Paprastosios pušies, vieno labiausiai paplitusių spygliuočių Lietuvos miškuose ir soduose, vandens poreikis ir laistymo ypatumai yra esminiai veiksniai, lemiantys medžio sveikatą, augimo spartą ir ilgaamžiškumą. Nors suaugę medžiai yra gerai prisitaikę prie sausringų periodų dėl savo gilios ir plačios šaknų sistemos, jauniems, neseniai pasodintiems medeliams drėgmės balansas yra gyvybiškai svarbus. Suprasti, kada ir kaip laistyti pušį, yra būtina norint išvengti dažniausiai pasitaikančių auginimo klaidų, tokių kaip perlaistymas, sukeliantis šaknų puvinį, ar nepakankamas laistymas, lemiantis medelio skurdinimą ir džiūvimą. Šiame straipsnyje detaliai panagrinėsime paprastosios pušies vandens poreikį skirtingais augimo etapais ir pateiksime praktinius patarimus, kaip užtikrinti optimalų drėgmės režimą.
Pirmieji metai po pasodinimo yra kritinis laikotarpis, per kurį formuojasi medelio šaknų sistema ir jo gebėjimas savarankiškai apsirūpinti vandeniu. Šiuo etapu jauna pušis yra ypač jautri drėgmės trūkumui, nes jos šaknys dar nėra pasiekusios gilesnių ir drėgnesnių dirvožemio sluoksnių. Todėl reguliarus ir tinkamas laistymas yra būtina sąlyga sėkmingam prigijimui. Svarbu ne tik laistymo dažnumas, bet ir metodas – vanduo turi pasiekti visą šaknų zoną, skatindamas jas augti gilyn, o ne tik į šonus paviršiniame dirvos sluoksnyje.
Suaugusios paprastosios pušys demonstruoja išskirtinį atsparumą sausrai. Jų šaknys gali prasiskverbti giliai į žemę, pasiekdamos gruntinius vandenis arba drėgnesnius podirvio sluoksnius. Dėl šios priežasties brandūs, gerai įsišakniję medžiai dažniausiai nereikalauja papildomo laistymo ir puikiai ištveria net ilgesnius sausringus periodus. Vis dėlto, esant ekstremalioms ir ilgai trunkančioms sausroms, net ir suaugusiems medžiams gali prireikti pagalbos, kad išlaikytų gyvybingumą ir atsparumą kenkėjams bei ligoms.
Drėgmės poreikis taip pat priklauso nuo sezoniškumo ir oro sąlygų. Vasarą, karštu ir saulėtu oru, vandens garavimas tiek iš dirvožemio, tiek per spyglius (transpiracija) yra intensyviausias, todėl ir vandens poreikis būna didžiausias. Priešingai, vėsiu ir lietingu oru laistyti reikėtų rečiau arba visai nelaistyti. Ypatingas dėmesys turėtų būti skiriamas rudeniniam laistymui, kuris paruošia medį žiemai ir padeda išvengti fiziologinės sausros, kai medis per spyglius garina vandenį, bet negali jo paimti iš įšalusios žemės.
Jaunų medelių laistymas
Jauniems, pirmaisiais ir antraisiais metais po pasodinimo augantiems pušų sodinukams, reikalingas ypatingas dėmesys drėgmės režimui. Jų šaknų sistema dar nėra pakankamai išsivysčiusi, kad galėtų pasiekti gilesnius drėgmės šaltinius, todėl jie yra visiškai priklausomi nuo kritulių ir papildomo laistymo. Pirmąjį mėnesį po pasodinimo, jei nėra lietaus, medelį reikėtų laistyti bent kartą per savaitę, gausiai sudrėkinant visą šaknų gumulą ir aplink jį esantį dirvožemį. Vėliau laistymo dažnumą galima retinti, atsižvelgiant į oro sąlygas.
Svarbiausia taisyklė laistant jaunus medelius – laistyti gausiai, bet retai. Dažnas ir paviršutiniškas laistymas drėkina tik viršutinį dirvos sluoksnį, skatindamas paviršinių šaknų formavimąsi. Tokios šaknys yra jautrios sausrai ir šalčiui. Gausus laistymas, kai vanduo įsiskverbia giliai į dirvą, skatina šaknis augti gilyn, link stabilesnių drėgmės šaltinių, taip formuojant tvirtą ir atsparią šaknų sistemą. Vienam jaunam medeliui vieno laistymo metu reikėtų skirti apie 10-20 litrų vandens.
Geriausias būdas patikrinti, ar jau laikas laistyti, yra patikrinti dirvožemio drėgmę kelių centimetrų gylyje. Jei žemė ties šaknimis yra sausa, vadinasi, medelį reikia palaistyti. Laistymui geriausia rinktis ankstyvą rytą arba vėlyvą vakarą, kai oro temperatūra žemesnė ir vandens garavimas mažesnis. Tai leidžia didesnei vandens daliai pasiekti šaknis. Reikėtų vengti laistyti per patį dienos karštį.
Mulčiavimas yra puikus būdas padėti jauniems medeliams išlaikyti drėgmę. 5–10 cm storio mulčio sluoksnis aplink kamieną (bet nesiliečiant su juo) neleidžia dirvožemiui greitai išdžiūti, slopina piktžolių, kurios konkuruoja dėl vandens, augimą, ir apsaugo šaknis nuo perkaitimo. Tam puikiai tinka pušų žievė, spygliai, kompostas ar medžio drožlės. Mulčiavimas sumažina laistymo poreikį ir sukuria palankesnes sąlygas jaunam augalui įsitvirtinti.
Suaugusių medžių vandens poreikis
Suaugusios, jau keletą metų vienoje vietoje augančios paprastosios pušys, pasižymi puikiu atsparumu sausrai. Jų šaknų sistema yra gerai išvystyta, plati ir gili, leidžianti pasiekti vandenį net iš gilių dirvožemio sluoksnių. Dėl šios priežasties įprastomis klimato sąlygomis brandžių pušų laistyti paprastai nereikia. Jos puikiai prisitaikiusios išgyventi su natūraliai gaunamu kritulių kiekiu ir netgi ištverti trumpalaikius sausringus periodus be jokios žalos.
Vis dėlto, esant ilgai trunkančioms, ekstremalioms sausroms, kurios kartojasi kelias savaites ar net mėnesius, net ir suaugusios pušys gali patirti stresą. Drėgmės trūkumo požymiai gali būti praradę blizgesį, papilkėję ar net pradėję gelsti spygliai, lėtesnis metūglių augimas, o sunkiais atvejais – ir šakų džiūvimas. Pastebėjus tokius simptomus, verta pagelbėti medžiui ir jį gausiai palaistyti. Vienam dideliam medžiui gali prireikti kelių šimtų litrų vandens, kad drėgmė pasiektų giliąsias šaknis.
Laistant suaugusį medį, svarbu drėkinti visą plotą po jo laja ir net šiek tiek už jos ribų, nes būtent ten yra išsidėsčiusios aktyviausios, vandenį siurbiančios šaknys. Vandenį reikėtų pilti lėtai, per kelis kartus, kad jis spėtų susigerti, o ne nutekėtų paviršiumi. Tam galima naudoti laistymo žarną su silpna srove, paliekant ją kelioms valandoms vis kitoje vietoje po medžiu, arba įrengti lašelinę laistymo sistemą.
Reikėtų atkreipti dėmesį, kad pušys, augančios specifinėse sąlygose, pavyzdžiui, smėlingame šlaite, kur vanduo greitai nuteka, arba arti pastatų pamatų, kurie riboja šaknų plitimą, gali būti jautresnės sausrai net ir būdamos suaugusios. Tokiais atvejais jų būklę reikėtų stebėti atidžiau ir prireikus palaistyti net ir ne tokių ekstremalių sausrų metu. Svarbiausia yra stebėti medį ir reaguoti į jo siunčiamus signalus.
Perlaistymo pavojus
Nors drėgmė yra būtina, jos perteklius paprastajai pušiai yra daug pavojingesnis nei trumpalaikė sausra. Pušys kategoriškai nepakenčia užmirkusios, šlapios dirvos. Nuolatinis vandens perteklius dirvožemyje išstumia orą, kuris yra būtinas šaknų kvėpavimui. Be deguonies šaknys pradeda dūsti ir pūti, o tai atveria kelią įvairioms grybinėms infekcijoms, pavyzdžiui, šaknų puviniui (Phytophthora cinnamomi).
Perlaistymo požymiai išoriškai gali būti panašūs į drėgmės trūkumo simptomus: spygliai pradeda gelsti, ruduoti ir kristi, augimas sulėtėja. Taip nutinka todėl, kad pažeistos šaknys nebegali aprūpinti medžio vandeniu ir maisto medžiagomis, net jei dirvožemis yra šlapias. Norint atskirti šias dvi problemas, reikia patikrinti dirvožemio drėgmę. Jei žemė nuolat šlapia ir teliūškuoja, akivaizdu, kad problema yra perteklinė drėgmė.
Siekiant išvengti perlaistymo, svarbiausia yra sodinti pušį į gerai drenuotą dirvožemį. Jei jūsų sklypo dirva sunki ir molinga, būtina ją pagerinti smėliu ir organinėmis medžiagomis arba sodinimo duobės dugne įrengti drenažo sluoksnį. Taip pat svarbu nelaistyti medžio, kol dirvožemis kelių centimetrų gylyje yra drėgnas. Leiskite žemei šiek tiek pradžiūti tarp laistymų.
Jei įtariate, kad pušis kenčia nuo perlaistymo, pirmiausia nutraukite bet kokį papildomą laistymą. Jei įmanoma, pagerinkite drenažą aplink medį, atsargiai supurenant dirvą. Sunkiais atvejais, jei medis dar jaunas, gali tekti jį persodinti į tinkamesnę, sausesnę vietą. Tačiau svarbu prisiminti, kad geriausia priemonė yra prevencija – teisingas vietos parinkimas ir saikingas laistymas pagal realų augalo poreikį.
Sezoniniai laistymo ypatumai
Pavasarį, po sniego tirpsmo, dirvožemyje paprastai būna pakankamai drėgmės, todėl papildomai laistyti pušų dažniausiai nereikia. Laistymą reikėtų pradėti tik tada, kai dirva pradžiūsta ir ima trūkti natūralių kritulių. Pavasarinis laistymas ypač svarbus jauniems medeliams, nes šiuo metu vyksta aktyviausias augimas, formuojasi nauji ūgliai ir spygliai, kam sunaudojama daug vandens.
Vasarą, ypač karštais ir sausais periodais, vandens poreikis pasiekia piką. Būtent šiuo metų laiku jauniems medeliams reikia daugiausiai dėmesio. Svarbu stebėti dirvožemio drėgmę ir laistyti reguliariai, neleidžiant šaknims perdžiūti. Suaugusiems medžiams, kaip minėta, laistymas reikalingas tik per ekstremalias sausras. Svarbu atminti, kad karštą dieną daug vandens išgaruoja, todėl laistyti geriausia ryte arba vakare.
Rudenį, artėjant šaltajam periodui, laistymo intensyvumą reikėtų mažinti, kad neskatintumėte naujų ūglių augimo, kurie nespėtų subręsti ir sušaltų per žiemą. Tačiau prieš pat užšąlant dirvai, ypač jei ruduo buvo sausas, labai svarbu atlikti gilųjį, drėkinamąjį laistymą. Šio laistymo tikslas – prisotinti dirvą drėgme, kad medis turėtų atsargų žiemai. Tai padeda spygliuočiams išvengti žiemos dehidratacijos, kai šaltas vėjas ir saulė garina drėgmę, o iš įšalusios žemės jos pasisavinti neįmanoma.
Žiemą pušų laistyti nereikia, nebent gyvenate regione, kuriame žiemos yra besniegės ir teigiama temperatūra. Tokiais atvejais, jei dirva atšyla ir ilgą laiką nėra kritulių, galima saikingai palaistyti jaunus medelius. Tačiau įprastomis lietuviškomis žiemomis, kai žemė įšalusi ir padengta sniegu, bet koks laistymas yra beprasmis ir netgi gali pakenkti, aplink kamieną suformuodamas ledo sluoksnį.
Praktiniai laistymo metodai
Pats paprasčiausias ir labiausiai prieinamas laistymo metodas yra laistymas iš laistytuvo ar žarnos. Laistant jauną medelį, svarbu vandenį pilti lėtai ir tolygiai aplink kamieną, sudrėkinant visą pomedžio plotą. Venkite pilti stiprią srovę į vieną tašką, nes tai gali išplauti dirvožemį ir apnuoginti šaknis. Dideliems medžiams laistyti patogiausia naudoti žarną, paliekant ją lėtai tekėti keliose vietose po laja, kol dirva bus giliai sudrėkinta.
Lašelinė laistymo sistema yra vienas efektyviausių ir vandenį taupančių metodų. Ši sistema tiekia vandenį lėtai, lašas po lašo, tiesiai į šaknų zoną. Tai sumažina vandens nuostolius dėl garavimo ir nutekėjimo paviršiumi. Lašelinę sistemą galima įrengti aplink jaunus medelius arba išvedžioti po didelių medžių laja. Ją galima automatizuoti naudojant laikmatį, kuris įjungs ir išjungs laistymą nustatytu laiku.
Laistymo maišai yra dar viena puiki priemonė jauniems medeliams laistyti, ypač jei neturite galimybės tai daryti dažnai. Tai specialūs maišai, kurie tvirtinami aplink medelio kamieną ir pripildomi vandens. Vanduo iš maišo lėtai, per kelias valandas, sunkiasi į dirvožemį, užtikrindamas gilų ir efektyvų drėkinimą. Tai ypač patogu prižiūrint naujai pasodintus medžius parkuose ar kitose viešose erdvėse.
Nepriklausomai nuo pasirinkto metodo, svarbiausia yra užtikrinti, kad vanduo pasiektų šaknis. Po laistymo visada patikrinkite, kaip giliai sudrėko dirva. Tai galima padaryti atsargiai įsmeigus į žemę ploną virbalą ar medinį pagaliuką. Drėgmė turėtų būti pasiekusi bent 20–30 cm gylį jaunų medelių atveju ir dar giliau – suaugusių. Tik gilus drėkinimas užtikrina tvirtos ir sveikos šaknų sistemos vystymąsi.
📷 Arnstein Rønning, CC BY 3.0, via Wikimedia Commons
