Plačialapės melsvės yra vieni iš tų sodo augalų, kurie reikalauja minimalaus genėjimo. Jų natūraliai susiformuojanti vešli, kupolo formos lapija yra pagrindinė puošmena, todėl drastiškas karpymas joms nėra reikalingas. Vis dėlto, tam tikros genėjimo procedūros, atliekamos tinkamu laiku, gali pagerinti augalo išvaizdą, palaikyti jo sveikatą ir skatinti tvarkingą augimą. Genėjimas dažniausiai apsiriboja pažeistų lapų ir nužydėjusių žiedynų šalinimu, o radikalesnis metodas – kero atjauninimas dalijant – taikomas siekiant atgaivinti senus, išretėjusius augalus. Šiame straipsnyje aptarsime pagrindinius melsvių genėjimo ir atjauninimo principus.
Kodėl ir kada genėti melsves
Pagrindinis plačialapių melsvių genėjimo tikslas yra estetinis ir sanitarinis. Per visą vegetacijos sezoną augalas gali patirti įvairių pažeidimų: lapus gali apgadinti kenkėjai, tokie kaip šliužai ar sraigės, juos gali aplamdyti stiprus lietus ar kruša, o kartais jie tiesiog natūraliai pradeda gelsti ir džiūti. Pašalinus pažeistus, pageltusius ar ligotus lapus, ne tik pagerėja bendras augalo vaizdas, bet ir užkertamas kelias galimam ligų plitimui. Šis sanitarinis genėjimas gali būti atliekamas bet kuriuo metu per visą augimo sezoną.
Kitas genėjimo tipas yra nužydėjusių žiedynų šalinimas. Plačialapės melsvės vasarą išleidžia aukštus stiebus su varpelio formos žiedais. Nors kai kuriems sodininkams žiedai patinka, kiti juos vertina kaip menkaverčius ir nukreipiančius augalo energiją nuo lapų auginimo. Nužydėję žiedynai, ypač kai pradeda brandinti sėklas, tikrai nepuošia augalo. Jų nupjovimas ne tik pagerina estetinį vaizdą, bet ir skatina augalą visą savo energiją skirti lapijos ir šaknų sistemos stiprinimui, o ne sėklų gamybai.
Specifinio formuojamojo genėjimo melsvėms nereikia, nes jų forma yra genetiškai užprogramuota ir natūraliai graži. Bandymas dirbtinai formuoti kerą ar karpyti lapus dažniausiai duoda prastesnį rezultatą ir tik sugadina augalo išvaizdą. Vienintelis drastiškesnis genėjimas yra rudeninis lapų nupjovimas, ruošiant augalą žiemai. Kaip jau aptarta anksčiau, tai daroma siekiant palaikyti tvarką ir sumažinti ligų bei kenkėjų žiemojimo galimybes.
Taigi, pagrindinės genėjimo taisyklės yra paprastos: šalinkite tai, kas atrodo negražiai ar nesveikai. Tam jums prireiks aštraus ir švaraus įrankio – sekatoriaus arba peilio. Svarbu įrankius dezinfekuoti, ypač jei įtariate virusinę ar grybinę ligą, kad neperneštumėte infekcijos ant kitų augalų. Genėjimas turėtų būti atliekamas atsargiai, stengiantis nepažeisti sveikų lapų ir augimo centro.
Daugiau straipsnių šia tema
Žiedynkočių šalinimas
Dauguma plačialapių melsvių vasarą, dažniausiai liepos ar rugpjūčio mėnesį, išaugina vieną ar kelis aukštus, belapius stiebus, vadinamus žiedynkočiais, kurių viršūnėse susiformuoja žiedų kekės. Kai kurių veislių, pavyzdžiui, Hosta plantaginea, žiedai yra dideli ir kvapnūs, tačiau daugumos veislių, įskaitant Hosta ventricosa, žiedai yra labiau subtilūs, violetinės spalvos. Klausimas, ar šalinti žiedynkočius, priklauso nuo asmeninio sodininko skonio.
Jei nusprendėte, kad žiedai jums nepatinka arba norite, kad augalas visą energiją skirtų lapams, žiedynkotį galima nupjauti vos tik jam pasirodžius iš kero centro. Nupjovus jį ankstyvoje stadijoje, augalas neeikvos energijos jo auginimui ir žiedų formavimui. Tai gali būti ypač naudinga jauniems, neseniai pasodintiems augalams, kuriems svarbiau yra gerai įsišaknyti ir sustiprėti.
Jei vis dėlto nusprendėte pasigrožėti žydėjimu, tuomet žiedynkotį reikėtų nupjauti iš karto po to, kai nužydi paskutinis žiedas. Palikus žiedynkotį, jis pradės brandinti sėklas, o tai ne tik atima iš augalo daug energijos, bet ir atrodo netvarkingai. Nužydėjusį stiebą reikia nupjauti kuo arčiau pagrindo, prie pat kero. Tai atlikti geriausia aštriu sekatoriumi.
Kai kurios melsvių rūšys, pavyzdžiui, Hosta ventricosa, gali pačios pasisėti, nes jų sėklos yra daigios. Nors tai gali atrodyti kaip privalumas, dažniausiai sėjinukai būna smulkūs ir piktžoliški, reikalaujantys papildomo ravėjimo. Todėl laiku pašalinus nužydėjusius žiedynus, išvengsite nereikalingo savaiminio pasisėjimo. Reguliarus žiedynkočių šalinimas yra paprasta procedūra, padedanti palaikyti tvarkingą ir estetišką melsvių gėlyno išvaizdą.
Daugiau straipsnių šia tema
Pažeistų ir senų lapų genėjimas
Sanitarinis genėjimas, t. y. pažeistų, ligotų ar tiesiog senų, gelstančių lapų šalinimas, yra svarbiausia melsvių genėjimo dalis. Šią procedūrą galima ir reikia atlikti nuolat, per visą vegetacijos sezoną. Reguliariai apžiūrėkite savo augalus ir nedelsdami pašalinkite visus lapus, kurie atrodo nesveikai. Tai gali būti šliužų apgraužti lapai, krušos sukapoti, saulės nudeginti ar grybinių ligų pažeisti lapai.
Šalinant pažeistus lapus, svarbu nupjauti visą lapą kartu su jo kotu, kuo arčiau augalo pagrindo. Nekirpkite tik pažeistos lapo dalies, palikdami likusią. Tai atrodys neestetiškai, o pjūvio vieta gali tapti vartais infekcijoms. Naudokite aštrų ir švarų įrankį. Jei šalinote ligos pažeistą lapą, būtinai dezinfekuokite įrankį prieš kerpant kitą lapą ar dirbant su kitu augalu, kad neplatintumėte ligos.
Sezono pabaigoje, ypač antroje vasaros pusėje, normalu, kad kai kurie apatiniai, seniausi lapai pradeda gelsti ir nykti. Tai natūralus procesas. Šiuos lapus taip pat reikėtų pašalinti, kad augalas atrodytų tvarkingai ir visa jo energija būtų skiriama naujesnių lapų palaikymui. Laiku pašalinus senstančius lapus, taip pat pagerėja oro cirkuliacija kero viduje, o tai sumažina puvinių ir grybinių ligų riziką.
Nupjautus lapus, ypač tuos, kurie turi ligų požymių ar yra smarkiai apgraužti kenkėjų, geriausia sunaikinti – sudeginti arba išmesti su buitinėmis atliekomis. Nekraukite jų į komposto dėžę, nes ten gali išlikti ligų sukėlėjai ir kenkėjų kiaušinėliai, kurie vėliau pasklis po visą sodą. Reguliarus sanitarinis genėjimas yra paprastas, bet labai efektyvus būdas palaikyti melsvių sveikatą ir grožį.
Kero atjauninimas dalijant
Laikui bėgant, po kelerių metų augimo vienoje vietoje, plačialapės melsvės keras gali tapti labai didelis ir tankus. Kartais nutinka taip, kad kero centras pradeda nykti – ūgliai jame tampa smulkesni, retesni, o visas augimas susitelkia į išorinius kraštus. Tai ženklas, kad augalui trūksta erdvės, maisto medžiagų ir jis yra pasenęs. Tokiu atveju geriausia atjauninimo procedūra yra kero padalijimas. Tai ne tik atgaivina augalą, bet ir leidžia gauti naujų sodinukų.
Geriausias laikas dalyti kerą yra ankstyvas pavasaris, kai tik pasirodo pirmieji ūgliai, arba ankstyvas ruduo. Pavasarinis dalijimas dažnai yra sėkmingesnis. Augalą reikia atsargiai iškasti, stengiantis kuo mažiau pažeisti šaknis. Iškėlus kerą, jį galima padalyti į kelias dalis aštriu kastuvu arba peiliu. Seną, sumedėjusį ir išretėjusį kero centrą reikėtų išmesti, o sodinimui naudoti tik sveikas, gyvybingas išorines kero dalis.
Kiekviena nauja dalis turi turėti bent kelis sveikus augimo pumpurus ir gerą šaknų kuokštą. Prieš sodinant, galima šiek tiek patrumpinti per ilgas ar pažeistas šaknis. Naujas dalis reikia sodinti į iš anksto paruoštą, derlinga žeme pagerintą dirvą. Svarbu pasodinti tinkamame gylyje ir po pasodinimo gausiai palaistyti. Padalijus ir persodinus augalą, jis gauna naują impulsą augimui, atjaunėja ir vėl tampa vešlus bei dekoratyvus.
Nors kero dalijimas yra radikaliausias „genėjimo” būdas, daugumai melsvių jis yra labai naudingas. Rekomenduojama atjauninti kerus kas 4–6 metus, priklausomai nuo veislės augimo greičio. Tai ypač svarbu greitai augančioms veislėms, kurios greitai išnaudoja dirvožemio resursus ir pradeda skursti. Reguliarus atjauninimas užtikrins, kad jūsų melsvės išliks sveikos, gyvybingos ir dekoratyvios daugelį metų.
Rudeninis paruošiamasis genėjimas
Artėjant žiemai, sodininkams kyla klausimas, ar reikia visiškai nupjauti melsvių lapus. Tai nėra būtina procedūra, tačiau daugelis ją atlieka dėl tvarkos ir fitosanitarinių priežasčių. Po pirmųjų stiprių šalnų melsvių lapai natūraliai suglemba ir praranda savo dekoratyvumą. Palikti juos per žiemą reiškia, kad pavasarį teks tvarkyti šlapią ir pūvančią masę, po kuria gali slėptis jauni, trapūs ūgliai.
Nupjovus visus lapus rudenį, gėlynas atrodo tvarkingai, o pavasarį sutaupoma laiko. Svarbiausia, kad pašalinus lapus, sunaikinami ant jų galintys žiemoti ligų sukėjėjai ir kenkėjų kiaušinėliai. Tai ypač svarbu, jei per sezoną augalas sirgo grybinėmis ligomis arba buvo smarkiai puolamas šliužų. Nupjautą lapiją reikėtų surinkti ir sunaikinti, o ne palikti gėlyne ar mesti į kompostą.
Geriausia lapus nupjauti po to, kai jie visiškai pagelsta ir natūraliai nunyksta, bet dar nesupūva. Paprastai tai būna spalio pabaigoje arba lapkričio pradžioje, po kelių rimtesnių šalnų. Lapus reikėtų nupjauti paliekant maždaug 5-7 cm ilgio kotelius. Tai padės pažymėti augalo vietą ir apsaugos ramybės būsenoje esančius pumpurus.
Nupjovus lapus, augalo šaknų zoną rekomenduojama pamulčiuoti. Tai kompensuos natūralios lapų dangos praradimą ir suteiks papildomą apsaugą nuo žiemos šalčių. Mulčiavimui tinka durpės, kompostas ar sausi lapai. Pavasarį, pasirodžius pirmiesiems ūgliams, bus daug lengviau atnaujinti mulčio sluoksnį ir patręšti augalą, kai netrukdys pernykščių lapų liekanos. Taigi, rudeninis genėjimas, nors ir neprivalomas, yra praktiškas ir naudingas priežiūros darbas.
