Paprastoji pušis yra vienas labiausiai šviesą mėgstančių medžių, augančių Lietuvos miškuose. Jos poreikis tiesioginiams saulės spinduliams yra toks didelis, kad botanikoje ji priskiriama prie heliofitų – augalų, geriausiai augančių visiškai atvirose, saulėtose vietose. Ši savybė lemia ne tik pušies paplitimą gamtoje, bet ir jos išvaizdą, lajos formą bei augimo ypatumus. Suprasti, kiek šviesos reikia šiam medžiui skirtingais jo gyvenimo etapais, yra būtina norint sėkmingai auginti jį savo sode, sukurti tinkamas sąlygas miško želdiniuose ar tiesiog geriau pažinti natūralius gamtos procesus. Šviesos trūkumas yra vienas pagrindinių veiksnių, ribojančių pušies augimą ir galinčių lemti jos skurdinimą ar net žūtį.
Fotosintezė, procesas, kurio metu augalai saulės šviesos energiją paverčia chemine energija (maisto medžiagomis), yra bet kurio žalio augalo gyvybės pagrindas. Paprastajai pušiai, kaip ir kitiems šviesamėgiams augalams, reikalingas didelis šviesos intensyvumas, kad fotosintezės procesas vyktų efektyviai. Esant pakankamam apšvietimui, pušis sparčiai auga, formuoja tankią, plačią lają ir gausiai dera. Jos spygliai būna ilgi, tvirti ir sodriai žalios spalvos, o kamienas – tiesus ir stiprus.
Gamtoje pušys dažniausiai įsikuria atvirose vietose: pamiškėse, kirtavietėse, gaisravietėse ar smėlingose dykvietėse, kur joms netenka konkuruoti dėl šviesos su kitais, aukštesniais medžiais. Miške pušys formuoja viršutinį ardo sluoksnį, iškeldamos savo lajas virš kitų medžių. Jauni pušų daigeliai gali išdygti ir po retesnių medžių lajomis, tačiau norėdami išgyventi, jie turi kuo greičiau „ištrūkti” į šviesą. Šis nuolatinis veržimasis aukštyn ir formuoja būdingą pušynų vaizdą – aukštus, tiesius kamienus su lajomis, susitelkusiomis tik medžių viršūnėse.
Šviesos poreikis yra ypač svarbus planuojant želdinius. Sodinant paprastąją pušį sode, jai reikia parinkti pačią saulėčiausią vietą, toliau nuo pastatų ar kitų aukštų medžių, kurie galėtų mesti šešėlį. Grupiniuose sodinimuose taip pat reikia palikti pakankamai didelius atstumus tarp medžių, kad augdami jie neužgožtų vienas kito. Ignoruojant šį esminį poreikį, galima sulaukti labai nuviliančių rezultatų – medis augs lėtai, jo laja bus reta ir neformiška, o apatinės šakos greitai nudžius.
Šviesos įtaka augimui ir formai
Šviesos kiekis ir kryptis tiesiogiai veikia paprastosios pušies augimo greitį ir lajos formą. Atviroje, iš visų pusių tolygiai apšviestoje vietoje auganti pušis formuoja plačią, kūgišką arba skėtišką lają, kuri prasideda palyginti žemai nuo žemės. Medis auga ne tik į aukštį, bet ir į plotį, o jo šakos būna ilgos ir tvirtos. Toks medis atrodo labai dekoratyviai ir yra vertinamas kraštovaizdžio architektūroje.
Daugiau straipsnių šia tema
Visai kitokį vaizdą matome miške, kur pušys auga tankiai ir konkuruoja dėl šviesos. Čia medis visą savo energiją skiria augimui į viršų, siekdamas kuo greičiau pasiekti saulės šviesą virš konkurentų. Dėl šoninio apšvietimo trūkumo apatinės šakos negauna pakankamai šviesos, nebegali efektyviai vykdyti fotosintezės ir palaipsniui nudžiūsta. Šis procesas vadinamas natūraliu apsivalymu. Dėl to miške augančių pušų kamienai būna aukšti, tiesūs ir bešakiai, o laja susitelkusi tik pačioje viršūnėje.
Jei pušis auga pamiškėje arba yra apšviesta tik iš vienos pusės, jos laja vystosi asimetriškai. Šakos būna ilgesnės ir tankesnės toje pusėje, kuri gauna daugiau saulės. Kartais net pats kamienas gali šiek tiek palinkti šviesos šaltinio link. Šis reiškinys, vadinamas fototropizmu, aiškiai parodo, koks svarbus šviesos vaidmuo medžio vystymuisi.
Netinkamas apšvietimas gali lemti ir prastesnę medienos kokybę. Pavėsyje augantys medžiai auga lėčiau, jų mediena būna mažesnio tankio, o dėl neišsivaliusių apatinių šakų – šakotesnė. Miškininkystėje, siekiant išauginti kokybišką, tiesią ir bešakę medieną, pušys sodinamos tankiai, taip dirbtinai skatinant jų augimą į aukštį ir natūralų apsivalymą nuo apatinių šakų.
Šviesos poreikis skirtingais amžiaus tarpsniais
Jauniems pušų daigeliams ir sėjinukams, nors jie ir yra šviesamėgiai, pirmaisiais gyvenimo metais gali pakenkti per daug intensyvi, tiesioginė saulės kaitra. Ji gali nudeginti gležnus spyglius ir perdžiovinti viršutinį dirvos sluoksnį. Dėl to gamtoje sėkmingiausiai sudygsta tie daigeliai, kurie atsiduria lengvame kitų augalų ar miško paklotės šešėlyje, apsaugančiame juos nuo svilinančios saulės. Tačiau šis nedidelis pavėsis reikalingas tik pačioje pradžioje.
Daugiau straipsnių šia tema
Jau antraisiais ar trečiaisiais metais jaunam medeliui reikia vis daugiau tiesioginės saulės šviesos. Jei apšvietimas nepakankamas, jis pradeda skursti, ištįsta, jo spygliai tampa silpni ir reti. Šiame amžiuje vyksta didžiausia konkurencija dėl šviesos, ir išgyvena tik tie medeliai, kuriems pavyksta pralenkti aplinkinius augalus. Miško atkūrimo darbuose jauni pušų želdiniai yra specialiai prižiūrimi – šalinami juos gožiantys krūmai ir greitai augantys lapuočiai medžiai.
Subrendusios pušys reikalauja maksimalaus įmanomo apšvietimo. Jų lajos viršūnė turi būti visiškai atvira saulės spinduliams. Bet koks užtemdymas iš viršaus, pavyzdžiui, augant po aukštesnio lapuočio medžio laja, pušiai yra pražūtingas. Ji palaipsniui pradeda nykti, mesti spyglius ir galiausiai žūva. Dėl šios priežasties pušynuose retai kada pamatysime sėkmingai augančių kitų, aukštesnių medžių.
Senatvėje, kai pušies augimas į aukštį sulėtėja, jos šviesos poreikis išlieka toks pat didelis. Medis stengiasi išlaikyti kuo platesnę lają, kad surinktų kuo daugiau saulės energijos. Senų pušų lajos dažnai įgauna būdingą skėčio formą, nes viršūninis augimas praktiškai sustoja, o šoninės šakos toliau plečiasi. Net ir labai seni medžiai negali pakęsti užtemdymo.
Pušies auginimas pavėsyje: pasekmės
Sodinti paprastąją pušį pavėsingoje vietoje yra viena didžiausių klaidų, kurias gali padaryti sodininkas. Nors iš pradžių, kol medelis mažas, problemos gali būti nepastebimos, laikui bėgant neigiamos pasekmės taps akivaizdžios. Visų pirma, medis augs labai lėtai. Jo metūgliai bus trumpi ir ploni, o bendras aukščio prieaugis gerokai atsiliks nuo saulėtoje vietoje augančių gentainių.
Antra, laja bus reta ir neestetiška. Trūkstant šviesos, medis negali išmaitinti visų savo šakų, todėl apatinės ir labiau užtemdytos šakos pradės džiūti ir kristi daug anksčiau ir intensyviau nei įprasta. Likusios šakos bus silpnos, su retais ir trumpais spygliais. Medis atrodys „kiauras”, praradęs savo būdingą tankumą ir dekoratyvumą. Spygliai taip pat praras savo sodrią žalią spalvą, taps blankesni, gelsvi.
Trečia, pavėsyje auganti pušis yra daug jautresnė ligoms ir kenkėjams. Dėl prastos oro cirkuliacijos ir didesnės drėgmės pavėsingose vietose susidaro palankios sąlygos plisti grybinėms ligoms, tokioms kaip spygliakritis. Be to, dėl lėtos fotosintezės ir maisto medžiagų trūkumo susilpnėjęs medis turi mažiau atsparumo ir yra lengviau pažeidžiamas kenkėjų.
Galiausiai, esant dideliam šviesos trūkumui, pušis gali visai nustoti augti ir ilgainiui žūti. Ji tiesiog nesugebės pagaminti pakankamai energijos savo gyvybiniams procesams palaikyti. Todėl prieš sodinant pušį būtina labai gerai įvertinti apšvietimo sąlygas sklype per visą dieną ir skirtingais metų laikais. Jei saulėtos vietos nėra, geriau rinktis kitus, pavėsį toleruojančius spygliuočius, pavyzdžiui, kukmedžius, tujas ar kai kurias eglių rūšis.
Kaip užtikrinti pakankamą apšvietimą?
Tinkamos vietos parinkimas yra svarbiausias žingsnis. Ieškokite atviriausios ir saulėčiausios sklypo vietos, kurią saulė apšviestų bent 6–8 valandas per dieną, ypač pietų metu. Atkreipkite dėmesį į esamus ir būsimus šešėlių šaltinius: pastatus, aukštas tvoras, kitus didelius medžius. Įvertinkite, kaip šešėliai slenka dienos bėgyje ir kaip keičiasi priklausomai nuo metų laiko (žiemą saulė yra žemiau, todėl šešėliai ilgesni).
Planuodami grupinius sodinimus, išlaikykite tinkamus atstumus tarp medžių. Nors iš pradžių maži medeliai atrodo retai, reikia įsivaizduoti, kokio dydžio jie bus po 10 ar 20 metų. Paprastosioms pušims, auginamoms kaip pavieniams dekoratyviniams medžiams, reikėtų palikti bent 6–8 metrų atstumą vienai nuo kitos, kad suaugusios jų lajos nesiliestų ir neužtemdytų viena kitos.
Jei pušis jau auga ir pastebite, kad ją pradeda gožti kiti, greičiau augantys medžiai ar krūmai, juos reikėtų laiku apgenėti arba visai pašalinti. Tai ypač svarbu jauniems medeliams, kurie gali greitai pralaimėti konkurencinę kovą. Reguliarus aplinkos tvarkymas, šalinant nereikalingą augmeniją aplink pušį, padės užtikrinti jai reikalingą šviesos kiekį.
Kartais, norint pagerinti apšvietimą, tenka genėti ir pačią pušį. Nors paprastosios pušys genimos retai, sanitarinis ar formuojamasis genėjimas, praretinant per tankias šakas lajos viduje, gali pagerinti šviesos patekimą į gilesnius lajos sluoksnius. Tačiau tai reikėtų daryti atsargiai ir tik esant būtinybei, nes neteisingas genėjimas gali labiau pakenkti nei padėti.
📷 Arnstein Rønning, CC BY 3.0, via Wikimedia Commons
