Paprastoji pušis yra vienas iš geriausiai prie atšiaurių šiaurės pusrutulio žiemų prisitaikiusių medžių. Jos gebėjimas iškęsti didelius šalčius, sniego naštą ir žvarbius vėjus yra įrašytas jos genetinėje programoje. Suaugę, sveiki medžiai be jokio vargo žiemoja Lietuvos klimato sąlygomis ir nereikalauja jokios specialios priežiūros ar paruošimo. Tačiau situacija yra kiek kitokia kalbant apie jaunus, neseniai pasodintus medelius arba dekoratyvines, jautresnes pušų veisles. Jiems žiemos iššūkiai gali būti per dideli, todėl tinkamas paruošimas šaltajam sezonui yra būtinas norint užtikrinti sėkmingą jų išgyvenimą ir sveiką augimą ateinančiais metais. Šiame straipsnyje aptarsime pagrindines grėsmes, su kuriomis pušys susiduria žiemą, ir pateiksime praktinių patarimų, kaip padėti joms saugiai peržiemoti.
Viena didžiausių grėsmių, ypač jauniems spygliuočiams, yra vadinamoji fiziologinė sausra, arba žiemos dehidratacija. Šis reiškinys įvyksta, kai saulė ir vėjas garina drėgmę iš spyglių, o šaknys negali jos papildyti, nes dirvožemis yra įšalęs. Dėl to spygliai netenka vandens, ruduoja ir džiūsta. Šis procesas ypač suintensyvėja ankstyvą pavasarį, kai saulė jau kaitina stipriai, o žemė dar tebėra sukaustyta įšalo. Būtent todėl rudeninis drėkinamasis laistymas yra viena svarbiausių jaunų pušų paruošimo žiemai procedūrų.
Kita problema – mechaniniai pažeidimai dėl sniego ir ledo. Sunkus, šlapias sniegas, gausiai prilipęs prie šakų, gali jas išlenkti ar net nulaužti. Ypač pažeidžiamos yra veislės su tankia, vertikalia laja. Ledo sluoksnis, susidarantis po atlydžio ir staigaus atšalimo, taip pat apsunkina šakas ir daro jas trapias. Nors paprastosios pušies šakos yra gana lanksčios, jaunų medelių ar specifinių formų augalų šakas kartais tenka apsaugoti nuo per didelės sniego naštos.
Temperatūros svyravimai taip pat kelia pavojų. Staigūs atšilimai vidury žiemos, po kurių seka greitas atšalimas, gali pažeisti medžio audinius ir sukelti kamieno žievės įtrūkimus, ypač pietinėje pusėje. Nors pušys yra atsparios šalčiui, jauniems, neseniai pasodintiems medeliams, kurių šaknų sistema dar nėra tvirtai įsitvirtinusi, dideli šalčiai be sniego dangos gali būti pavojingi. Sniegas veikia kaip natūrali izoliacinė medžiaga, apsauganti šaknis nuo gilaus įšalimo.
Rudeninis paruošimas
Svarbiausias darbas ruošiant jauną pušį žiemai yra gilusis drėkinamasis laistymas. Jis atliekamas vėlyvą rudenį, spalio pabaigoje ar lapkričio pradžioje, prieš pat prasidedant nuolatiniams šalčiams, bet kol dirva dar neįšalusi. Jei ruduo buvo sausas, šis laistymas yra tiesiog būtinas. Jo tikslas – prisotinti dirvožemį aplink šaknis drėgme, kad medis turėtų pakankamai vandens atsargų visam žiemos periodui. Laistyti reikia gausiai, kad vanduo prasiskverbtų kuo giliau į dirvą. Jaunam medeliui reikėtų skirti bent 20–30 litrų vandens.
Po paskutinio laistymo ir dirvos paviršiui pradėjus šalti, labai naudinga mulčiuoti pomedį. Mulčias veikia kaip antklodė, apsauganti šaknų sistemą nuo staigių temperatūros pokyčių ir gilaus įšalimo. Jis padeda išlaikyti stabilesnę temperatūrą dirvožemyje ir sulaiko drėgmę. Mulčiavimui puikiai tinka durpės, kompostas, pušų žievė, spygliai ar sausi lapai. Mulčio sluoksnis turėtų būti 5–10 cm storio, paskleistas aplink kamieną, bet paliekant nedidelį tarpą, kad mulčias nesiliestų su žieve ir neskatintų puvimo.
Vėlyvą rudenį reikėtų nutraukti bet kokį tręšimą, ypač azoto trąšomis. Azotas skatina augimą, o nauji ūgliai, išaugę rudenį, nespėja sumedėti ir pasiruošti žiemai, todėl neišvengiamai nušals. Paskutinis tręšimas kompleksinėmis trąšomis turėtų būti atliekamas ne vėliau kaip liepos viduryje. Rudenį galima naudoti tik specialias rudenines trąšas, kuriose gausu kalio ir fosforo, stiprinančių medžio atsparumą šalčiui, bet nėra azoto.
Prieš žiemą verta atlikti sanitarinį genėjimą. Reikėtų iškirpti visas nudžiūvusias, pažeistas ar ligotas šakas. Tai ne tik pagerina medžio estetinį vaizdą, bet ir sumažina ligų bei kenkėjų židinių, kurie galėtų sėkmingai peržiemoti ir pulti medį pavasarį. Genėti reikėtų sausu oru, aštriu ir švariu įrankiu. Dideles žaizdas galima patepti sodo tepalu, nors pušys pačios gerai užsigydo žaizdas išskirdamos sakus.
Apsauga nuo sniego ir ledo
Sunkus ir šlapias sniegas yra viena iš pagrindinių mechaninių pažeidimų priežasčių žiemą. Kad šakos nelūžtų nuo sniego svorio, jaunų medelių arba koloninės formos dekoratyvinių pušų veislių lają galima atsargiai aprišti. Tam naudojama elastinga virvė, brezentinė juosta ar specialus tinklas. Šakos surišamos ne per standžiai, kad nebūtų pažeista žievė ir išliktų oro cirkuliacija, bet pakankamai tvirtai, kad sniegas nesikauptų tarp šakų ir neišlaužtų jų. Pavasarį, nutirpus sniegui, aprišalus būtina kuo greičiau nuimti.
Jei medelis nebuvo aprištas ir ant jo šakų susikaupė daug sniego, jį reikėtų atsargiai nupurtyti. Tai daryti geriausia ilgu, lengvu įrankiu, pavyzdžiui, šluota ar kartimi, apvyniota minkštu audiniu, kad nepažeistumėte žievės. Sniegą reikia purtyti švelniais judesiais iš apačios į viršų, pradedant nuo apatinių šakų. Niekada nekratykite medžio kamieno ir netrankykite per apledėjusias šakas, nes jos gali lengvai lūžti.
Ledo sluoksnis, susidaręs ant šakų, yra dar pavojingesnis už sniegą. Bandyti jį nudaužyti ar nukrapštyti yra labai rizikinga, nes taip galima nulaužti visą šaką. Tokiu atveju geriausia yra nieko nedaryti ir laukti atlydžio, kai ledas nutirps pats. Jei matote, kad kuri nors šaka yra kritiškai išlinkusi ir gresia lūžis, galite ją paremti iš apačios, kol pavojus praeis.
Apsaugoti medžius nuo sniego naštos padeda ir teisingas jų išdėstymas sklype. Nesodinkite pušų ten, kur nuo stogo gali kristi didelės sniego ar ledo nuošliaužos. Tai ypač aktualu jauniems medeliams, kuriuos tokia nuošliauža gali tiesiog sulaužyti ar palaidoti po savimi. Planuojant želdinius, visada reikia įvertinti ir galimus žiemos pavojus.
Apsauga nuo saulės ir vėjo
Ankstyva pavasario saulė, nors ir maloni, gali būti pražūtinga jauniems spygliuočiams. Kai oras jau atšyla ir saulė kaitina intensyviai, spygliai pradeda aktyviai garinti vandenį. Tačiau jei žemė dar tebėra įšalusi, šaknys negali kompensuoti šio vandens praradimo, ir medis patiria dehidrataciją, kuri pasireiškia spyglių rudavimu. Tai vadinama „pavasariniu nudegimu”. Nuo jo labiausiai kenčia jauni, neseniai pasodinti medeliai ir augantys atvirose, vėjuotose vietose.
Norint apsaugoti medelius nuo pavasarinio nudegimo, juos galima apdengti. Tam tinka agroplėvelė, specialus šešėliavimo tinklas, maišinis audeklas ar net eglių šakos. Dengiama dažniausiai iš pietų ir pietvakarių pusės, iš kur saulė kaitina stipriausiai. Svarbu, kad danga liestųsi su šakomis kuo mažiau ir kad po ja liktų oro tarpas ventiliacijai. Nereikėtų naudoti polietileno plėvelės, nes po ja kaupiasi drėgmė ir augalas gali „iššusti”. Dangalus reikėtų uždėti vėlyvą rudenį arba žiemos pabaigoje ir nuimti pavasarį, kai dirva visiškai atitirps.
Kitas būdas apsaugoti kamieną nuo temperatūrų svyravimų ir žievės įtrūkimų, kurie dažniausiai atsiranda dėl staigaus įšilimo saulėtą dieną ir greito atšalimo naktį, yra kamieno balinimas. Nors pušų kamienai balinami rečiau nei vaismedžių, jauniems medeliams ši procedūra gali būti naudinga. Balta spalva atspindi saulės spindulius ir neleidžia kamienui per daug įkaisti. Balinti reikėtų vėlyvą rudenį, sausą ir nešaltą dieną, naudojant specialius sodo dažus arba kalkių skiedinį su lipalo priedu, kad geriau laikytųsi.
Vėjas taip pat gali prisidėti prie medelių džiūvimo žiemą. Atvirose, vėjuotose vietose pasodintus jaunus medelius galima apsaugoti, įrengiant laikinas užuovėjas. Tai gali būti mediniai skydai, tankus tinklas ar kita medžiaga, pastatyta iš vyraujančių vėjų pusės. Užuovėja sumažins vėjo greitį ir apsaugos spyglius nuo pernelyg intensyvaus drėgmės garinimo.
Priežiūra žiemos pabaigoje ir pavasarį
Žiemos pabaigoje, kai sniegas pradeda tirpti, svarbu užtikrinti, kad aplink medelio kamieną nesikauptų vanduo. Jei matote, kad tirpsmo vanduo užsistovi, reikėtų iškasti nedidelius griovelius jam nubėgti. Ilgalaikis užmirkimas gali pakenkti šaknims ir paskatinti puvinių vystymąsi. Taip pat, jei pomedis buvo gausiai mulčiuotas, nutirpus sniegui galima šiek tiek atitraukti mulčią nuo kamieno, kad dirva greičiau atšiltų ir pradėtų „kvėpuoti”.
Pavasarį, kai dirva jau visiškai atitirpusi, reikia įvertinti, kaip medis peržiemojo. Pirmiausia nuimami visi dangalai, aprišalai ir atramos. Atidžiai apžiūrimos šakos ir kamienas. Jei pastebite nulūžusių, apšalusių ar nudžiūvusių šakų, jas reikia išgenėti iki sveikos vietos. Taip pat reikėtų apžiūrėti kamieno žievę, ar nėra įtrūkimų ar kitų pažeidimų.
Jei pavasarį pastebite, kad spygliai vis dėlto parudavo, nereikėtų skubėti nusivilti. Kartais pažeidžiami būna tik patys spygliai, o pumpurai lieka gyvi. Tokiu atveju medis, nors ir praradęs dalį savo dekoratyvumo, pavasarį išsprogdins naujus ūglius ir palaipsniui atsigaus. Galima patikrinti pumpurų gyvybingumą, atsargiai juos praskečiant – gyvi pumpurai yra elastingi ir žalsvi viduje.
Pavasaris yra tinkamas laikas patręšti medį specialiomis spygliuočiams skirtomis trąšomis. Tai suteiks jam jėgų atsigauti po žiemos, suformuoti naujus ūglius ir sustiprėti. Pirmasis tręšimas atliekamas atšilus dirvai ir prasidėjus vegetacijai. Taip pat svarbu atnaujinti laistymo režimą, ypač jei pavasaris sausas, kad medis greičiau atgautų prarastą drėgmės balansą.
📷 Arnstein Rønning, CC BY 3.0, via Wikimedia Commons
