Nors pasifloros yra gana atsparūs ir gyvybingi augalai, kartais juos gali užpulti įvairios ligos ir kenkėjai, ypač auginant netinkamomis sąlygomis. Nusilpęs, stresą patiriantis augalas tampa lengvesniu grobiu įvairiems patogenams ir vabzdžiams. Svarbiausia yra prevencija: sveikas, gerai prižiūrimas ir tinkamoje vietoje augantis augalas turi stiprų imunitetą ir yra daug atsparesnis. Tačiau net ir geriausiai prižiūrimiems augalams kartais kyla problemų, todėl kiekvienam augintojui svarbu mokėti atpažinti pirmuosius ligų ar kenkėjų antpuolio simptomus ir žinoti, kaip su jais kovoti, pasirenkant efektyviausius ir, jei įmanoma, kuo natūralesnius metodus.
Viena iš dažniausių problemų, su kuriomis susiduria pasiflorų augintojai, yra netinkamos auginimo sąlygos, kurios tiesiogiai sukelia fiziologinius sutrikimus arba sudaro palankias sąlygas ligoms plisti. Pavyzdžiui, prastas drenažas ir perlaistymas yra pagrindinė šaknų puvinio priežastis. Ši liga, kurią sukelia dirvožemyje esantys patogeniniai grybeliai, pažeidžia šaknis, kurios pajuoduoja, suminkštėja ir nebegali aprūpinti augalo vandeniu bei maistinėmis medžiagomis. Dėl to augalas vysta, gelsta ir galiausiai žūva, net jei dirvožemis yra drėgnas.
Kita dažna problema, susijusi su netinkama priežiūra, yra lapų pageltimas (chlorozė). Tai gali būti maistinių medžiagų, ypač geležies ar magnio, trūkumo požymis, kurį dažnai sukelia netinkamas dirvožemio pH arba per kietas laistymo vanduo. Taip pat lapai gali gelsti ir kristi dėl šviesos trūkumo, skersvėjų, staigių temperatūros pokyčių ar vandens režimo sutrikimų. Atidus augalo stebėjimas ir auginimo sąlygų analizė padeda nustatyti tikrąją problemos priežastį.
Žiedpumpurių kritimas – dar viena skaudi problema, galinti nuvilti augintoją. Dažniausiai tai įvyksta dėl augalo patiriamo streso. Priežastys gali būti įvairios: nepakankamas laistymas arba perlaistymas, maistinių medžiagų trūkumas (ypač kalio ir boro), staigus aplinkos sąlygų pasikeitimas (pvz., perkėlus augalą iš vienos vietos į kitą), šviesos trūkumas arba per dideli temperatūros svyravimai. Svarbu užtikrinti kuo stabilesnes ir optimalesnes auginimo sąlygas, ypač žydėjimo metu.
Prevencija yra geriausias vaistas. Užtikrinkite gerą oro cirkuliaciją aplink augalą, venkite per tankaus susodinimo. Laiku šalinkite visas pageltusias, nudžiūvusias ar ligotas augalo dalis. Reguliariai valykite nukritusius lapus nuo dirvožemio paviršiaus, nes juose gali veistis ligų sukėlėjai. Naudokite tik švarius ir dezinfekuotus sodo įrankius, ypač atliekant genėjimą. Šios paprastos priemonės gali ženkliai sumažinti ligų ir kenkėjų atsiradimo riziką.
Dažniausiai pasitaikantys kenkėjai
Pasifloras, ypač auginamas patalpose arba šiltnamiuose, kur sausas oras, dažnai puola voratinklinės erkės. Tai labai smulkūs, voragyvių klasei priklausantys kenkėjai, kuriuos sunku pamatyti plika akimi. Jų buvimą išduoda smulkūs, šviesūs taškeliai lapų viršutinėje pusėje ir, labiau pažengusiais atvejais, plonytis voratinklis, apraizgantis lapus ir ūglių galiukus. Erkės siurbia augalo sultis, todėl pažeisti lapai pagelsta, paruduoja ir galiausiai nudžiūsta. Kovai su jomis pirmiausia reikia padidinti oro drėgmę – dažnai purkšti augalą vandeniu, nuplauti lapus po dušu. Esant stipriam antpuoliui, galima naudoti akaricidus arba natūralias priemones, tokias kaip neemazalio aliejaus ar kalio muilo tirpalas.
Skydamariai ir miltuotieji skydamariai – dar viena grupė sulčių siurbiančių kenkėjų. Skydamariai atrodo kaip maži, rudi ar rusvi skydeliai, prisitvirtinę prie stiebų ir lapų gyslų. Miltuotieji skydamariai slepiasi lapų pažastyse ir ant ūglių, apsisupę balta, į vatą panašia mase. Abu šie kenkėjai siurbia augalo sultis, jį silpnina, o jų išskiriamas lipnus skystis (lipčius) yra puiki terpė suodgrybiui veistis, kuris padengia lapus juodomis apnašomis ir trukdo fotosintezei. Pavienius kenkėjus galima nuvalyti vatos tamponu, suvilgytu spirite, o esant didesniam paplitimui, tenka purkšti sisteminiais insekticidais arba natūraliais preparatais.
Amarai dažniausiai puola jaunus pasiflorų ūglius ir žiedpumpurius. Jie gyvena didelėmis kolonijomis ir siurbia sultis, todėl deformuojasi lapai, neišsiskleidžia žiedai. Amarai taip pat platina virusines ligas. Kovoti su amarais yra gana paprasta. Nedideles kolonijas galima tiesiog nuplauti stipria vandens srove. Efektyvios ir natūralios priemonės – purškimas žaliojo muilo, česnako ar dilgėlių ištraukos tirpalu. Esant būtinybei, galima naudoti ir cheminius insekticidus.
Baltasparniai – smulkūs, į mažas baltas museles panašūs vabzdžiai, kurie pajudinus augalą pakyla į orą spiečiumi. Tiek suaugėliai, tiek jų lervos siurbia sultis iš apatinės lapų pusės. Pažeisti lapai gelsta, deformuojasi, augalas skursta. Kovoti su baltasparniais yra sudėtinga, nes jie greitai dauginasi. Reikalingas sistemingas purškimas insekticidais, kartojant procedūrą kas kelias dienas, kad būtų sunaikintos visos vabzdžio vystymosi stadijos. Iš natūralių priemonių veiksmingiausias yra neemazalio aliejus. Taip pat šalia augalų galima pakabinti geltonas lipnias gaudykles, kurios privilioja suaugusius vabzdžius.
Grybinės ir bakterinės ligos
Šaknų puvinys, kaip jau minėta, yra viena pavojingiausių ligų, kurią sukelia perlaistymas ir prastas drenažas. Tačiau pasifloras gali pažeisti ir kitos grybinės ligos, ypač esant drėgnam ir šiltam orui bei prastai ventiliacijai. Viena iš tokių ligų yra fuzariozinis vytulys. Šią ligą sukelia grybas, kuris pažeidžia augalo vandens indus, todėl sutrinka vandens tiekimas. Simptomai – staigus vienos ar kelių šakų vytimas, o vėliau ir viso augalo žūtis. Deja, ši liga yra sunkiai pagydoma, todėl svarbiausia yra prevencija – naudoti sterilų substratą, vengti mechaninių šaknų pažeidimų.
Ant lapų gali atsirasti įvairios dėmėtligės, kurias sukelia skirtingi grybai. Jos pasireiškia kaip apvalios ar netaisyklingos formos rudos, juodos ar pilkšvos dėmės, kurios laikui bėgant didėja, o jų centras gali iškristi. Norint sustabdyti ligos plitimą, reikia pašalinti ir sunaikinti visus pažeistus lapus. Augalą reikėtų nupurkšti fungicidais, pavyzdžiui, vario preparatais. Svarbu pagerinti oro cirkuliaciją aplink augalą ir laistant stengtis nešlapinti lapų.
Miltligė – dar viena grybinė liga, kurią lengva atpažinti iš baltų, miltuotų apnašų ant lapų, stiebų ir net žiedpumpurių. Liga labiausiai plinta šiltu ir sausu oru, esant didelei santykinei oro drėgmei. Miltligė alina augalą, trukdo fotosintezei, pažeisti lapai deformuojasi ir džiūsta. Kovai su miltlige galima naudoti specialius fungicidus arba išbandyti natūralias priemones, pavyzdžiui, purškimą sodos tirpalu (1 arbatinis šaukštelis sodos, keli lašai indų ploviklio litrui vandens) arba asiūklio nuoviru.
Bakterinės ligos pasifloroms pasitaiko rečiau, tačiau gali būti labai pavojingos. Pavyzdžiui, bakterinė degligė gali sukelti staigų ūglių juodavimą ir džiūvimą, atsiranda vandeningų dėmių ant lapų. Bakterinės infekcijos dažnai patenka per mechaninius pažeidimus. Kova su jomis yra sudėtinga, nes antibiotikų naudojimas augalininkystėje yra ribotas. Svarbiausia yra kuo greičiau pašalinti ir sunaikinti pažeistas augalo dalis, dezinfekuoti įrankius. Prevencijai svarbu vengti augalo sužalojimų ir palaikyti gerą higieną.
Virusinės ligos
Virusinės ligos yra ypač klastingos, nes joms nėra veiksmingų gydymo priemonių. Užsikrėtusį augalą dažniausiai tenka sunaikinti, kad virusas neplistų kitiems augalams. Pasifloras gali pažeisti keli virusai, pavyzdžiui, pasiflorų medienos standumo virusas (Passionfruit Woodiness Virus) ar agurkų mozaikos virusas (Cucumber Mosaic Virus). Virusų plitimą dažniausiai skatina sultis siurbiantys kenkėjai, tokie kaip amarai, taip pat jie gali būti pernešami per nesterilius genėjimo įrankius.
Virusinių ligų simptomai gali būti labai įvairūs ir kartais panašūs į maistinių medžiagų trūkumo požymius. Dažniausiai pasireiškia lapų mozaika – šviesiai ir tamsiai žalių dėmių raštas. Taip pat gali deformuotis lapai ir ūgliai, augalas nustoja augti, menkai žydi, o vaisiai (jei susidaro) būna smulkūs, kieti ir deformuoti. Lapai gali tapti trapūs, garbanotis, atsiranda nekrotinių dėmių ar žiedinių raštų.
Kadangi išgydyti virusu užkrėsto augalo neįmanoma, svarbiausia yra prevencija. Pirmiausia, pirkite tik sveikus, patikimuose medelynuose išaugintus augalus. Svarbiausia prevencinė priemonė – griežta kova su virusus platinančiais kenkėjais. Reguliariai apžiūrėkite augalus ir, pastebėję amarus ar kitus kenkėjus, nedelsdami imkitės naikinimo priemonių. Tai yra efektyviausias būdas apsaugoti savo kolekciją nuo virusinių infekcijų.
Kitas svarbus prevencijos aspektas – higiena. Visada dezinfekuokite genėjimo įrankius (sekatorius, žirkles, peilius) prieš pereidami nuo vieno augalo prie kito. Tai galima padaryti spiritu, baliklio tirpalu ar specialiais dezinfekantais. Jei įtariate, kad vienas iš jūsų augalų yra užkrėstas virusu, nedelsdami izoliuokite jį nuo kitų ir, pasitvirtinus diagnozei, sunaikinkite jį, kad išvengtumėte tolesnio plitimo.
Prevencija ir natūralūs apsaugos būdai
Geriausia kova su ligomis ir kenkėjais yra stiprus ir sveikas augalas. Užtikrinkite, kad jūsų pasiflora auga jai tinkamomis sąlygomis: gauna pakankamai šviesos, yra pasodinta į purų ir gerai drenuojamą substratą, reguliariai, bet saikingai laistoma ir tręšiama. Venkite staigių sąlygų pokyčių, skersvėjų ir per didelio tankumo, užtikrinkite gerą oro cirkuliaciją. Stiprus augalas pats sugeba geriau atsispirti daugeliui problemų.
Reguliari augalo apžiūra yra esminė prevencijos dalis. Bent kartą per savaitę atidžiai apžiūrėkite savo pasiflorą, ypač atkreipdami dėmesį į apatinę lapų pusę, jaunus ūglius ir lapų pažastis – mėgstamas kenkėjų slėpimosi vietas. Kuo anksčiau pastebėsite problemą, tuo lengviau bus su ja susidoroti. Pastebėjus pirmuosius kenkėjus, juos galima tiesiog surinkti rankomis ar nuplauti vandens srove.
Yra daugybė natūralių ir ekologiškų būdų, kaip apsaugoti augalus. Profilaktiškas purškimas asiūklio nuoviru stiprina augalo ląstelių sieneles ir daro jį atsparesnį grybinėms ligoms. Dilgėlių ar česnakų ištraukos atbaido amarus ir kitus kenkėjus. Neemazalio aliejus yra universalus natūralus insekticidas ir fungicidas, veiksmingas prieš daugelį kenkėjų (voratinklines erkes, amarus, baltasparnius) ir slopinantis kai kurių grybinių ligų vystymąsi.
Naudingųjų vabzdžių, tokių kaip boružės (naikina amarus) ar auksaakės (naikina amarus, erkes), pritraukimas į sodą taip pat padeda palaikyti natūralią pusiausvyrą. Jei auginate pasifloras lauke, skatinkite biologinę įvairovę savo sode, augindami įvairius žydinčius augalus, kurie privilios naudingus vabzdžius. Taikant integruotą augalų apsaugos strategiją, kuri apima prevenciją, reguliarų stebėjimą ir natūralių metodų pirmenybę, galima sėkmingai auginti sveikas pasifloras, minimaliai naudojant chemines priemones.
Kada naudoti chemines priemones
Nors visada reikėtų teikti pirmenybę natūraliems ir prevenciniams metodams, kartais situacija tampa nevaldoma ir tenka griebtis cheminių augalų apsaugos priemonių. Tai ypač pasakytina apie sparčiai plintančius kenkėjus, tokius kaip voratinklinės erkės ar baltasparniai, arba agresyvias grybines ligas. Svarbu priimti sprendimą laiku, kol augalas dar nėra visiškai nualintas ir turi jėgų atsigauti.
Renkantis cheminį preparatą, būtina atidžiai perskaityti etiketę ir įsitikinti, kad jis yra skirtas kovai su konkrečia problema (insekticidas – vabzdžiams, akaricidas – erkėms, fungicidas – grybinėms ligoms) ir yra tinkamas naudoti dekoratyviniams augalams. Yra kontaktinio ir sisteminio poveikio preparatų. Kontaktiniai veikia tiesiogiai patekę ant kenkėjo ar ligos sukėlėjo, o sisteminiai patenka į augalo sultis ir tampa nuodingi jį puolantiems kenkėjams arba apsaugo iš vidaus nuo ligų. Sisteminiai preparatai dažnai yra veiksmingesni, ypač kovojant su pasislėpusiais kenkėjais.
Naudojant chemines priemones, būtina griežtai laikytis visų saugumo reikalavimų. Purkšti reikėtų lauke arba gerai vėdinamoje patalpoje, naudojant asmenines apsaugos priemones – pirštines, kaukę, akinius. Niekada nepurkškite vėjuotą dieną. Geriausias laikas purškimui yra vakaras arba apsiniaukusi diena, kad saulės spinduliai nesukeltų lapų nudegimų. Svarbu kruopščiai nupurkšti visą augalą, ypač apatinę lapų pusę.
Dažnai vieno purškimo neužtenka, ypač kovojant su kenkėjais, nes preparatai neveikia kiaušinėlių. Todėl procedūrą tenka kartoti po 7–10 dienų, kad būtų sunaikinta nauja išsiritusių kenkėjų karta. Visada laikykitės gamintojo nurodyto purškimų intervalo. Po apdorojimo cheminėmis priemonėmis, jei pasiflora augina valgomus vaisius, būtina laikytis nurodyto karencijos laikotarpio, per kurį vaisių negalima vartoti.
