Siekiant išauginti sveiką, vešlią ir gausiai žydinčią pasiflorą, būtina užtikrinti subalansuotą ir reguliarų jos aprūpinimą maistinėmis medžiagomis. Kaip ir visi greitai augantys ir gausiai žydintys augalai, pasifloros per aktyvų vegetacijos periodą sunaudoja daug energijos ir maisto medžiagų, kurias būtina papildyti tręšiant. Teisingai parinktos trąšos ir tinkamas tręšimo režimas ne tik skatina įspūdingą žiedų formavimąsi, bet ir stiprina bendrą augalo imunitetą, didina jo atsparumą ligoms ir kenkėjams. Svarbiausia yra suprasti, kokių elementų ir kada augalui labiausiai reikia, kad tręšimas duotų maksimalią naudą, o ne pakenktų.
Pasiflorų mitybos pagrindą sudaro trys pagrindiniai makroelementai: azotas (N), fosforas (P) ir kalis (K). Azotas yra atsakingas už žaliosios masės – lapų ir stiebų – augimą. Fosforas yra gyvybiškai svarbus šaknų sistemos vystymuisi, žiedpumpurių formavimuisi ir vaisių mezgimui. Kalis stiprina augalo ląstelių sieneles, didina atsparumą sausrai, šalčiui ir ligoms, taip pat gerina žiedų spalvos intensyvumą. Subalansuotas šių trijų elementų santykis yra esminis sėkmingam pasiflorų auginimui.
Aktyvaus augimo laikotarpiu, nuo pavasario iki vasaros pabaigos, pasifloras reikėtų tręšti reguliariai, maždaug kas dvi savaites. Geriausiai tinka skystos, vandenyje tirpios kompleksinės trąšos, skirtos žydintiems augalams. Renkantis trąšas, verta atkreipti dėmesį į N-P-K santykį, nurodytą ant pakuotės. Žydėjimo skatinimui idealiai tinka trąšos, kuriose fosforo ir kalio kiekis yra didesnis nei azoto, pavyzdžiui, su santykiu 10-20-20 arba panašiu.
Svarbu nepertręšti augalo, ypač azotu. Nors azotas skatina vešlų augimą, jo perteklius lemia tai, kad augalas augina daug lapų, bet menkai žydi arba visai nežydi. Trąšų tirpalą reikėtų ruošti griežtai laikantis gamintojo nurodytų rekomendacijų arba netgi šiek tiek silpnesnės koncentracijos, ypač jei augalas auginamas neidealiomis sąlygomis. Tręšti galima tik ant drėgno dirvožemio, t. y. po laistymo, kad būtų išvengta jautrių šaknų nudeginimo.
Tręšimo grafikas ir sezoniškumas
Pasiflorų tręšimo ritmas yra glaudžiai susijęs su jų natūraliu augimo ciklu. Tręšimas pradedamas ankstyvą pavasarį, kovo pabaigoje ar balandžio pradžioje, kai augalas pabunda po žiemos ramybės ir pradeda rodyti pirmuosius augimo ženklus. Šiuo pradiniu etapu galima naudoti subalansuotas trąšas, kuriose visi trys pagrindiniai elementai (N, P, K) yra maždaug lygiomis dalimis. Tai padės augalui atgauti jėgas ir suformuoti tvirtą pagrindą būsimam augimui ir žydėjimui.
Įsibėgėjus pavasariui ir artėjant vasarai, kai augimas tampa labai intensyvus, tręšimo dažnumą galima padidinti iki karto per vieną ar dvi savaites. Šiuo metu, ypač prieš žydėjimą ir jo metu, reikėtų pereiti prie trąšų su didesniu fosforo ir kalio kiekiu. Fosforas tiesiogiai stimuliuoja žiedpumpurių užuomazgų formavimąsi, o kalis užtikrina, kad žiedai bus dideli, ryškūs ir ilgai išsilaikys. Šis tręšimo režimas palaikomas per visą vasarą, kol augalas aktyviai žydi.
Vasaros pabaigoje ir rudenį, kai dienos trumpėja ir augimo tempai lėtėja, tręšimą reikia palaipsniui mažinti. Rugsėjo mėnesį pakanka tręšti kartą per tris ar keturias savaites, o nuo spalio mėnesio tręšimą reikėtų visiškai nutraukti. Augalo ruošimas ramybės periodui reiškia, kad reikia leisti jam subrandinti ūglius ir nustoti stimuliuoti naują augimą. Tręšimas vėlyvą rudenį gali pakenkti, nes nauji, nesubrendę ūgliai bus jautrūs šalčiui ir ligoms.
Žiemos mėnesiais, kai pasiflora yra ramybės būsenoje ir laikoma vėsioje patalpoje, jos tręšti nereikia. Šiuo laikotarpiu augalo metabolizmas yra labai lėtas, ir jis nepajėgus pasisavinti maistinių medžiagų. Trąšų perteklius dirvožemyje gali pakenkti šaknims ir sukelti druskų kaupimąsi. Tręšimas atnaujinamas tik kitą pavasarį, kai vėl atsiranda aktyvaus augimo požymių, taip užbaigiant metinį ciklą.
Makro ir mikroelementų svarba
Nors azotas, fosforas ir kalis yra svarbiausi elementai, pasiflorų sveikatai ir geram vystymuisi būtinas ir visas spektras mikroelementų. Tai geležis (Fe), magnis (Mg), manganas (Mn), cinkas (Zn), varis (Cu) ir boras (B). Nors jų reikia labai mažais kiekiais, kiekvienas iš šių elementų atlieka gyvybiškai svarbias funkcijas augalo fiziologiniuose procesuose. Jų trūkumas gali sukelti specifinius simptomus ir sutrikdyti augimą.
Geležies trūkumas yra viena dažniausių problemų, ypač jei augalas laistomas kietu, daug kalcio turinčiu vandeniu, kuris didina dirvožemio pH. Jis pasireiškia kaip lapų chlorozė – jauniausi lapai pagelsta, o gyslos lieka žalios. Magnio trūkumas taip pat sukelia chlorozę, tačiau ji dažniausiai pasireiškia ant senesnių, apatinių lapų, o pageltimas atsiranda tarp gyslų, kartais formuojant V formos raštą. Šias problemas galima spręsti naudojant kompleksines trąšas, kurių sudėtyje yra mikroelementų, arba papildomai tręšiant per lapus specialiais geležies ar magnio chelatais.
Siekiant išvengti mikroelementų trūkumo, rekomenduojama rinktis aukštos kokybės, pilnos sudėties trąšas, ant kurių pakuotės nurodyta, kad jose yra mikroelementų. Periodiškas organinių trąšų, tokių kaip kompostas ar biohumusas, naudojimas taip pat praturtina dirvožemį ne tik pagrindinėmis maistinėmis medžiagomis, bet ir mikroelementais bei gerina bendrą dirvožemio struktūrą ir biologinį aktyvumą. Geras dirvožemis yra sveiko augalo pagrindas.
Svarbu stebėti savo augalą ir reaguoti į jo siunčiamus signalus. Pakitusi lapų spalva, deformuoti lapai ar ūgliai, prastas žydėjimas – visa tai gali būti maistinių medžiagų disbalanso požymiai. Teisinga diagnozė leidžia laiku pakoreguoti tręšimo planą ir aprūpinti augalą būtent tomis medžiagomis, kurių jam labiausiai trūksta. Tačiau svarbu atsiminti, kad panašūs simptomai gali atsirasti ir dėl kitų priežasčių, pavyzdžiui, netinkamo laistymo ar ligų.
Organinės ir mineralinės trąšos
Sodininkai gali rinktis tarp organinių ir mineralinių trąšų, o geriausių rezultatų dažnai pasiekiama derinant abu tipus. Mineralinės trąšos yra greito poveikio, nes maistinės medžiagos jose yra augalams lengvai pasisavinama forma. Jos leidžia greitai pakoreguoti maisto medžiagų trūkumą ir tiksliai dozuoti reikiamus elementus. Skystos kompleksinės mineralinės trąšos yra ypač patogios naudoti auginant pasifloras vazonuose.
Tačiau ilgalaikis tik mineralinių trąšų naudojimas gali nualinti dirvožemį, sutrikdyti jo mikrofloros balansą ir sukelti druskų kaupimąsi. Čia į pagalbą ateina organinės trąšos. Jos veikia lėčiau, palaipsniui išskirdamos maistines medžiagas, bet tuo pačiu gerina dirvožemio struktūrą, didina jo gebėjimą sulaikyti vandenį ir maisto medžiagas, skatina naudingų mikroorganizmų veiklą. Organinės trąšos yra tarsi ilgalaikė investicija į dirvožemio sveikatą.
Pasifloroms puikiai tinka tokios organinės trąšos kaip kompostas, biohumusas (sliekų perdirbtos organinės atliekos) ar gerai perpuvęs mėšlas. Sodinant ar persodinant augalą, šių trąšų galima įmaišyti tiesiai į substratą. Augimo sezono metu galima mulčiuoti dirvožemio paviršių kompostu arba laistyti praskiestu komposto ekstraktu ar kitomis skystomis organinėmis trąšomis. Tai suteiks augalui platų spektrą maistinių medžiagų ir pagerins bendrą jo būklę.
Optimalus variantas yra suderinti abiejų tipų trąšas. Pavyzdžiui, pavasarį įterpti į dirvožemį organinių trąšų, o per aktyvų augimo ir žydėjimo sezoną papildomai naudoti skystas mineralines trąšas, ypač tas, kurios praturtintos fosforu ir kaliu. Toks integruotas požiūris užtikrins, kad pasiflora gaus visas reikalingas medžiagas tiek greitam augimui, tiek ilgalaikei dirvožemio sveikatai palaikyti, kas galiausiai atsispindės augalo grožyje ir gyvybingume.
Tręšimo klaidos ir kaip jų išvengti
Viena dažniausių klaidų tręšiant pasifloras yra pertręšimas. Norėdami kuo greičiau sulaukti rezultatų, kai kurie augintojai linkę naudoti didesnes trąšų koncentracijas arba tręšti dažniau nei rekomenduojama. Tai gali turėti neigiamų pasekmių: per didelė druskų koncentracija dirvožemyje gali nudeginti jautrias augalo šaknis, sutrikdyti vandens pasisavinimą ir sukelti lapų džiūvimą, pageltimą ir kritimą. Augalas gali atrodyti lygiai taip pat, kaip kenčiantis nuo sausros.
Norint išvengti pertręšimo, visada laikykitės gamintojo nurodymų ant trąšų pakuotės. Jei abejojate, geriau naudoti silpnesnės koncentracijos tirpalą. Svarbus patarimas – niekada netręškite sauso augalo. Prieš tręšimą dirvožemis turi būti drėgnas, todėl augalą pirmiausia reikia palieti švariu vandeniu ir tik po to – trąšų tirpalu. Tai apsaugos šaknis nuo pažeidimų. Jei įtariate, kad pertręšėte augalą, gausiai perliekite dirvožemį švariu vandeniu, kad išplautumėte druskų perteklių.
Kita dažna klaida – netinkamų trąšų pasirinkimas, ypač tų, kuriose dominuoja azotas. Tokios trąšos, skirtos lapiniams augalams, skatins pasiflorą auginti vešlią lapiją, bet žiedų bus mažai arba visai nebus. Žydėjimui skatinti būtina rinktis trąšas, pažymėtas kaip „žydintiems augalams”, kuriose N-P-K santykis yra palankus fosforui ir kaliui. Atidžiai skaitykite etiketes ir rinkitės produktus, atitinkančius jūsų auginimo tikslus.
Taip pat svarbu prisiminti, kad negalima tręšti neseniai persodintų, sergančių ar kenkėjų apniktų augalų. Persodintam augalui pirmiausia reikia leisti adaptuotis ir įsišaknyti naujoje vietoje, o naujame substrate maistinių medžiagų ir taip pakanka kelioms savaitėms. Sergančiam augalui trąšos gali tapti papildomu streso faktoriumi. Pirmiausia reikia išspręsti pagrindinę problemą (ligą, kenkėjus, netinkamą laistymą) ir tik tada, kai augalas pradeda atsigauti, galima atnaujinti tręšimą, pradedant nuo pusės normos.
Natūralūs tręšimo metodai
Be komercinių trąšų, yra ir daugybė natūralių būdų, kaip praturtinti dirvožemį ir pamaitinti pasifloras. Vienas iš paprasčiausių ir efektyviausių yra bananų žievių naudojimas. Bananų žievėse gausu kalio, kuris yra labai svarbus žydėjimui. Žieves galima tiesiog supjaustyti gabalėliais ir įkasti į viršutinį dirvožemio sluoksnį arba išdžiovinti, sumalti į miltelius ir jais pabarstyti žemę. Taip pat galima pasigaminti skystą trąšą, kelias dienas palaikius bananų žieves vandenyje ir po to šiuo vandeniu laistant augalus.
Kavos tirščiai taip pat gali būti naudingi, nes juose yra azoto ir kitų mikroelementų, be to, jie šiek tiek rūgština dirvožemį, kas patinka pasifloroms. Tačiau kavos tirščius reikėtų naudoti saikingai, nes jų perteklius gali pakenkti. Geriausia juos sumaišyti su kompostu arba plonu sluoksniu pabarstyti ant dirvožemio paviršiaus. Svarbu naudoti tik gerai išdžiovintus tirščius, kad neatsirastų pelėsio.
Kiaušinių lukštai yra puikus kalcio šaltinis. Nors pasifloroms kalcio reikia nedaug, jo trūkumas gali sukelti augimo sutrikimus. Susmulkintus kiaušinių lukštus galima įmaišyti į substratą persodinant arba įkasti į viršutinį dirvožemio sluoksnį. Lukštai suyra lėtai, palaipsniui atpalaiduodami kalcį į dirvožemį. Tai taip pat padeda palaikyti neutralesnį dirvožemio pH.
Žolelių nuovirai, pavyzdžiui, dilgėlių ar asiūklių, taip pat yra puiki natūrali trąša ir augalų stiprintojas. Dilgėlių rauge gausu azoto ir mikroelementų, o asiūklių nuoviras praturtina dirvožemį siliciu, kuris stiprina augalo ląstelių sieneles ir didina atsparumą grybinėms ligoms. Šiuos nuovirus ar raugus prieš naudojimą reikia stipriai praskiesti vandeniu. Tokie natūralūs metodai ne tik maitina augalą, bet ir prisideda prie tvarios ir ekologiškos sodininkystės.
