Plačialapis pelėžirnis yra laikomas gana atspariu ir ištvermingu augalu, tačiau, kaip ir bet kuris kitas sodo gyventojas, jis nėra visiškai apsaugotas nuo ligų ir kenkėjų. Nors rimtos problemos pasitaiko retai, ypač jei augalas auginamas tinkamomis sąlygomis, svarbu laiku atpažinti pirmuosius pažeidimo simptomus ir imtis atitinkamų priemonių. Savalaikė diagnostika ir teisingai parinktos kovos priemonės gali padėti išsaugoti augalo dekoratyvumą ir neleisti problemai išplisti. Svarbiausią vaidmenį atlieka prevencija: sveikas, stiprus ir gerai prižiūrimas augalas yra daug atsparesnis bet kokiems neigiamiems išorės veiksniams. Šiame straipsnyje aptarsime dažniausiai pasitaikančias plačialapio pelėžirnio ligas ir kenkėjus, jų atpažinimo požymius ir efektyviausius kovos bei prevencijos būdus.
Viena iš dažniausių problemų, su kuria gali susidurti plačialapio pelėžirnio augintojai, yra miltligė. Tai grybelinė liga, pasireiškianti baltu, miltuotu apnašu ant lapų, stiebų ir net žiedų. Nors miltligė retai pražudo augalą, ji smarkiai kenkia jo išvaizdai, silpnina jį ir gali lemti prastesnį žydėjimą. Kitos grybelinės ligos, tokios kaip šaknų puvinys, pasitaiko rečiau ir dažniausiai yra susijusios su netinkamomis auginimo sąlygomis, ypač su perlaistymu ir prastu dirvožemio drenažu.
Kalbant apie kenkėjus, plačialapį pelėžirnį kartais puola amarai, kurie siurbia augalo sultis iš jaunų ūglių ir lapų. Nors didelės amarų kolonijos gali pakenkti augalui, dažniausiai šią problemą galima išspręsti gana paprastomis priemonėmis. Retkarčiais gali pasitaikyti ir kitų kenkėjų, pavyzdžiui, voratinklinių erkių ar sraigių, tačiau jie retai pridaro didelės žalos.
Sėkmingos augalų apsaugos pagrindas yra integruotas požiūris, apimantis tinkamą agrotechniką, prevencines priemones ir, tik esant būtinybei, cheminių ar biologinių preparatų naudojimą. Geras oro cirkuliacijos užtikrinimas, saikingas laistymas, subalansuotas tręšimas ir piktžolių naikinimas sukuria nepalankias sąlygas ligoms ir kenkėjams plisti. Atidus augalų stebėjimas leidžia laiku pastebėti pirmuosius problemos požymius ir efektyviai ją suvaldyti, kol ji netapo rimta grėsme.
Dažniausiai pasitaikančios grybelinės ligos
Grybelinės ligos yra viena iš pagrindinių grėsmių plačialapio pelėžirnio sveikatai, o jų atsiradimą dažniausiai išprovokuoja netinkamos auginimo sąlygos, ypač per didelė drėgmė ir prasta oro cirkuliacija. Be jau minėtos miltligės, augalą kartais gali pažeisti ir kitos ligos, tokios kaip fitoftorozė (šaknų ir stiebo pagrindo puvinys) ar įvairūs lapų dėmėtumą sukeliantys grybai. Fitoftorozė yra ypač pavojinga, nes pažeidžia šaknų sistemą, ir augalą išgelbėti dažnai būna per vėlu. Jos simptomai – vytimas, pageltę lapai ir patamsėjęs stiebo pagrindas, net jei dirva yra drėgna.
Lapų dėmėtligės pasireiškia įvairaus dydžio ir formos dėmėmis ant lapų, kurios laikui bėgant gali didėti, susilieti, o jų centre audinys gali iškristi. Nors šios ligos retai būna pražūtingos, jos mažina augalo dekoratyvumą ir fotosintezės efektyvumą. Pastebėjus pirmuosius dėmėtligės požymius, pažeistus lapus reikėtų nedelsiant pašalinti ir sunaikinti, kad liga neplistų toliau. Smarkiau pažeistus augalus gali tekti purkšti fungicidais.
Pagrindinė kovos su grybelinėmis ligomis priemonė yra prevencija. Svarbiausia – užtikrinti gerą drenažą sodinimo vietoje ir vengti perlaistymo. Laistyti augalą reikėtų ryte, pilant vandenį tiesiai ant šaknų ir stengiantis nesudrėkinti lapijos. Taip pat svarbu nesodinti augalų per tankiai, kad būtų užtikrinta gera oro cirkuliacija, kuri padeda lapams greičiau nudžiūti po lietaus ar rasos.
Rudenį būtina kruopščiai surinkti ir sunaikinti visas nukritusias augalų liekanas, nes jose gali žiemoti grybų sporos. Nupjovus antžeminę dalį prieš žiemą, taip pat sumažinama tikimybė, kad ligų sukėlėjai peržiemos ir pavasarį vėl atakuos augalą. Sveikas ir stiprus augalas, gaunantis pakankamai saulės šviesos ir subalansuotą mitybą, yra daug atsparesnis grybelinėms infekcijoms.
Miltligė ir jos kontrolė
Miltligė yra bene dažniausia liga, pažeidžianti plačialapį pelėžirnį. Ją sukelia grybai, kurie ant augalo paviršiaus suformuoja būdingą baltą, į miltus panašų apnašą. Dažniausiai pažeidžiami lapai, jauni ūgliai, o kartais net ir žiedai. Stipriai pažeisti lapai deformuojasi, gelsta ir anksčiau laiko nukrenta. Nors miltligė retai pražudo augalą, ji labai kenkia jo išvaizdai ir silpnina jį, mažindama fotosintezės plotą.
Miltligės vystymuisi palankios sąlygos yra šiltas ir drėgnas oras, staigūs temperatūros svyravimai ir prasta oro cirkuliacija. Tankiai susodinti, vešlūs augalai, ypač augantys pavėsyje ar drėgnoje vietoje, yra labiau pažeidžiami. Liga dažniausiai pasireiškia vasaros viduryje ir pabaigoje. Svarbu reguliariai apžiūrėti augalus, kad būtų galima kuo anksčiau pastebėti pirmuosius ligos požymius.
Pastebėjus pirmuosius miltligės požymius, reikėtų nedelsiant pašalinti ir sunaikinti labiausiai pažeistas augalo dalis. Esant nedideliam pažeidimui, galima išbandyti liaudiškas priemones. Efektyvus yra purškimas sodos tirpalu (1 arbatinis šaukštelis sodos ir keli lašai skysto muilo litrui vandens) arba pieno išrūgų tirpalu (praskiestu vandeniu santykiu 1:10). Šiuos purškimus reikia kartoti kas 7-10 dienų, ypač po lietaus.
Jei liga yra smarkiai išplitusi, gali prireikti cheminių priemonių – fungicidų. Reikėtų rinktis sisteminio arba kontaktinio veikimo fungicidus, skirtus kovai su miltlige. Purškiant būtina griežtai laikytis instrukcijų ir saugumo reikalavimų. Geriausia prevencija prieš miltligę yra tinkamos auginimo vietos parinkimas (saulėta, gerai vėdinama), ne per tankus sodinimas ir teisingas laistymo režimas, vengiant lapų sudrėkinimo.
Pagrindiniai kenkėjai ir jų daroma žala
Nors plačialapis pelėžirnis nėra tas augalas, kurį itin mėgtų kenkėjai, kartais ir jis gali nukentėti nuo nepageidaujamų svečių. Dažniausiai žalos padaro sultis siurbiantys kenkėjai, tokie kaip amarai ir voratinklinės erkės, bei lapus graužiantys kenkėjai, pavyzdžiui, sraigės ir šliužai. Šie kenkėjai ne tik tiesiogiai kenkia augalui, siurbdami jo sultis ar grauždamas audinius, bet ir gali pernešti įvairias virusines ligas.
Sultis siurbiantys kenkėjai, apsigyvenę ant jaunų ūglių, lapų ir žiedpumpurių, silpnina augalą, nes atima iš jo maisto medžiagas. Dėl to augalas gali skursti, jo lapai deformuotis, gelsti, o žiedpumpuriai neišsiskleisti arba nukristi. Be to, šie kenkėjai išskiria lipnų skystį, vadinamą „lipčiumi”, ant kurio gali įsiveisti juodligę sukeliantys grybai, dar labiau pabloginantys augalo išvaizdą ir apsunkinantys fotosintezę.
Lapus graužiantys kenkėjai, ypač sraigės ir šliužai, didžiausią žalą padaro jauniems augalams pavasarį. Jie naktimis išgraužia skyles lapuose, o kartais gali nugraužti ir visus jaunus daigelius. Jų buvimą išduoda ne tik apgraužti lapai, bet ir paliktos sidabriškos gleivių žymės. Suaugusiems, dideliems augalams sraigės didelės žalos paprastai nepadaro.
Svarbu reguliariai apžiūrėti augalus, ypač apatinę lapų pusę ir jaunų ūglių viršūnėles, kur dažniausiai slepiasi kenkėjai. Laiku pastebėjus pirmuosius kenkėjus, galima išvengti jų masinio išplitimo. Prevencinės priemonės, tokios kaip piktžolių naikinimas, dirvos purenimas ir natūralių priešų (pvz., boružių, auksakių) pritraukimas į sodą, padeda palaikyti biologinę pusiausvyrą ir sumažinti kenkėjų populiaciją.
Amarai ir kova su jais
Amarai yra vieni dažniausių plačialapio pelėžirnio kenkėjų. Tai smulkūs, kriaušės formos vabzdžiai, dažniausiai žali, juodi arba pilki, kurie telkiasi didelėmis kolonijomis ant jaunų, sultingų augalo dalių – ūglių viršūnių, lapų ir žiedpumpurių. Jie duria į augalo audinius ir siurbia sultis, kuriose gausu cukrų ir aminorūgščių. Dėl to pažeistos dalys deformuojasi, susisuka, augalas nusilpsta, o smarkiai apnikti žiedpumpuriai gali taip ir neišsiskleisti.
Kovą su amarais reikėtų pradėti vos tik juos pastebėjus, kol kolonijos dar nedidelės. Esant nedideliam kiekiui, amarus galima tiesiog sutraiškyti pirštais arba nuplauti stipria vandens srove iš žarnos. Šią procedūrą reikėtų kartoti kelias dienas iš eilės. Tai paprastas, ekologiškas ir dažnai pakankamai efektyvus būdas, jei problema pastebima anksti.
Jei amarų yra daugiau, galima pasigaminti naminių purškalų. Vienas populiariausių – žaliojo muilo tirpalas. Reikia ištirpinti šaukštą ūkiško ar specialaus žaliojo muilo litre šilto vandens ir šiuo tirpalu nupurkšti pažeistas augalo vietas. Muilas pažeidžia kenkėjų apsauginį sluoksnį, ir jie žūsta. Taip pat veiksmingi yra česnakų, svogūnų ar dilgėlių nuovirai ir ištraukos. Purkšti reikėtų vakare arba apsiniaukusią dieną, kad saulė nenudegintų lapų.
Smarkiai išplitus amarams, kai natūralios priemonės nepadeda, gali tekti griebtis insekticidų. Galima rinktis kontaktinio veikimo insekticidus, kurie sunaikina kenkėjus tiesiogiai su jais susilietę, arba sisteminius, kurie patenka į augalo sultis ir tampa mirtini kenkėjams, kurie jomis minta. Visada pirmenybę reikėtų teikti biologiniams preparatams, kurie yra saugesni aplinkai ir naudingiems vabzdžiams, tokiems kaip boružės, kurios yra natūralūs amarų priešai.
Prevencinės priemonės ir integruota apsauga
Geriausia kova su ligomis ir kenkėjais yra jų prevencija. Sveikas, stiprus ir tinkamomis sąlygomis augantis plačialapis pelėžirnis yra daug atsparesnis bet kokiems iššūkiams. Todėl integruotos augalų apsaugos pagrindas yra tinkama agrotechnika. Tai apima tinkamos, saulėtos ir gerai vėdinamos vietos parinkimą, dirvožemio paruošimą užtikrinant gerą drenažą, ir optimalaus atstumo tarp augalų išlaikymą.
Subalansuotas tręšimas taip pat yra svarbus prevencijos elementas. Reikėtų vengti pertręšimo azotu, nes vešlūs, minkšti audiniai yra daug patrauklesni amarams ir jautresni grybelinėms ligoms. Pakankamas kalio kiekis stiprina augalo ląstelių sieneles ir didina bendrą atsparumą. Teisingas laistymo režimas, vengiant lapų sudrėkinimo ir dirvos užmirkimo, yra kertinis akmuo grybelinių ligų prevencijoje.
Svarbu palaikyti švarą ir tvarką gėlyne. Rudenį būtina pašalinti ir sunaikinti visas augalų liekanas, nes jose gali žiemoti ligų sukėlėjai ir kenkėjai. Reguliarus piktžolių naikinimas taip pat svarbus, nes daugelyje piktžolių gali veistis ir slėptis kenkėjai, kurie vėliau persikrausto ant kultūrinių augalų. Dirvos mulčiavimas ne tik sulaiko drėgmę, bet ir apsaugo nuo kai kurių dirvoje gyvenančių kenkėjų.
Biologinės įvairovės skatinimas sode yra dar viena svarbi integruotos apsaugos dalis. Reikėtų sudaryti palankias sąlygas gyventi naudingiems organizmams – boružėms, auksaakėms, žiedmusėms, vorams, kurie yra natūralūs amarų ir kitų kenkėjų priešai. Tam galima sodinti juos viliojančius augalus (krapus, kmynus, medetkas), įrengti vabzdžių viešbučius. Naudojant chemines apsaugos priemones, visada reikėtų rinktis tas, kurios yra kuo selektyvesnės ir mažiau kenksmingos naudingajai faunai.
