Persiklapio katilėlis yra gana atsparus ir nereiklus augalas, tačiau, kaip ir visi sodo gyventojai, jis nėra visiškai apsaugotas nuo ligų ir kenkėjų. Laiku pastebėjus problemą ir pritaikius tinkamas priemones, galima išvengti didesnės žalos ir išsaugoti augalo dekoratyvumą. Sėkmingos kovos pagrindas yra prevencija: tinkama agrotechnika, geros auginimo sąlygos ir reguliari augalų apžiūra. Sveikas, stiprus ir gerai prižiūrimas augalas yra kur kas atsparesnis tiek ligų sukėlėjams, tiek kenkėjų antpuoliams.
Dažniausiai persiklapio katilėlius puola grybinės ligos, kurių plitimą skatina per drėgnas oras, per tankus susodinimas ir prasta oro cirkuliacija. Miltligė, rūdys ir šaknų puvinys yra pagrindiniai priešai, su kuriais gali tekti susidurti. Kenkėjų tarpe daugiausiai žalos padaro sraigės ir šliužai, ypač jauniems augalams, bei amarai, kurie siurbia augalo sultis. Svarbu išmokti atpažinti pirmuosius pažeidimo simptomus, kad būtų galima laiku imtis veiksmų.
Prevencinės priemonės yra pats efektyviausias būdas apsaugoti savo augalus. Sodinant persiklapio katilėlius, svarbu išlaikyti pakankamą atstumą tarp jų, kad oras galėtų laisvai cirkuliuoti aplink lapus. Laistyti reikėtų stengtis tiesiai į šaknų zoną, vengiant lapų sudrėkinimo, ypač vakare. Rudenį būtina surinkti ir sunaikinti nukritusius lapus bei kitas augalų liekanas, kuriose gali žiemoti ligų sukėlėjai ir kenkėjų kiaušinėliai.
Jei vis dėlto liga ar kenkėjai užpuolė augalą, svarbu greitai reaguoti. Pirmiausia reikėtų pašalinti ir sunaikinti labiausiai pažeistas augalo dalis, kad būtų sustabdytas tolesnis plitimas. Priklausomai nuo problemos masto, galima rinktis tarp liaudiškų, biologinių ar cheminių apsaugos priemonių. Visada verta pradėti nuo švelniausių metodų, o cheminius pesticidus ir fungicidus naudoti tik kraštutiniu atveju.
Dažniausiai pasitaikančios grybinės ligos
Miltligė yra viena iš labiausiai paplitusių grybinių ligų, pažeidžiančių persiklapio katilėlius. Ji pasireiškia baltu, miltuotu apnašu ant lapų, stiebų ir kartais net žiedų. Liga labiausiai plinta šiltu ir drėgnu oru, ypač jei augalai susodinti per tankiai. Stipriai pažeisti lapai deformuojasi, gelsta ir anksčiau laiko nukrenta, o visas augalas nusilpsta. Kovai su miltlige galima naudoti purškimą pieniškos arbatos (kalio permanganato) tirpalu, asiūklio nuoviru arba, esant stipriam pažeidimui, fungicidais.
Daugiau straipsnių šia tema
Rūdys – dar viena grybinė liga, kurią galima atpažinti iš oranžinių ar rudų, iškilių spuogelių (pustulių) apatinėje lapų pusėje. Viršutinėje lapo pusėje ties pažeidimo vieta atsiranda gelsvos dėmės. Liga taip pat plinta drėgnu oru. Pastebėjus pirmuosius požymius, pažeistus lapus reikia nedelsiant nuskinti ir sunaikinti. Svarbu neleisti ligai išplisti. Prevenciškai padeda tinkamas laistymas ir geras vėdinimasis.
Šaknų puvinys yra pati pavojingiausia liga, dažniausiai sukeliama perlaistymo ir prasto drenažo. Kai dirvožemis nuolat šlapias, šaknys pradeda dusti ir pūti. Augalas vysta, gelsta, nors dirva yra drėgna. Ištraukus tokį augalą, matyti pajuodusios, minkštos ir nemalonaus kvapo šaknys. Išgelbėti stipriai pažeistą augalą beveik neįmanoma. Geriausia prevencija – užtikrinti gerą drenažą, vengti perlaistymo ir nesodinti augalo į pernelyg sunkią, molingą dirvą.
Dėmėtligės taip pat kartais gali pažeisti persiklapio katilėlių lapus. Ant jų atsiranda įvairaus dydžio ir formos rudos, juodos ar pilkšvos dėmės, dažnai su tamsesniu apvadu. Laikui bėgant dėmės didėja, susilieja, o lapas nudžiūsta. Kaip ir kitų grybinių ligų atveju, svarbu šalinti pažeistus lapus ir užtikrinti gerą oro cirkuliaciją. Esant reikalui, galima naudoti fungicidus, skirtus dėmėtligėms kontroliuoti.
Pagrindiniai kenkėjai ir jų kontrolė
Šliužai ir sraigės yra vieni didžiausių persiklapio katilėlių, ypač jaunų daigų, priešų. Šie moliuskai aktyviausi būna naktį arba po lietaus ir gali per trumpą laiką apgraužti lapus, palikdami juose netaisyklingas skyles ir blizgių gleivių pėdsakus. Kovoti su jais galima renkant rankomis, įrengiant įvairias gaudykles (pvz., su alumi) arba barstant aplink augalus specialias granules (moliuskocidus). Taip pat padeda barjerai iš aštrių medžiagų, tokių kaip susmulkinti kiaušinių lukštai ar pelenai.
Daugiau straipsnių šia tema
Amarai – tai smulkūs, dažniausiai žali ar juodi vabzdžiai, kurie kolonijomis apspinta jaunus ūglius, lapų apačią ir žiedpumpurius. Jie siurbia augalo sultis, todėl pažeistos dalys deformuojasi, augimas sulėtėja, o lapai gali susiraukšlėti ir pagelsti. Amarai taip pat išskiria lipnų skystį, ant kurio gali įsiveisti juodasis pelėsis. Kovai su amarais galima naudoti stiprią vandens srovę, purkšti žaliuoju muilu, dilgėlių ar česnakų ištrauka. Esant dideliam antplūdžiui, tenka griebtis insekticidų.
Voratinklinės erkutės yra labai smulkūs kenkėjai, sunkiai matomi plika akimi. Apie jų buvimą dažniausiai išduoda plonas voratinklis, apraizgantis lapus ir stiebus, bei smulkūs gelsvi taškeliai ant lapų. Erkutės siurbia sultis, todėl lapai praranda spalvą, džiūsta ir krenta. Šie kenkėjai ypač mėgsta sausą ir karštą orą. Kovai su jomis svarbu didinti oro drėgmę, reguliariai apipurškiant augalus vandeniu. Taip pat galima naudoti specialius preparatus – akaricidus.
Nors ir rečiau, bet persiklapio katilėlius gali pažeisti ir kiti kenkėjai, pavyzdžiui, tripsai ar baltasparniai, ypač jei augalai auginami šiltnamyje ar arti kitų pažeistų augalų. Reguliari augalų apžiūra, ypač apatinės lapų pusės, leidžia laiku pastebėti pirmuosius kenkėjų požymius ir imtis atitinkamų kontrolės priemonių, kol problema netapo rimta.
Prevencinės priemonės ir augalų stiprinimas
Geriausia gynyba nuo ligų ir kenkėjų yra stiprus ir sveikas augalas. Tinkamų auginimo sąlygų sudarymas yra svarbiausia prevencinė priemonė. Pasirink saulėtą ar pusiau pavėsingą vietą su gerai drenuojamu, derlingu dirvožemiu. Užtikrink, kad augalai nebūtų susodinti per tankiai, kad tarp jų laisvai cirkuliuotų oras – tai ženkliai sumažins grybinių ligų riziką.
Taisyklinga agrotechnika taip pat stiprina augalų imunitetą. Subalansuotas tręšimas, vengiant azoto pertekliaus, padaro augalus tvirtesnius ir mažiau patrauklius kenkėjams. Reguliarus, bet saikingas laistymas, stengiantis nesušlapinti lapų, padeda išvengti puvinių ir kitų drėgmę mėgstančių ligų. Nužydėjusių žiedų ir pažeistų lapų šalinimas ne tik skatina augimą, bet ir mažina potencialių infekcijos židinių skaičių.
Sodo higiena yra dar vienas svarbus prevencijos aspektas. Rudenį kruopščiai surink ir sunaikink (geriausia sudegink) visas augalų liekanas. Neravėtos piktžolės taip pat gali tapti prieglobsčiu ligoms ir kenkėjams, todėl gėlyną reikia reguliariai prižiūrėti. Naudok tik švarius sodo įrankius, ypač genint ar dalijant augalus, kad neperneštum ligų nuo vieno augalo kitam.
Galima naudoti ir natūralias augalų apsaugos priemones, kurios stiprina augalus ir atbaido kenkėjus. Periodiškas purškimas dilgėlių, asiūklio ar česnakų ištraukomis gali padidinti augalų atsparumą grybinėms ligoms. Sodinant šalia levandų, medetkų ar serenčių, galima atbaidyti dalį kenkėjų. Toks integruotas požiūris, derinant tinkamą priežiūrą ir natūralias priemones, leidžia sukurti sveiką ir atsparų gėlyną.
Liaudiškos ir biologinės kontrolės priemonės
Prieš griebiantis chemijos, visada verta išbandyti švelnesnes, aplinkai draugiškesnes priemones. Daugelį kenkėjų ir pradinių ligų stadijų galima sėkmingai kontroliuoti naudojant liaudiškas ir biologines priemones. Pavyzdžiui, amarų antplūdį galima sumažinti purškiant augalus stipria vandens srove arba ūkiško (žaliojo) muilo tirpalu (apie 20-30 g muilo litrui vandens).
Grybinių ligų, ypač miltligės, profilaktikai ir kontrolei galima naudoti purškimą nugriebto pieno ir vandens mišiniu (santykiu 1:10) arba sodos tirpalu (1 arbatinis šaukštelis sodos, keli lašai skysto muilo ir 1 litras vandens). Šie tirpalai sukuria šarminę aplinką ant lapų paviršiaus, kuri nepalanki grybelių sporoms daugintis. Purkšti reikėtų reguliariai, kas 7-10 dienų, ypač drėgnu oru.
Biologinė kontrolė apima natūralių priešų naudojimą kovai su kenkėjais. Pavyzdžiui, į sodą galima privilioti boružes, kurios yra natūralios amarų priešės. Tam galima sodinti augalus, kurie vilioja naudingus vabzdžius, pavyzdžiui, krapus, kmynus, medetkas. Taip pat prekyboje galima įsigyti ir į sodą paleisti grobuoniškas erkes, kurios naikina voratinklines erkes.
Kovai su šliužais, be rankinio rinkimo, galima pasitelkti ir biologines priemones. Prekyboje yra nematodų (mikroskopinių kirmėlių), kurie yra natūralūs šliužų parazitai. Preparatas su nematodais ištirpinamas vandenyje ir juo palaistoma dirva aplink augalus. Tai yra efektyvus ir saugus būdas kontroliuoti šių kenkėjų populiaciją, nepakenkiant kitiems sodo gyventojams.
