Plačialapės melsvės sodinimas ir dauginimas

Plačialapės melsvės sodinimas ir dauginimas yra palyginti nesudėtingi procesai, leidžiantys lengvai praplėsti šių nuostabių pavėsio augalų kolekciją savo sode. Sėkmingas įsitvirtinimas ir augimas priklauso nuo kelių esminių veiksnių: tinkamo laiko parinkimo, kruopštaus dirvožemio paruošimo ir teisingos sodinimo technikos. Supratus šiuos pagrindinius principus, net ir pradedantysis sodininkas gali sėkmingai pasisodinti ir padauginti melsves, sukuriant ilgaamžes ir įspūdingas kompozicijas pavėsingose sodo vietose. Šiame straipsnyje aptarsime svarbiausius sodinimo ir dauginimo aspektus, kurie padės užtikrinti, kad jūsų melsvės klestės ir džiugins savo grožiu daugelį metų.

Geriausias laikas sodinti

Optimalus laikas sodinti plačialapes melsves yra pavasarį arba ankstyvą rudenį. Abu šie periodai turi savų privalumų, o pasirinkimas dažnai priklauso nuo sodininko patogumo ir vietos klimato sąlygų. Pavasarinis sodinimas laikomas patikimiausiu, ypač šaltesnio klimato regionuose. Geriausia sodinti, kai dirva jau yra atšilusi ir praėjusi didesnių šalnų rizika, o melsvių ūgliai dar tik pradeda kaltis iš žemės. Pasodinus pavasarį, augalas turi visą vegetacijos sezoną įsitvirtinti, išleisti naujas šaknis ir pasiruošti pirmajai žiemai.

Sodinant pavasarį, svarbu stebėti orų prognozes ir vengti sodinti per anksti, kai dar galimos stiprios šalnos, kurios gali pažeisti jaunus, besiskleidžiančius lapus. Tačiau nereikėtų ir per ilgai delsti, nes pasodinus jau pilnai išsiskleidusiais lapais, augalas patirs didesnį stresą ir jam bus sunkiau prigyti, ypač jei prasidės karštesni orai. Idealus metas – kai ūgliai pasiekia kelių centimetrų aukštį, bet lapai dar nėra išsivynioję. Tokiu metu visa augalo energija nukreipiama į šaknų sistemos vystymą.

Rudeninis sodinimas taip pat yra geras pasirinkimas, ypač regionuose, kur rudenys ilgi ir šilti. Geriausia melsves sodinti likus maždaug 4–6 savaitėms iki žemė pradės šalti. Šis laiko tarpas leidžia augalui pakankamai gerai įsišaknyti prieš ateinant žiemai. Rudenį dirva dar yra šilta nuo vasaros, o oras vėsesnis ir drėgnesnis, todėl susidaro puikios sąlygos šaknų augimui be streso dėl karščio ir sausros. Be to, rudenį dažnai būna didesnis augalų pasirinkimas medelynuose.

Vis dėlto, sodinant rudenį, svarbu nepasodinti per vėlai. Jei augalas nespės įsišaknyti iki žiemos, jis gali būti labiau pažeidžiamas šalčio ir drėgmės pertekliaus. Todėl rudenį pasodintas melsves, ypač jaunas ar jautresnių veislių, rekomenduojama žiemai papildomai pamulčiuoti storesniu durpių ar lapų sluoksniu. Nepatariama melsvių sodinti vasaros viduryje, nes karštis ir saulė sukelia didelį stresą persodintam augalui, ir jis gali sunkiai prigyti arba net žūti.

Dirvožemio paruošimas sodinimui

Kruopštus dirvožemio paruošimas yra vienas iš svarbiausių veiksnių, lemiančių sėkmingą plačialapės melsvės prigijimą ir ilgalaikį klestėjimą. Šie augalai geriausiai auga purioje, derlingoje, gerai drenuojamoje, tačiau drėgmę išlaikančioje dirvoje. Prieš pradedant kasti duobę, būtina išvalyti pasirinktą plotą nuo piktžolių, ypač daugiamečių, kurių šaknys vėliau gali įaugti į melsvės kerą ir konkuruoti dėl vandens bei maisto medžiagų. Tai užtikrins, kad jaunas augalas turės geras starto sąlygas be nereikalingos konkurencijos.

Sodinimo duobę reikėtų kasti gerokai didesnę nei augalo šaknų sistema – bent du kartus platesnę ir pusantro karto gilesnę. Tai suteiks erdvės naujoms šaknims laisvai plėstis į purią, derlingą žemę. Iškastą žemę reikėtų sumaišyti su dideliu kiekiu organinių medžiagų. Tam puikiai tinka subrendęs kompostas, perpuvęs mėšlas, durpės ar lapų puvena. Šie priedai ne tik praturtins dirvą maisto medžiagomis, bet ir pagerins jos struktūrą: sunkią molingą dirvą padarys puresnę, o smėlingai padės geriau išlaikyti drėgmę.

Jei dirvožemis yra labai sunkus ir molingas, verta pagalvoti apie drenažo pagerinimą. Stovintis vanduo yra pražūtingas melsvių šaknims, ypač žiemos metu, nes gali sukelti puvinį. Norint to išvengti, į sodinimo duobės dugną galima įberti kelis centimetrus žvyro, skaldos ar keramzito. Kitas geras sprendimas sunkiose dirvose – sodinti melsves šiek tiek pakeltose lysvėse, kad augalo šaknų vainikėlis būtų šiek tiek aukščiau bendro grunto lygio. Tai užtikrins, kad vandens perteklius galės lengvai nutekėti.

Paruošus derlingą žemės mišinį, dalį jo reikia suberti atgal į duobę, suformuojant nedidelį kauburėlį centre. Ant šio kauburėlio bus statomas augalo šaknų gniužulas. Svarbu, kad dirvožemis būtų gerai supurentas ir be didelių grumstų, kad šaknys galėtų lengvai prasiskverbti ir įsitvirtinti. Tinkamas dirvožemio paruošimas yra investicija į augalo ateitį, kuri atsipirks vešliu augimu ir puikia sveikata daugelį metų.

Sodinimo procesas žingsnis po žingsnio

Pats plačialapės melsvės sodinimo procesas nėra sudėtingas, tačiau svarbu atlikti viską kruopščiai, kad augalas patirtų kuo mažiau streso. Prieš išimant augalą iš vazono, jį reikėtų gerai palaistyti. Drėgnas šaknų gniužulas lengviau išsiima ir mažiau byra. Išėmus augalą, reikia atidžiai apžiūrėti jo šaknis. Jei šaknys yra tankiai susisukusios aplink gniužulą, jas reikėtų švelniai atlaisvinti pirštais arba šiek tiek įpjauti keliose vietose. Tai paskatins šaknis augti į šonus, į naują dirvą, o ne toliau suktis ratu.

Paruoštoje sodinimo duobėje, ant suformuoto kauburėlio, reikia pastatyti augalą taip, kad jo šaknų vainikėlis (vieta, kur šaknys pereina į lapkočius) būtų lygiai su aplinkiniu žemės paviršiumi arba vos vos aukščiau. Labai svarbu nepasodinti melsvės per giliai, nes tai gali sukelti vainikėlio puvinį ir augalas skurs ar net žus. Įsitikinus, kad augalas yra tinkamame gylyje, reikia atsargiai paskleisti šaknis ant kauburėlio šlaitų.

Po to duobė užpildoma likusiu paruoštu derlingu žemės mišiniu. Pilant žemę, reikia švelniai ją apspausti aplink šaknis, kad neliktų oro kišenių. Tačiau nereikėtų per stipriai mindyti, kad nesutankintumėte dirvos. Užpildžius duobę, aplink augalą reikėtų suformuoti nedidelį žemės pylimėlį – laistymo „lėkštę”. Tai padės sulaikyti vandenį tiesiai virš šaknų zonos ir užtikrins, kad jis susigers ten, kur labiausiai reikia.

Paskutinis ir labai svarbus žingsnis – gausus laistymas. Naujai pasodintą melsvę reikia palaistyti iš tiesų gausiai, kad dirva gerai sudrėktų ir priglustų prie šaknų. Priklausomai nuo augalo dydžio, gali prireikti vieno ar net dviejų kibirų vandens. Po sodinimo augalą reikėtų reguliariai laistyti ateinančias kelias savaites, kol jis pilnai prigis, ypač jei orai sausi. Galiausiai, dirvos paviršių aplink augalą naudinga pamulčiuoti plonu sluoksniu komposto ar pušų žievės, kad ilgiau išliktų drėgmė ir neaugtų piktžolės.

Dauginimas dalijant kerą

Dauginimas dalijant kerą yra pats populiariausias, lengviausias ir efektyviausias būdas padauginti plačialapes melsves. Šis metodas ne tik leidžia gauti naujų augalų, bet ir yra naudingas pačiam motininiam augalui, nes jį atjaunina. Geriausias laikas dalyti kerus yra ankstyvas pavasaris, kai iš žemės pasirodo pirmieji ūgliai („akutės”), arba ankstyvą rudenį, likus bent mėnesiui iki šalnų. Pavasarinis dauginimas dažnai yra pranašesnis, nes nauji augalai turi visą sezoną įsitvirtinti.

Norint padalyti kerą, pirmiausia reikia jį atsargiai iškasti iš žemės. Geriausia tai daryti naudojant sodo šakę, o ne kastuvą, kad būtų kuo mažiau pažeistos šaknys. Kasti reikia pradėti platesniu spinduliu aplink augalą, palaipsniui artėjant prie kero centro ir stengiantis iškelti kuo didesnį šaknų gniužulą. Iškėlus kerą, reikėtų švelniai nupurtyti arba nuplauti žemės perteklių, kad būtų geriau matoma šaknų ir ūglių struktūra.

Kero dalijimui galima naudoti aštrų peilį, kastuvą ar net dvi sodo šakes, įsmeigtas į kero centrą ir išskirtas į priešingas puses. Kiekviena atskirta dalis turėtų turėti bent vieną, o geriausia – kelis sveikus augimo pumpurus (ūglius) ir gerai išsivysčiusią šaknų sistemą. Nereikėtų stengtis padalyti kero į pernelyg mažas dalis, ypač jei norite greičiau sulaukti dekoratyvaus augalo. Kuo didesnė atskirta dalis, tuo greičiau ji atsigaus ir suvešės.

Atskyrus norimą dalių skaičių, reikėtų apžiūrėti pjūvių vietas. Jei yra didelių žaizdų, jas galima apibarstyti medžio anglies milteliais, kad būtų išvengta infekcijų. Po to naujai gauti augalai sodinami į iš anksto paruoštas vietas, laikantis tų pačių sodinimo taisyklių kaip ir sodinant naują augalą iš vazono. Svarbiausia – nepasodinti per giliai ir po pasodinimo gausiai palaistyti. Padalijus kerą, tiek motininis augalas, tiek nauji sodinukai pirmaisiais metais gali atrodyti šiek tiek mažesni, tačiau kitais metais jie sustiprės ir augs su nauja jėga.

Dauginimas sėklomis ir jo ypatumai

Nors dauginimas dalijant kerą yra pagrindinis melsvių dauginimo būdas, jas galima padauginti ir sėklomis. Tačiau šis metodas yra gerokai sudėtingesnis, ilgesnis ir retai naudojamas eilinių sodininkų. Pagrindinė priežastis yra ta, kad iš sėklų išauginti augalai dažniausiai nepaveldi motininio augalo veislės savybių, ypač jei tai hibridinė veislė. Dauguma margalapių ar neįprastos spalvos melsvių, išaugintos iš sėklų, bus paprastos, žalios spalvos. Būtent plačialapė melsvė (Hosta ventricosa) yra viena iš nedaugelio rūšių, kurios sėjinukai būna identiški motininiam augalui dėl apomiksės reiškinio.

Norint surinkti sėklas, reikia leisti augalui nužydėti ir subrandinti sėklų dėžutes. Kai dėžutės pagelsta ir pradeda džiūti, sėklas galima išimti. Sėklas geriausia sėti iš karto po surinkimo arba laikyti sausoje, vėsioje vietoje iki pavasario. Prieš sėją, daugelis augintojų rekomenduoja sėklas stratifikuoti – palaikyti jas drėgnoje ir vėsioje aplinkoje (pvz., šaldytuve) apie 4–6 savaites. Tai padeda nutraukti sėklų ramybės periodą ir pagerina jų daigumą.

Sėklos sėjamos į specialų daiginimui skirtą substratą, negiliai, vos užberiant plonu žemės sluoksniu. Indą su pasėtomis sėklomis reikia palaikyti šiltoje (apie 20–22 °C) ir šviesioje vietoje, nuolat palaikant drėgną substratą. Kad drėgmė geriau išsilaikytų, indą galima uždengti stiklu ar skaidria plėvele, kurią reikia periodiškai nudenti, kad įeitų oras. Sėklos sudygsta per 2–4 savaites. Sudygus daigeliams, dangtį reikia nuimti ir toliau auginti juos šviesioje vietoje.

Iš sėklų išaugintos melsvės auga labai lėtai. Prireiks kelerių metų, kol mažas daigelis taps dekoratyviu, vešliu augalu, kurį galima sodinti į gėlyną. Pirmaisiais metais daigeliai būna labai maži ir trapūs, todėl reikalauja atidžios priežiūros. Dėl šių priežasčių dauginimas sėklomis dažniausiai yra selekcininkų arba didžiausių entuziastų užsiėmimas. Eiliniam sodininkui kur kas greitesnį ir patikimesnį rezultatą duoda dauginimas dalijant kerą.