Plačialapė melsvė yra daugiametis, šalčiui atsparus augalas, puikiai prisitaikęs žiemoti Lietuvos klimato sąlygomis. Natūraliai gamtoje rudenį jos lapai pagelsta ir nunyksta, o augalas pereina į ramybės periodą, sukaupęs visas maisto atsargas požeminiame šakniastiebyje. Nors suaugę ir gerai įsitvirtinę augalai dažniausiai žiemoja be jokių problemų, tam tikros priežiūros priemonės rudenį gali padėti užtikrinti dar sėkmingesnį žiemojimą, ypač jauniems sodinukams ir jautresnių veislių melsvėms. Tinkamas paruošimas žiemai yra svarbus etapas, garantuojantis, kad pavasarį augalas atbus sveikas ir stiprus.
Rudeninis lapų tvarkymas
Vienas iš pagrindinių klausimų, su kuriais susiduria melsvių augintojai rudenį, yra ką daryti su nunykstančiais lapais. Egzistuoja du pagrindiniai požiūriai, ir abu turi savų argumentų. Pirmasis variantas – palikti lapus per žiemą nenupjautus. Po pirmųjų šalnų lapai suglemba ir natūraliai sugula ant žemės, suformuodami papildomą apsauginį sluoksnį virš šaknų sistemos. Šis natūralus mulčias padeda apsaugoti šaknis nuo didelių temperatūros svyravimų ir gilaus įšalo, ypač besniegėmis žiemomis.
Tačiau lapų palikimas turi ir trūkumų. Pūvančioje lapijoje susidaro puikios sąlygos žiemoti įvairiems kenkėjams, ypač šliužų ir sraigių kiaušinėliams. Taip pat ant senų lapų gali išlikti grybinių ligų, tokių kaip antraknozė ar dėmėtligės, sporos, kurios pavasarį vėl gali apkrėsti jaunus lapelius. Dėl šių priežasčių pavasarį teks atlikti kruopštų valymo darbą, atsargiai pašalinant seną ir sudrėkusią lapiją, stengiantis nepažeisti jaunų, dygstančių ūglių.
Antrasis variantas – rudenį nupjauti visus lapus. Tai yra labiau sanitarinis ir estetiškas sprendimas. Geriausia lapus nupjauti po pirmųjų stipresnių šalnų, kai jie jau būna natūraliai pageltę ir pradėję vysti. Nereikėtų skubėti pjauti dar žalių lapų, nes augalas iki pat pabaigos vykdo fotosintezę ir kaupia maisto medžiagas šakniastiebyje kitų metų augimui. Nuvytusius lapus reikėtų nupjauti aštriu sekatoriumi, paliekant maždaug 5 cm ilgio lapkočius virš žemės.
Nupjovus lapus, gėlynas atrodo tvarkingesnis, o pavasarį nereikia atlikti sudėtingų valymo darbų. Svarbiausia, kad pašalinus lapus, ženkliai sumažėja ligų ir kenkėjų plitimo rizika. Nupjautus lapus, ypač jei ant jų buvo ligų požymių, reikėtų sunaikinti, o ne kompostuoti. Nors nupjovus lapus šaknys praranda natūralią apsaugą, šią problemą galima lengvai išspręsti papildomai pamulčiavus augalą.
Daugiau straipsnių šia tema
Mulčiavimas – papildoma apsauga žiemai
Mulčiavimas yra viena svarbiausių procedūrų, padedančių plačialapėms melsvėms sėkmingai peržiemoti, ypač jei buvo pasirinktas rudeninis lapų nupjovimas. Mulčio sluoksnis veikia kaip izoliacinė antklodė, apsauganti šaknų sistemą nuo staigių temperatūros pokyčių, gilaus įšalo ir iššalimo, kai žiema būna besniegė, bet su dideliais šalčiais. Sniegas yra geriausias natūralus izoliatorius, tačiau negalime būti tikri, ar jo bus pakankamai.
Mulčiuoti geriausia jau šiek tiek pašalus žemei, maždaug lapkričio pabaigoje ar gruodžio pradžioje. Nereikėtų to daryti per anksti, kai žemė dar šilta, nes po mulčiu gali susidaryti palankios sąlygos veistis pelėms ir kitiems graužikams, kurie gali apgraužti melsvių šakniastiebius. Geriausia palaukti pirmojo pastovesnio šaltuko. Mulčio sluoksnis turėtų būti maždaug 5–10 cm storio, purus ir laidus orui.
Mulčiavimui tinka įvairios organinės medžiagos. Puikus pasirinkimas yra durpės, kompostas, sausi medžių lapai (ypač ąžuolo ar klevo, kurie lėčiau pūva), pušų spygliai, smulkinta medžių žievė ar net eglišakiai. Nerekomenduojama naudoti šieno ar šiaudų, nes jie greitai sušlampa, sukrenta ir gali pradėti pelyti, be to, juose mėgsta apsigyventi graužikai. Kiekvienas mulčio tipas turi savų privalumų: durpės ir kompostas papildomai patręšia dirvą, o eglišakiai gerai sulaiko sniegą.
Ypatingą dėmesį reikėtų skirti jauniems, pirmaisiais metais pasodintiems augalams. Jų šaknų sistema dar nėra pilnai išsivysčiusi ir yra jautresnė šalčiui, todėl juos mulčiuoti yra būtina. Taip pat papildomos apsaugos reikalauja lepesnės, retesnės veislės, ypač tos, kurios turi daug baltos spalvos lapuose. Pavasarį, kai žemė atšyla ir nebelieka stiprių šalnų pavojaus, mulčio sluoksnį reikėtų atsargiai atitraukti nuo augalo centro, kad netrukdytų dygti naujiems ūgliams.
Daugiau straipsnių šia tema
Vazonuose auginamų melsvių žiemojimas
Plačialapių melsvių, auginamų vazonuose, žiemojimas reikalauja daugiau dėmesio nei augančių grunte. Ribotame vazono tūryje šaknys yra kur kas labiau pažeidžiamos šalčio, nes jas iš visų pusių veikia žema temperatūra, o ne tik iš viršaus. Palikus vazoną su melsve tiesiog lauke, yra didelė tikimybė, kad šaknys visiškai peršals ir augalas žus. Todėl būtina imtis specialių priemonių jų apsaugai.
Vienas iš patikimiausių būdų – įkasti vazoną į žemę. Sode galima iškasti duobę, į ją įstatyti vazoną taip, kad jo kraštai būtų lygūs su žemės paviršiumi, ir užpilti tarpus žemėmis. Iš viršaus augalą galima papildomai pamulčiuoti durpėmis ar lapais, kaip ir grunte augančias melsves. Tokiu būdu žemė veiks kaip natūralus izoliatorius ir apsaugos šaknis nuo pražūtingo šalčio. Pavasarį, atšilus orams, vazoną galima vėl iškasti.
Kitas variantas – pernešti vazoną į nešildomą, bet nuo šalčio apsaugotą patalpą. Tam puikiai tinka nešildomas garažas, rūsys, sandėliukas ar veranda, kur temperatūra žiemos metu laikosi tarp 0 ir +5 laipsnių Celsijaus. Svarbu, kad patalpa nebūtų per šilta, nes melsvėms reikalingas ramybės periodas žemoje temperatūroje. Per žiemą laikomą augalą reikia labai saikingai, vos kartą per mėnesį, šiek tiek palaistyti, kad visiškai neišdžiūtų substratas.
Jei nėra galimybės nei įkasti vazono, nei pernešti jo į patalpą, galima bandyti jį apšiltinti lauke. Vazonas statomas ant putplasčio ar medinės lentos, kad būtų izoliuotas nuo šaltos žemės. Po to pats vazonas apvyniojamas keliais sluoksniais agrotekstilės, burbulinės plėvelės ar kitos izoliacinės medžiagos. Iš viršaus augalas mulčiuojamas durpėmis arba pridengiamas eglišakiais. Svarbu palikti angas oro cirkuliacijai, kad augalas neužšustų atlydžio metu. Šis būdas yra rizikingiausias, ypač per labai šaltas žiemas.
Pavasarinis atbudimas po žiemos
Po žiemos ramybės periodo, pavasarį, plačialapės melsvės pradeda savo naują gyvavimo ciklą. Pirmieji darbai gėlyne prasideda nutirpus sniegui ir pradžiūvus žemei. Jei rudenį buvo palikti nenupjauti lapai, dabar pats laikas juos atsargiai pašalinti. Svarbu tai daryti atsargiai, kad nepažeistumėte po jais jau pradedančių kaltis aštrių, kūgio formos ūglių. Geriausia seną lapiją nurinkti rankomis arba labai švelniai nugrėbti.
Jei rudenį augalas buvo mulčiuotas, pavasarį, kai dirva jau pradeda šilti, mulčią reikia šiek tiek atitraukti nuo augalo centro. Tai leis saulei greičiau sušildyti žemę aplink šaknis ir paskatins greitesnį ūglių augimą. Storesnį mulčio sluoksnį galima šiek tiek pakedenti, kad taptų puresnis ir geriau praleistų orą. Visiškai nuimti mulčio nereikia, nes jis ir toliau atliks savo funkcijas – sulaikys drėgmę ir slopins piktžolių augimą.
Vazonose žiemojusius augalus taip pat reikia palaipsniui pratinti prie pavasario sąlygų. Jei vazonas buvo įkastas žemėje, jį galima iškasti, kai dirva jau atšilusi. Jei žiemojo patalpoje, nereikėtų skubėti nešti jo tiesiai į lauką. Geriausia tai daryti palaipsniui, kai jau praeina didelių naktinių šalnų pavojus. Iš pradžių vazoną galima išnešti į lauką kelioms valandoms per dieną, palaipsniui ilginant buvimo lauke laiką. Staigus temperatūrų ir apšvietimo pokytis gali sukelti augalui stresą.
Pavasaris yra puikus metas įvertinti, kaip augalas peržiemojo. Sėkmingai peržiemojusios melsvės išleidžia daug sveikų ir stiprių ūglių. Tai taip pat geras laikas pamaitinti augalą pirmuoju trąšų kiekiu, pavyzdžiui, pabarsčius aplink jį komposto ar lėto veikimo kompleksinių trąšų. Šis pavasarinis startas suteiks melsvei energijos suformuoti vešlią ir dekoratyvią lapiją visam ateinančiam sezonui.
