Paprastosios pušies sodinimas ir dauginimas yra procesai, reikalaujantys tam tikrų žinių ir kruopštumo, tačiau suteikiantys galimybę sėkmingai praturtinti savo aplinką šiuo nuostabiu, visžaliu medžiu. Tinkamai parinkta vieta ir teisingai atliktas sodinimo procesas yra lemiami veiksniai, nuo kurių priklauso tolesnis medelio augimas ir vystymasis. Paprastoji pušis, būdama neatsiejama Lietuvos kraštovaizdžio dalis, yra vertinama ne tik dėl savo dekoratyvumo, bet ir dėl atsparumo bei gebėjimo augti įvairiose sąlygose. Šiame straipsnyje aptarsime pagrindinius sodinimo etapus, nuo tinkamo sodinuko pasirinkimo iki jo priežiūros pirmaisiais metais, bei panagrinėsime efektyviausius šio medžio dauginimo būdus.
Sodinukų pasirinkimas yra pirmas ir vienas svarbiausių žingsnių. Rekomenduojama rinktis sodinukus, užaugintus konteineriuose arba su gerai suformuotu šaknų gumulu, apvyniotu audeklu. Tokie sodinukai patiria mažesnį stresą persodinimo metu ir greičiau prigyja naujoje vietoje. Atkreipk dėmesį į sodinuko išvaizdą: spygliai turi būti sodriai žalios spalvos, be jokių dėmių ar pažeidimų, o kamienas – tvirtas ir tiesus. Venk sodinukų su plikomis, apdžiūvusiomis šaknimis, nes jų prigijimo tikimybė yra gerokai mažesnė.
Geriausias laikas sodinti paprastąją pušį yra ankstyvas pavasaris, kai dirva jau yra atšilusi, bet dar neprasidėjusi aktyvi vegetacija, arba ruduo, nuo rugsėjo vidurio iki spalio pabaigos. Pavasarį pasodintas medelis turi visą sezoną įsišaknyti ir sustiprėti prieš ateinančią žiemą. Rudenį sodinant svarbu, kad medelis spėtų įsitvirtinti prieš prasidedant didesniems šalčiams, todėl nereikėtų delsti. Abiem atvejais svarbu pasirinkti nekarštą, apsiniaukusią dieną, kad būtų sumažintas vandens garavimas ir stresas augalui.
Sėkmingam dauginimui esminę reikšmę turi kantrybė ir tinkamų sąlygų sudarymas. Nors paprastoji pušis dažniausiai dauginama sėklomis, kas yra ilgas, bet patikimas metodas, egzistuoja ir vegetatyvinio dauginimo galimybės, pavyzdžiui, skiepijimas, kuris naudojamas norint išsaugoti specifines veislės savybes. Kiekvienas metodas turi savo privalumų ir trūkumų, todėl pasirinkimas priklauso nuo turimų įgūdžių, laiko ir norimo rezultato. Toliau detaliai aptarsime kiekvieną iš šių procesų, suteikdami praktinių patarimų sėkmingam įgyvendinimui.
Tinkamos vietos parinkimas
Paprastoji pušis yra išskirtinai šviesamėgis augalas, todėl jai būtina parinkti kuo atviresnę ir saulėčiausią vietą sklype. Ji turėtų gauti bent 6–8 valandas tiesioginių saulės spindulių per dieną. Augdama pavėsyje, pušis skurs, jos laja taps reta, o apatinės šakos greitai nudžius. Dėl šios priežasties nereikėtų sodinti pušies arti aukštų pastatų ar kitų didelių medžių, kurie mestų šešėlį. Taip pat svarbu įvertinti būsimą medžio dydį – paprastoji pušis užauga didelė, todėl reikia palikti pakankamai erdvės aplink ją, kad ateityje ji nekliudytų elektros linijų, takų ar statinių.
Dirvožemis yra kitas svarbus veiksnys. Pušys geriausiai jaučiasi lengvame, smėlingame arba priesmėlio dirvožemyje, kuris yra gerai drenuotas. Jos nepakenčia užmirkimo, todėl reikėtų vengti žemų, drėgnų vietų, kur kaupiasi vanduo. Jei dirvožemis jūsų sklype yra sunkus molis, prieš sodinant pušį būtina jį pagerinti. Į sodinimo duobę reikėtų įmaišyti smėlio, komposto ar durpių, kad pagerėtų dirvožemio struktūra ir laidumas. Taip pat svarbu, kad dirvožemio reakcija būtų artima neutraliai arba šiek tiek rūgšti.
Svarbu atsižvelgti ir į oro cirkuliaciją. Geras vėdinimas padeda apsisaugoti nuo grybinių ligų, kurios dažniau plinta drėgnoje ir nevėdinamoje aplinkoje. Dėl šios priežasties nereikėtų sodinti pušies per daug tankiai su kitais augalais. Palikite pakankamai erdvės aplink medį, kad oras galėtų laisvai judėti pro lają. Tai ypač svarbu drėgnesnio klimato regionuose.
Planuodami sodinimo vietą, pagalvokite ir apie praktinius aspektus. Nesodinkite pušies per arti gyvenamojo namo, nes jos šaknys, nors ir nėra agresyvios, laikui bėgant gali pasiekti pamatus. Taip pat įvertinkite spyglių ir kankorėžių kritimą – nors tai natūralus procesas, nuolatinis jų valymas nuo stogų, latakų ar takų gali tapti papildomu rūpesčiu. Tinkamai parinkta vieta nuo pat pradžių užtikrins, kad medis augs sveikas ir nekels problemų ateityje.
Sodinimo procesas žingsnis po žingsnio
Pirmiausia reikia paruošti tinkamo dydžio sodinimo duobę. Ji turėtų būti maždaug du kartus platesnė už medelio šaknų gumulą ir šiek tiek gilesnė. Platesnė duobė leis šaknims lengviau plėstis į supurentą dirvą. Iškastą žemę sumaišykite su kompostu ar specialiomis spygliuočiams skirtomis durpėmis, kad pagerintumėte jos derlingumą ir struktūrą. Jei dirvožemis sunkus, įmaišykite smėlio ar žvyro drenažui pagerinti.
Atsargiai išimkite sodinuką iš konteinerio arba nuimkite audeklą nuo šaknų gumulo. Stenkitės kuo mažiau pažeisti šaknis. Jei šaknys konteineryje yra susisukusios į spiralę, jas reikėtų švelniai ištiesinti pirštais, kad skatintumėte augimą į šonus, o ne ratu. Įstatykite medelį į duobės centrą taip, kad šaknies kaklelis (vieta, kur kamienas pereina į šaknis) būtų lygus su aplinkiniu žemės paviršiumi arba šiek tiek aukščiau. Pasodinus per giliai, kamienas gali pradėti pūti.
Užpildykite duobę paruoštu žemės mišiniu, periodiškai jį lengvai suspaudžiant, kad neliktų oro tarpų. Užpylus visą duobę, aplink kamieną suformuokite nedidelį pylimėlį iš žemių – tai padės sulaikyti vandenį laistant ir nukreipti jį tiesiai į šaknų zoną. Po pasodinimo medelį būtina gausiai palaistyti, net jei žemė atrodo drėgna. Tam prireiks bent 10–20 litrų vandens, priklausomai nuo sodinuko dydžio. Tai padės dirvožemiui geriau priglusti prie šaknų.
Po pasodinimo pomedį rekomenduojama mulčiuoti. 5–7 cm storio mulčio sluoksnis (pvz., iš pušų žievės, spyglių ar medžio drožlių) padės išlaikyti drėgmę, slopins piktžolių augimą ir apsaugos šaknis nuo temperatūrų svyravimų. Mulčią berkite aplink kamieną, palikdami kelių centimetrų tarpą, kad jis nesiliestų su žieve ir neskatintų puvimo. Pirmaisiais metais po pasodinimo svarbu reguliariai tikrinti dirvožemio drėgmę ir laistyti medelį sausros periodais.
Dauginimas sėklomis
Dauginimas sėklomis yra labiausiai paplitęs paprastosios pušies dauginimo būdas. Sėklos renkamos iš gerai prinokusių, bet dar neatsivėrusių kankorėžių vėlyvą rudenį arba žiemą. Surinktus kankorėžius reikia laikyti šiltoje ir sausoje patalpoje, kad jie atsivertų ir išbyrėtų sėklos. Išbyrėjusias sėklas reikia išvalyti nuo sparnelių ir kitų priemaišų. Norint patikrinti sėklų daigumą, jas galima panardinti į vandenį – pilnos, gyvybingos sėklos nuskęs, o tuščios liks plūduriuoti paviršiuje.
Prieš sėją pušų sėkloms reikalinga stratifikacija – šaltas ir drėgnas periodas, kuris nutraukia jų ramybės būseną ir skatina dygimą. Sėklas reikia sumaišyti su drėgnu smėliu ar durpėmis ir laikyti šaldytuve arba kitoje vėsioje (0–5 °C) vietoje 1–3 mėnesius. Periodiškai reikėtų patikrinti, ar substratas neišdžiūvo, ir prireikus jį sudrėkinti. Stratifikacija imituoja natūralias žiemos sąlygas ir užtikrina tolygesnį ir gausesnį sėklų sudygimą pavasarį.
Pavasarį, pasibaigus stratifikacijos periodui, sėklos sėjamos į paruoštą substratą. Galima sėti į daigyklas, vazonėlius arba tiesiai į lysvę lauke. Substratas turi būti lengvas, laidus orui ir vandeniui, pavyzdžiui, durpių ir smėlio mišinys. Sėklos įterpiamos negiliai, maždaug 0,5–1 cm gylyje, ir užberiamos plonu substrato sluoksniu. Po sėjos dirvą reikia atsargiai sudrėkinti purkštuvu, kad neišplautumėte sėklų.
Sudygusius daigelius reikia saugoti nuo tiesioginių saulės spindulių, stipraus lietaus ir piktžolių. Svarbu palaikyti nuolatinę, bet saikingą drėgmę. Pirmaisiais metais daigeliai auga labai lėtai. Juos auginti daigyklose ar vazonėliuose rekomenduojama bent 1–2 metus, kol sustiprės. Vėliau juos galima persodinti į nuolatinę augimo vietą. Dauginimas sėklomis yra ilgas procesas, reikalaujantis kantrybės, tačiau leidžiantis užsiauginti daug augalų iš nedidelio kiekio sėklų.
Vegetatyvinis dauginimas ir skiepijimas
Vegetatyvinis dauginimas, pavyzdžiui, auginiais, paprastajai pušiai nėra būdingas ir retai pavyksta. Šis metodas yra sudėtingas dėl dervų, esančių šakelėse, kurios trukdo šaknų formavimuisi. Nors teoriškai tai įmanoma, naudojant specialius augimo hormonus ir sudarant labai drėgnas sąlygas, praktikoje sėkmės procentas yra labai mažas. Dėl šios priežasties dauginimas auginiais nėra rekomenduojamas kaip pagrindinis ar patikimas būdas.
Efektyviausias vegetatyvinio dauginimo būdas paprastajai pušiai yra skiepijimas. Šis metodas naudojamas siekiant padauginti vertingas, dekoratyvias veisles, kurios negali būti padaugintos sėklomis, nes neišlaiko savo specifinių savybių (pvz., lajos formos, spyglių spalvos). Skiepijimo esmė – norimos veislės šakelė (įskiepis) yra prijungiama prie paprastosios pušies sėjinuko (poskiepio) kamieno. Sėkmingai suaugus, įskiepis toliau auga, išlaikydamas visas motininio augalo savybes.
Skiepijimas dažniausiai atliekamas žiemą arba ankstyvą pavasarį šiltnamio sąlygomis. Įskiepiui naudojami vienmečiai ūgliai, nupjauti nuo norimos veislės medžio. Poskiepiu parenkami 2–3 metų amžiaus, stiprūs ir sveiki paprastosios pušies sėjinukai. Populiariausias yra šoninio priglaudimo skiepijimo būdas, kai poskiepio kamienėlyje padaromas įstrižas pjūvis, į kurį įstatomas atitinkamai paruoštas įskiepis. Skiepo vieta tvirtai apvyniojama specialia juostele ir kartais aptepama sodo tepalu.
Po skiepijimo augalams reikalinga ypatinga priežiūra. Juos reikia laikyti drėgnoje, šiltoje aplinkoje, apsaugotoje nuo tiesioginių saulės spindulių, kad būtų sudarytos palankios sąlygos audiniams suaugti. Procesas trunka kelias savaites. Sėkmingai prigijus įskiepiui ir jam pradėjus augti, poskiepio viršūnė palaipsniui trumpinama, kol galiausiai paliekamas augti tik įskiepis. Skiepijimas reikalauja specifinių įgūdžių ir patirties, todėl dažniausiai yra atliekamas profesionalių medelynų darbuotojų.
📷 Arnstein Rønning, CC BY 3.0, via Wikimedia Commons
