizgo, sukurdamas gyvą ir žydinčią pertvarą. Renkantis atramą, svarbu įvertinti jos tvirtumą ir ilgaamžiškumą, nes suaugęs augalas suformuoja nemažą masę, ypač po lietaus, todėl atrama turi atlaikyti didelį svorį.
Atramų įrengimas yra palyginti paprastas procesas, tačiau reikalaujantis kruopštumo. Jei atrama statoma laisvai, pavyzdžiui, obeliskas ar arka, būtina ją tvirtai įkasti į žemę, kad jos neišverstų stiprus vėjas. Groteles tvirtinant prie sienos, reikėtų palikti bent kelių centimetrų tarpą tarp grotelių ir sienos, kad būtų užtikrinta gera oro cirkuliacija ir išvengta drėgmės kaupimosi, galinčio pakenkti tiek augalui, tiek pastato sienai. Įrengus atramą, jaunus pelėžirnio ūglius reikia atsargiai nukreipti link jos ir, jei reikia, švelniai pririšti, kol augalas pats pradės kabintis savo ūseliais.
Pradėjus augalui aktyviai augti, svarbu nuolat stebėti ir kreipti jo ūglius norima linkme. Kartais kai kurie stiebai auga ne ten, kur norėtųsi, todėl juos reikia švelniai atpinti ir nukreipti ant atramos. Šis procesas padeda suformuoti tankų ir tolygų padengimą, be jokių tuščių plotų. Augalui augant ir tankėjant, jis pats tvirtai laikysis už atramos savo ūseliais, todėl papildomas pririšimas nebebus reikalingas. Tinkamai prižiūrimas ir ant tvirtos atramos augantis plačialapis pelėžirnis taps įspūdingu vertikaliu sodo akcentu.
Žydėjimo skatinimas ir priežiūra
Norint džiaugtis ilgu ir gausiu plačialapio pelėžirnio žydėjimu, būtina reguliariai šalinti peržydėjusius žiedynus. Ši procedūra, vadinama „deadheading”, neleidžia augalui formuoti sėklų ankščių ir visą savo energiją nukreipti į naujų žiedpumpurių auginimą. Vos tik pastebėjus, kad žiedai pradeda vysti ir praranda dekoratyvumą, reikėtų nukirpti visą žiedyną su koteliu iki pat pirmųjų lapų. Reguliarus, bent kartą per savaitę atliekamas peržydėjusių žiedų šalinimas gali prailginti žydėjimo periodą nuo vasaros pradžios iki pat rudens šalnų.
Be peržydėjusių žiedų šalinimo, žydėjimą skatina ir tinkamas tręšimas. Žydėjimo laikotarpiu augalui ypač reikia fosforo ir kalio, kurie yra atsakingi už žiedų formavimąsi ir jų kokybę. Todėl vasaros metu, kas 2-3 savaites, pelėžirnį galima tręšti kompleksinėmis trąšomis, skirtomis žydintiems augalams, kuriose yra didesnė fosforo (P) ir kalio (K) koncentracija. Svarbu nepersistengti su azoto (N) trąšomis, nes jos skatina vešlų lapijos augimą, tačiau slopina žydėjimą. Geriau rinktis subalansuotas trąšas arba specializuotus preparatus, skirtus gausiam žydėjimui skatinti.
Pakankamas drėgmės kiekis taip pat yra būtinas norint išlaikyti intensyvų žydėjimą, ypač karštais ir sausais vasaros mėnesiais. Drėgmės trūkumas gali sukelti žiedpumpurių kritimą ir sutrumpinti bendrą žydėjimo laiką. Todėl svarbu reguliariai, bet saikingai laistyti augalą, stengiantis, kad dirvožemis būtų nuolat šiek tiek drėgnas, bet ne permirkęs. Laistyti geriausia ryte, pilant vandenį tiesiai ant šaknų ir vengiant lapų sudrėkinimo, nes tai gali paskatinti grybelinių ligų plitimą.
Galiausiai, norint užtikrinti gausų žydėjimą, reikia pasirūpinti, kad augalas gautų pakankamai saulės šviesos. Kaip jau minėta, plačialapis pelėžirnis yra šviesamėgis, ir tik saulėtoje vietoje jis gali atskleisti visą savo potencialą. Jei augalas auga per dideliame pavėsyje, jo žydėjimas bus menkas arba jo gali visai nebūti. Tokiu atveju vertėtų apsvarstyti galimybę persodinti augalą į tinkamesnę, saulėtesnę sodo vietą, nors suaugusį augalą su gilia šaknų sistema persodinti gali būti sudėtinga.
Rudeninė ir pavasarinė priežiūra
Rudenį, artėjant šaltajam metų laikui, svarbu tinkamai paruošti plačialapį pelėžirnį žiemojimui. Po pirmųjų stipresnių šalnų, kai augalo antžeminė dalis pradeda gelsti ir nykti, ją reikia nupjauti. Stiebus reikėtų nukirpti paliekant maždaug 5-10 centimetrų ilgio stagarėlius virš žemės paviršiaus. Šis rudeninis genėjimas ne tik pagerina estetinį sodo vaizdą žiemos metu, bet ir padeda išvengti ligų bei kenkėjų žiemojimo augalų liekanose. Nupjautas dalis būtina surinkti ir sudeginti arba išmesti, ypač jei vasarą augalas sirgo miltlige ar kitomis grybelinėmis ligomis.
Nupjovus antžeminę dalį, rekomenduojama pamulčiuoti šaknų zoną. Mulčiavimas padeda apsaugoti šaknų sistemą nuo didelių temperatūros svyravimų ir stiprių šalčių, ypač besniegėmis žiemomis. Kaip mulčią galima naudoti durpes, kompostą, sausus lapus, eglišakes ar specialią agroplėvelę. Mulčio sluoksnis turėtų būti maždaug 10-15 centimetrų storio, jį reikėtų paskleisti aplink augalo pagrindą. Jaunus, pirmaisiais metais augančius pelėžirnius mulčiuoti yra ypač svarbu, nes jų šaknų sistema dar nėra pakankamai išsivysčiusi ir atspari šalčiams.
Pavasarį, nutirpus sniegui ir pradėjus šilti orams, priežiūros darbai atnaujinami. Pirmiausia reikia atsargiai nuimti žieminį mulčio sluoksnį, kad atidengta dirva greičiau sušiltų ir pradėtų džiūti, taip paskatinant augalą greičiau atbusti. Tačiau jei prognozuojamos stiprios pavasarinės šalnos, dalį mulčio galima palikti ilgiau, kad apsaugotų jaunus, jautrius ūglius. Tai yra tinkamas metas įvertinti, kaip augalas peržiemojo, ir pašalinti visas pažeistas ar negyvas dalis.
Atšilus orams ir pradėjus augti naujiems ūgliams, ateina laikas pirmajam pavasariniam tręšimui. Šiuo laikotarpiu augalui reikia daug azoto, kuris skatina greitą žaliosios masės augimą. Todėl pavasarį tinka tręšti kompleksinėmis trąšomis, kuriose vyrauja azotas, arba organinėmis trąšomis, pavyzdžiui, kompostu ar granuliuotu mėšlu. Patręšus augalą, dirvą aplink jį reikėtų supurenti, kad trąšos geriau pasiskirstytų ir pasiektų šaknis. Taip pat tai yra tinkamas metas patikrinti atramų būklę ir, jei reikia, jas pataisyti ar pakeisti.
Daugiamečio augalo ypatumai
Vienas iš didžiausių plačialapio pelėžirnio privalumų yra jo ilgaamžiškumas. Priešingai nei kvapusis pelėžirnis (Lathyrus odoratus), kuris yra vienmetis, plačialapis pelėžirnis yra daugiametis augalas, galintis toje pačioje vietoje augti ir gausiai žydėti dešimtmečius. Ši savybė paverčia jį puikiu pasirinkimu tiems sodininkams, kurie nori sukurti ilgalaikes vertikalias kompozicijas ir kasmet džiaugtis žiedais be poreikio juos atsodinti. Kiekvieną pavasarį iš šakniastiebio išauga nauji, stiprūs ūgliai, kurie per sezoną pasiekia įspūdingą aukštį.
Būdamas daugiametis, šis augalas kasmet formuoja vis galingesnę ir gilesnę šaknų sistemą. Dėl šios priežasties suaugusio plačialapio pelėžirnio persodinimas yra sudėtingas ir dažnai nesėkmingas. Giliai įsiskverbusias šaknis sunku iškasti nepažeidžiant, todėl augalas po persodinimo sunkiai prigyja, ilgai skursta ir gali net žūti. Būtent todėl yra kritiškai svarbu iš karto parinkti jam nuolatinę, gerai apgalvotą augimo vietą, kurioje jis galės netrukdomai augti daugelį metų.
Bėgant metams, plačialapio pelėžirnio keras plečiasi ir tankėja. Nors tai leidžia sukurti tankią žaliąją sieną, kartais peraugęs keras gali pradėti prasčiau žydėti, ypač jo centrinėje dalyje. Tokiu atveju, maždaug kas 5-7 metus, rekomenduojama atlikti atjauninimo procedūrą – kero dalijimą. Ankstyvą pavasarį arba rudenį po žydėjimo keras atsargiai iškasamas ir aštriu kastuvu ar peiliu padalijamas į kelias dalis, kiekviena iš kurių turi turėti bent kelis sveikus pumpurus ir gerą šaknų kuokštą. Ši procedūra ne tik atjaunina seną augalą, bet ir leidžia pasidauginti ir gauti naujų sodinukų.
Dar vienas daugiamečio augalo ypatumas – didelis atsparumas šalčiui ir nepalankioms sąlygoms. Gerai įsišaknijęs plačialapis pelėžirnis puikiai žiemoja Lietuvos klimato sąlygomis ir nereikalauja sudėtingos dangos, užtenka tik lengvo mulčiavimo. Jo gebėjimas atlaikyti sausras taip pat yra geresnis nei daugelio kitų sodo gėlių, nes gili šaknų sistema leidžia pasiekti drėgmę iš gilesnių dirvožemio sluoksnių. Šios savybės daro jį patikimu ir mažai priežiūros reikalaujančiu sodo augalu.
