Nors persiklapio katilėlis yra laikomas šalčiui atspariu daugiamečiu augalu, sėkmingas jo peržiemojimas priklauso nuo kelių svarbių veiksnių, ypač atšiauresnio klimato zonose. Tinkamas augalo paruošimas ramybės periodui gali ženkliai padidinti jo šansus ne tik išgyventi žiemą, bet ir pavasarį atželti stipriam bei gyvybingam. Pasiruošimas žiemai nėra sudėtingas procesas, tačiau reikalauja savalaikių ir apgalvotų veiksmų rudenį. Pagrindiniai tikslai yra apsaugoti šaknų sistemą nuo didelių temperatūros svyravimų ir išvengti drėgmės pertekliaus, kuris žiemą yra pavojingesnis už patį šaltį.
Svarbiausias rudens darbas, ruošiant persiklapio katilėlį žiemai, yra antžeminės dalies nupjovimas. Kai augalas baigia vegetaciją, o jo lapai ir stiebai pagelsta bei pradeda džiūti, juos reikėtų nupjauti, paliekant maždaug 5-10 centimetrų aukščio stagarėlius. Šis veiksmas ne tik suteikia gėlynui tvarkingesnį vaizdą, bet ir atlieka svarbią fitosanitarinę funkciją. Pašalinus senas augalo dalis, sumažėja tikimybė, kad jose peržiemos ligų sukėlėjai ar kenkėjų kiaušinėliai, kurie pavasarį galėtų pakenkti jauniems ūgliams.
Po nupjovimo, ypač jaunus, pirmaisiais metais pasodintus ar lepesnių veislių katilėlius, verta pamulčiuoti. Mulčiavimas padeda apsaugoti šaknų sistemą nuo staigių atšilimų ir atšalimų, kurie gali pakenkti augalui, ypač besniegę žiemą. Svarbu prisiminti, kad mulčiuojama ne tam, kad sušildytum augalą, o tam, kad būtų stabilizuota dirvožemio temperatūra ir išvengta per ankstyvo vegetacijos atsinaujinimo atlydžių metu.
Pats mulčiavimo procesas turi būti atliktas teisingai. Geriausia mulčiuoti tada, kai dirvos paviršius jau yra šiek tiek įšalęs po pirmųjų rimtesnių šalnų. Per ankstyvas mulčiavimas šiltoje ir drėgnoje dirvoje gali išprovokuoti puvinius arba tapti puikia slėptuve graužikams. Mulčio sluoksnis neturėtų būti per storas ir neturėtų tiesiogiai liestis su augalo kerelio centru, kad būtų užtikrinta oro cirkuliacija.
Rudeniniai paruošiamieji darbai
Pasiruošimas žiemai prasideda dar gerokai prieš šalnas. Vasaros pabaigoje ir rudenį svarbu nutraukti bet kokį tręšimą azoto trąšomis. Azotas skatina naujų ūglių augimą, o rudenį augantys ūgliai nespėja subręsti ir sumedėti, todėl yra labai jautrūs šalčiui ir greičiausiai nušals. Augalui reikia laiko pereiti į ramybės būseną ir sukaupti maisto medžiagų atsargas šaknyse kitų metų startui.
Daugiau straipsnių šia tema
Laistymo režimo koregavimas taip pat yra svarbi pasiruošimo dalis. Artėjant rudeniui, laistymą reikia palaipsniui mažinti, leidžiant dirvožemiui šiek tiek pradžiūti. Pernelyg drėgna dirva rudenį ir žiemą yra pagrindinė šaknų puvinių priežastis. Tačiau jei ruduo yra itin sausas, prieš pat užšąlant dirvai, verta vieną kartą gausiai palaistyti augalą. Tai vadinamasis drėgmės įkrovimo laistymas, kuris užtikrina, kad augalas nepradės žiemos ištroškęs.
Gėlyno sutvarkymas aplink persiklapio katilėlį yra būtinas. Reikia kruopščiai išravėti visas piktžoles, kurios konkuruoja dėl maisto medžiagų ir gali tapti prieglobsčiu kenkėjams. Taip pat svarbu surinkti visus nukritusius lapus ir kitas organines šiukšles nuo augalo kero. Švari aplinka aplink augalą sumažina ligų ir kenkėjų žiemojimo tikimybę.
Kai ateina laikas nupjauti antžeminę dalį, daryk tai aštriu sekatoriumi ar žirklėmis. Palikti 5-10 cm stagarėliai žiemą padės sulaikyti sniegą, kuris yra geriausia natūrali izoliacija. Be to, šie stagarėliai pavasarį padės lengviau rasti augalo vietą gėlyne, kol jis dar nepradėjo leisti naujų ūglių.
Mulčiavimas ir dengimo medžiagos
Tinkamas mulčias yra raktas į sėkmingą žiemojimą. Geriausiai tinka purios, orui laidžios organinės medžiagos. Puikus pasirinkimas yra sausos durpės, kompostas, sausi medžių lapai (ypač ąžuolo ar klevo, nes jie lėčiau pūva), smulkinta medžio žievė ar spygliai. Šios medžiagos sukuria izoliacinį sluoksnį, kuris apsaugo šaknis nuo temperatūros svyravimų.
Daugiau straipsnių šia tema
Mulčio sluoksnis turėtų būti apie 5-10 centimetrų storio. Jį reikia paskleisti aplink augalo kerą, paliekant nedidelį tarpą aplink patį centrą, kad augalas „nekustų” ir nepūtų atlydžių metu. Svarbu, kad naudojama medžiaga būtų sausa. Šlapi lapai ar kompostas gali sušalti į ledo gniužulą ir padaryti daugiau žalos nei naudos.
Sniego danga yra pati geriausia apsauga nuo šalčio. Jei žiema snieginga, persiklapio katilėliams paprastai nereikia jokio papildomo dengimo. Sniegas veikia kaip natūrali antklodė, palaikanti stabilią temperatūrą prie žemės paviršiaus. Problemų kyla besniegėmis ir vėjuotomis žiemomis, kai plika žemė gali giliai įšalti. Tokiais atvejais mulčiavimas tampa ypač svarbus.
Dar viena puiki dengimo medžiaga yra eglišakės. Jos ne tik gerai sulaiko sniegą, bet ir apsaugo augalus nuo pavasarinės saulės, kuri gali per anksti pažadinti augalus. Be to, po eglišakėmis palaikoma gera oro cirkuliacija, todėl mažesnė puvimo rizika. Eglišakėmis galima apdėti augalus jau po mulčiavimo, ypač jei prognozuojama žiema be sniego.
Vazonებში auginamų katilėlių žiemojimas
Persiklapio katilėliai, auginami vazonuose ar kituose konteineriuose, reikalauja ypatingo dėmesio ruošiantis žiemai. Dirvožemis vazone įšąla kur kas greičiau ir giliau nei grunte, todėl šaknys yra labiau pažeidžiamos šalčio. Palikti vazoną lauke be jokios apsaugos per žiemą yra labai rizikinga, ypač jei jis pagamintas iš molio ar keramikos, nes gali sutrūkinėti nuo šalčio.
Vienas iš patikimiausių būdų yra įkasti vazoną į žemę. Sode galima iškasti duobę, į kurią tilptų visas vazonas, ir įstatyti jį taip, kad vazono kraštas būtų lygus su žemės paviršiumi. Iš viršaus augalą galima mulčiuoti taip pat, kaip ir grunte augančius. Taip vazone esančios šaknys bus apsaugotos žemės sluoksniu ir peržiemos kur kas sėkmingiau.
Jei nėra galimybės įkasti vazono, jį galima perkelti į nešildomą, bet nuo šalčio apsaugotą patalpą, pavyzdžiui, garažą, rūsį ar nešildomą verandą. Temperatūra tokioje patalpoje turėtų svyruoti apie 0°C. Svarbu, kad patalpa būtų tamsi, nes šviesa gali išprovokuoti per ankstyvą augimą. Per žiemą augalo laistyti nereikia, nebent substratas visiškai išdžiūsta.
Kitas variantas – vazonų grupavimas ir apšiltinimas. Galima sustatyti kelis vazonus kartu prie namo sienos (idealiausia – iš šiaurinės pusės, kad nešildytų saulė) ir apšiltinti juos iš visų pusių. Tam tinka putplastis, sausi lapai, agroplėvelė ar kitos izoliacinės medžiagos. Svarbu apšiltinti ne tik vazonų šonus, bet ir viršų, paliekant nedideles angas ventiliacijai.
Pavasariniai darbai po žiemojimo
Pavasarį, kai sniegas nutirpsta ir nebelieka stiprių šalnų pavojaus, ateina laikas palaipsniui „žadinti” persiklapio katilėlius. Svarbiausia – nepadaryti to per anksti. Žiemos danga (mulčias, eglišakės) turėtų būti nuimama palaipsniui, per kelias dienas ar net savaitę, kad augalas priprastų prie kintančios temperatūros ir ryškesnės saulės.
Pirmiausia nuimamos eglišakės ir storesnis lapų sluoksnis. Dalį mulčio (pvz., komposto ar durpių) galima palikti ir švelniai įterpti į paviršinį dirvos sluoksnį – tai bus pirmoji trąša augalui. Atidengus augalą, reikia apžiūrėti jo būklę, pašalinti per žiemą apipuvusias ar pažeistas dalis.
Vazonებში žiemojusius augalus taip pat reikia palaipsniui pratinti prie lauko sąlygų. Išnešus iš rūsio ar garažo, pirmiausia juos reikėtų pastatyti pavėsyje, apsaugotoje nuo vėjo vietoje. Tik po kelių dienų galima perkelti į saulėtesnę vietą. Taip išvengsi streso ir lapų nudegimų. Atšilus orams, galima pradėti saikingai laistyti.
Kai dirva pakankamai atšyla ir pradžiūsta, galima supurenti žemę aplink augalą. Tai pagerins oro patekimą į šaknis ir paskatins greitesnį augimą. Pasirodžius pirmiesiems jauniems ūgliams, galima pradėti reguliariai laistyti ir, jei reikia, patręšti kompleksinėmis trąšomis, kad augalas greičiau atgautų jėgas ir pasiruoštų naujam žydėjimo sezonui.
